Lietuvos valdovai savo papuošalais nenusileido Europos karaliams

Nors Lietuvos teritorijoje neturime ir niekada neturėjome aukso, deimantų, kitų brangių iškasenų, mūsų šalies valdovai savo papuošalais niekuomet nenusileido Vakarų Europos valstybių karaliams. O kaipgi kitaip? Juk neturėdamas brangenybių neįrodysi savo galios.

Tradiciją pradėjo vyrai

Papuošalų ir simbolinių talismanų kultūra atsirado su pirmosiomis civilizacijomis. Archeologiniai tyrimai įrodo juos egzistavus jau akmens amžiuje. Pietų Afrikoje buvo rastas vėrinys iš kriauklelių, kurio amžius siekia 75 tūkst. m. pr. Kr.

Pirmieji papuošalus nešioti pradėjo vyrai. Senovės genčių valdovų ir šamanų, imperatorių ir karalių aplinkoje visada būta papuošalų bei juvelyrinių dirbinių. Labiausiai pasižymėjusiems vyrams būdavo įteikiami odiniai medaliai.

Pirminė papuošalų funkcija turėjo ne tiek dekoratyvinę, kiek simbolinę reikšmę: jie perduodavo žinutę aplinkiniams apie papuošalo savininko jėgą ir galią, socialinę, turtinę priklausomybę, nuopelnus bei pasiekimus. Vertinant šių dienų požiūriu, papuošalai buvo viešųjų ryšių įrankis, leidžiantis greitai ir tiksliai identifikuoti nešiotojo statusą.

Moterims pradėjus nešioti papuošalus, šie tapo stilingesni. Atsirado juvelyrikos amatas, o papuošalai tapo svarbiu dekoratyviniu akcentu, turinčiu ir viliojimo funkciją. Ilgainiui juvelyriniai dirbiniai tapo savotiška mainų valiuta: buvo įsigyjami kaip turtas ar investicija, perduodami kaip išpirka ar tiesiog dovanojami diplomatiniais, draugiškumo bei dėmesio rodymo sumetimais.

Tradicija keistis juvelyriniais dirbiniais išliko populiari iki mūsų dienų – galbūt todėl, kad tai suteikia didelį malonumą tiek tam, kuriam dovanojama, tiek pačiam dovanotojui.

Lietuviški papuošalai

Žinoma, kad dabartinėje Lietuvos teritorijoje prieš pusantro tūkstančio metų pasirodė inkrustuoti papuošalai – jie dekoruoti stiklo akutėmis. Viduramžiais ir vėlesniais laikais papuošalai buvo gaminami iš sidabro, kai kurie – auksuojami, juos pradėta inkrustuoti juvelyriniais akmenimis: kalnų krištolu, ametistu, malachitu, topazu, lazuritu, safyru ir kt.

Vienus ankstyviausių Lietuvoje rastų auksinių papuošalų archeologai aptiko toje Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos vietoje, kurioje stovėjo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija. Tai žiedas paplatinta priekine dalimi, puošta puikiais ornamentais, ir žiedas su brangiuoju akmeniu – granatu.

Jie mena Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei Lenkijos karaliaus Jogailos laikus – XIV–XV a. sandūrą. Šiam laikotarpiui priskiriami ir sidabriniai paauksuoti papuošalai su granatu bei perlu, žiedai ir auskarai – tai seniausi papuošalai su brangakmeniais, kuriuos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų teritorijoje surado archeologai.

Lietuvoje niekada nebuvo randama brangakmenių ir organinės kilmės medžiagų – perlų, koralų, agatų, todėl, aišku, jie atkeliavo iš Europos, Azijos, Amerikos.

Juvelyriniai akmenys čia galėjo patekti tiek kaip dirbiniai, tiek kaip žaliava. Istorines žinias apie auksakalystę Vilniaus Žemutinėje pilyje papildo archeologinių tyrimų duomenys: Valdovų rūmų teritorijoje rasta juvelyrų naudotų įrankių, ruošinių, liejimo formelių, tiglių (indelių metalui lydyti).

Ištyrus metalo likučius tigliuose, nustatyta, kad juose lietas ne tik varis ir kiti spalvotieji metalai, bet ir auksas, sidabras. Papuošalai ir jų gaminimo technologijos plito per juvelyrus, atkeliavusius dirbti iš kitų kraštų. Žinoma, kad XVI a. valdžiusių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto dvaruose Vilniuje dirbo brangakmenių raižytojas ir graviravimo meistras, Europoje garsus Renesanso menininkas italas Giovanni Jacopo Caraglio.

Meno istorikė Birutė Rūta Vitkauskienė, tyrinėjusi istorinius šaltinius, kuriuose minimi XVI a. valdovo dvarui dirbę auksakaliai, teigia jų buvus keturiolika – tai devyni italai ir penki vokiečiai. Pasak mokslininkės, nežinome viso auksakalių skaičiaus, bet ir šie duomenys įspūdingi.

