Lietuvos popmuzikos scenai svarbiausia pažintys, o ne talentas

„Nesvarbu, kad esi lygiateisis su visais, bet pirmenybė visada yra tiems, kurie turi prodiuserius, užnugarį“, – sako 19-metis kaunietis Dovydas Maščinskas, kurio vardą muzika besidomintieji jau įprato sieti su jo suburta bliuzo, roko, kantri stilių muziką grojančia grupe „DAVID SMASH band“.

Nuo IX vaikų džiazo festivalio nugalėtojo laurų 2008-aisiais D.Maščinskas išmėgino ne vieną galimybę įsitvirtinti muzikos scenoje. Pernai „DAVID SMASH band“ buvo galima išgirsti atrankoje į „Euroviziją“, D.Maščinskas dalyvavo „Talentų ringe“, „Lietuvos talentuose“ ir pateko į finalą, taip pat grojo „Talentų“ atrankose Berlyne ir Londone.
Visos pastangos – veltui. Pirmojoje muzikos mokykloje, J.Naujalio muzikos gimnazijoje, J.Gruodžio muzikos konservatorijoje mokęsis atlikėjas mano pažinęs muzikos scenos užkulisius pakankamai, kad suprastų, jog neturėdamas užnugario, tik talentą, privalai emigruoti.

– Koks įspūdis po pažinties su Lietuvos popscena, gal teko susipažinti su kai kuriomis žvaigždėmis artimiau?

– Teko ir susipažinti, ir dalyvaujant įvairiuose projektuose pamatyti užkulisius. Tiesą sakant, nieko gero nemanau. Kai viename televizijos projekte pirmą kartą susitikau su Žilvinu Žvaguliu, pirmieji jo žodžiai buvo: „Scenoje jus dulkins.“ Nežinau, ar čia buvo patys geriausi žodžiai prieš pirmą kartą lipant į didžiąją sceną.

Kai kuriuose renginiuose dalyvauja daug vadinamųjų žvaigždžių ir nesvarbu, kad esi lygiateisis su visais, bet pirmenybė visada yra tiems, kurie turi prodiuserius, užnugarį. Eina, pavyzdžiui, koks Sasha Son(g)as kaip princas Buda, o paskui jį visa svita – choreografas, stilistai, vadybininkas, prodiuseris.
Tarkim, pernykštė „Eurovizijos“ atranka: vyksta repeticija, užlipu į sceną, repetuoju. Sakau: „Man reikės tokių šviesų: pasirodymo pabaigoje – žibinto per vidurį, o pačioje pradžioje tegul būna mėlyna šviesa ir blykstė.“ Operatorius, atsakingas už garsą ir šviesas, sako: „Dalyvauja 14 dalyvių, mes negalime visko įsiminti, darysime standartą.“ Sakau: „Gerai, suprantu.“
Ir užlipa į sceną Mino, sako: „Man reikia čia rožinės, čia violetinės šviesos, o čia – kad būtų blykstė, jei bus mažai, aš taip su nykščiu liuksą parodysiu, kad daugiau blykstės būtų.“ Operatorius sako: „Baik – juk automatinis pultas, jis viską įsimena.“

– Taigi. Pajutai kontrastą, kaip vertina jus ir kaip – tas prestižines žvaigždes, kurios jau įsitvirtino Lietuvos popscenoje?

– Taip, įsimintina jau vien tai, kaip tave visi nužvelgia vertindami – nuo galvos iki avalynės. Nebūna malonu. Jei esi nežinomas atlikėjas, kad ir kaip gerai grotum, vis tiek būsi žemiausioje vietoje. Po „Lietuvos talentų“, „Talentų ringo“, visų tų šou, kuriuose esu dalyvavęs, undergroundas mane priima, kaip žvaigždę, o žvaigždės – kaip undergroundą, dažnai tenka savęs klausti, kas aš vis dėlto esu. Tarsi be vietos.

– Jei talentas be užnugario, net ir pasiekti rezultatai nevaidina lemiamo vaidmens?