Tai rodo, kad mūsų šalies valdovams tarnavo kvalifikuoti meistrai, o Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos aplinkoje būta stipraus auksakalystės centro. Lietuvos valdovų bei diduomenės ir turtingesnių vilniečių užsakymus vykdydavo ir XV a. pabaigoje Vilniuje įsteigtas auksakalių cechas.

Jo meistrai, be juvelyrikos dirbinių, gamindavo ir laikrodžius, kuriuos meniškai papuošdavo: anuomet manyta, kad laikrodis skirtas ne tik laikui skaičiuoti, bet ir jo savininko turtui bei meniniam skoniui demonstruoti. Garsas apie itin aukštos kokybės Vilniaus auksakalių dirbinius sklido visoje Europoje. Itin išpopuliarėjo XVII a. gyvenusio vilniečio Jokūbo Gierkės pagaminti laikrodžiai. Juos šiandien galima išvysti daugelyje Europos muziejų.

Valdovų lobynas

Popiežiaus pasiuntinys Bernardo Bongiovanni, XVI a. lankęsis Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje, stebėjosi valdovų lobynu. Jis teigė, kad Lietuvos Žygimanto Augusto turtams neprilygsta netgi popiežiaus ir Venecijos dožų lobiai: „Iš viso aš mačiau tiek brangakmenių, kad net nebūčiau galėjęs pagalvoti, jei nebūtų tekę susidurti.“

Lobyne, be daugybės reto darbo kūrinių, minima šešiolika dėželių, pilnų brangenybių, iš kurių išsiskyrė Šventosios Romos imperijos imperatoriaus, Ispanijos ir Sicilijos karaliaus Karolio V brangakmenis bei deimantais išpuoštas medalis, daugybė keturkampių ir smailėjančių rubinų, smaragdų, taip pat kepurė, nusagstyta smaragdais, rubinais ir deimantais, 1,5 tūkst. svarų paauksuoto sidabro, deimantinių ir smaragdinių plokštelių, perlų, didelis safyras, daugybė papuošalų.

XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai bei diduomenė ir Vilniaus miesto elitas mėgo puoštis auksinėmis grandinėlėmis, segėmis, inkrustuotomis brangakmeniais ir perlais, auksiniais žiedais su emaliu ir brangakmeniais – papuošalų mados tendencijos atkeliavo iš Vakarų Europos. Ypač buvo mėgstami perlai: iš jų buvo veriami vėriniai, jais inkrustuojami auskarai, apyrankės, žiedai, pakabučiai, puošiami visi drabužiai, aksesuarai, bažnytiniai reikmenys ir net baldai.

Yra išlikusi 1533 m. pagaminta Žygimanto Senojo skrynutė, išpuošta perlais, kuri buvo padovanota dukteriai Jadvygai vestuvių proga. Švedijos, Lenkijos, Rusijos muziejuose šiandien saugomi auksiniai papuošalai su perlais ir brangakmeniais: Žygimanto Augusto pakabutis iš Ispanijos ir kamėja (ant juvelyrinio akmens išraižytas atvaizdas), šio valdovo seserų Onos ir Kotrynos Jogailaičių kaklo papuošalai, jo motinos Bonos Sforzos ir žmonos Barboros Radvilaitės kamėjos.

Papuošalai valdovų ir didikų lobynus pasiekdavo paveldimi, perkami, taip pat – dovanojami. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpiu ypatingą reikšmę turėjo dinastiniai ryšiai, kai geopolitiniai klausimai buvo sprendžiami vedybomis.

Tarnavo diplomatijai

Kraičių skryniose papuošalai turėjo ne mažesnę reikšmę, nei brangūs indai bei audeklai ir į svečius kraštus ištekinamoms Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dukroms vestuvių proga dovanojami žirgai, dvarai ir kiti turtai. Pagal užsienio delegacijų priėmimo diplomatinius protokolus privaloma dalis buvo apsikeitimas dovanomis, kurių sąraše pirmiausia minimi prabangūs juvelyrikos dirbiniai. Tokiu būdu papuošalai ir jų mados tendencijos sklido įvairiuose kraštuose drauge su kitomis meno ir kultūros apraiškomis.

Įdomu tai, kad jau viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu darant papuošalus būdavo naudojami ir dubletai: prieš inkrustuojant akmuo suklijuojamas iš dviejų dalių – viršutinė dalis būdavo brangakmenis, pvz., rubino plokštelė, o apatinė – pigesnė, pvz., stiklas, granatas ar kvarcas. Taip juvelyras apgaudavo užsakovą. (Beje, ir dabar tai gana dažnas reiškinys.) Lietuvos prabavimo rūmai ištyrė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų teritorijoje rastus papuošalus ir tokių dubletų nenustatė – visi valdovų ir didikų papuošalai inkrustuoti tikrais brangakmeniais.