– Mėginau prie nieko nesišliedamas patekti į vadinamąją didžiąją sceną. Ėjau į „Lietuvos talentus“, „Talentų ringą“, dalyvavau įvairiuose konkursuose, koncertuose, festivaliuose.
Išties puikūs įspūdžiai iš festivalio „Visagino kantri“. O visi kiti... Na, yra scena, yra garsistai, bet, tarkim, „Bliuzo naktys“. Trejus metus norėjau groti bliuzo naktyse. Pirmais metais parašiau paraišką gerbiamam organizatoriui, bet jis nesiteikė atrašyti. Antrus metus jam paskambinau, siūliausi dalyvauti bliuzo naktyse, jis man atsakė: „Išversk dainas į lietuvių kalbą ir galėsi dalyvauti.“ Bet tai visiška nesąmonė, dainų kilmė anglakalbė, bliuzas gimė Amerikoje. Tai tas pats, jei dainuotume lietuvių liaudies dainas kinų kalba... Trečiaisiais metais paskambina koordinatorė, siūlo atvažiuoti: „Dvyliktą valandą dienos gautumėte mažąją sceną, nakvotumėte palapinėse...“
Bėda ta, kad daugelis muzikinių festivalių orientuota ne tiek į muziką, kiek į alaus pagėrimą, ir nėra labai svarbu, kas groja scenoje, kokios kokybės įgarsinimas.
O patekti į vadinamąjį elitą vien su savo talentu – jokių šansų. Žurnale „Žmonės“ figūruojantys asmenys, degustuojantys vyną ir panašiai, tai – kaip kokia mormonų organizacija, „kuklus“ klanas – ten nereikalingas joks talentas, arba vienas, na, aišku koks.

– Tai tavo prognozės Lietuvos popscenai liūdnos?

– Taip, vyrauja silikoninių krūtinių šou ir blondinės. O jeigu ir yra gerai grojančiųjų, tai jie dažniausiai atlieka kažkokią depresyvią muziką, jų dainos nepasikeitė nuo tų laikų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, ir tematika tokia pati. O visų tų didžiųjų Lietuvos žvaigždūnų muzika – mėgėjų lygio.

– O kokių Lietuvos atlikėjų muziką tu gerbi?

– Klausausi užsienio atlikėjų.

– Nėra nė vieno tave įkvepiančio Lietuvos atlikėjo?

– Nėra. O jeigu ir yra, tai jis arba prasigėręs, arba įjunkęs į narkotikus.

– Kokiose šalyse matai daugiausiai savo muzikos perspektyvų?

– Groju penktojo, šeštojo dešimtmečio amerikietišką bliuzą, rokenrolą. Turbūt būtų teisingausia orientuotis į tos šalies, kur gimė tas stilius, rinką. Mintyse jau subrendęs išvykimo planas į JAV.
Tie penkeri metai, kiek aš sukuosi Lietuvos muzikos scenoje, davė patirties. Visos tos nesėkmės ir kiti dalykai taip pat gerai moko. Jeigu mano dainas vis dėlto groja per radiją, mane rodo per televiziją, mane, kaip šių dienų bliuzo atlikėją, paminėjo enciklopedinio pobūdžio knygoje „Lietuvos rokas“, t. y. valstybėje, kurioje nesidomima nei bliuzu, nei amerikietišku stiliumi, tai gal ten bus lengviau?

Groji amerikietišką muziką, nors esi lietuvis, galima pagalvoti, kad turėjai gimti amerikiečiu.

– Gali būti, bet aš nesu tikras lietuvis, abejoju, ar būtų galima rasti grynakraujį lietuvį. Aš šiek tiek – rusas, truputį – lenkas, pusiau čigonas. Kokių tik tautų nėra Lietuvoje.

– Jei Lietuvoje tavęs niekas neįkvepia, kas įkvepia iš užsieniečių?

– Jų labai daug, visa galybė. Pradedant nuo džiazo atlikėjų Louiso Primos, Cab Calloway, iki tokių kaip Bingaso Crosby, deltos bliuzo T-Bone Walker, Bukka White ... Oi, daug, labai daug. Žmonės paprastai domisi ta muzika, kurią šiuo metu transliuoja radijas, televizijos muzikiniai kanalai. Beje, paieškojęs istorijoje atrastum ne vieną atlikėją ir tokių dainų, kad kartais kyla klausimas: galbūt ne tuo laikotarpiu gyvenu? Tiesiog tais laikais muzika buvo daug turtingesnė. Gal dėl to, kad norint padaryti muzikinį įrašą reikėjo, kad tu mažiausiai būtum baigęs muzikos akademiją, visi buvo profesionalai. Visos kalėdinės dainos buvo džiazo stiliaus ir jas kūrė profesionalūs kompozitoriai, kurie mokėsi džiazo mokyklose.
Apskritai Lietuvoje profesionaliai ruošiami tik klasikos atlikėjai, o, pavyzdžiui, toje pačioje Amerikoje yra daugybė mokyklų, kurioje galima pasirinkti ne tik džiazo, bet ir kitas populiarios muzikos kryptis, nenuostabu, kad mūsų popmuzika šitaip skiriasi.

Atlieki ir kantri stiliaus dainas, tačiau koks šis muzikos stilius šiandien, kokius šiuolaikinius kantri muzikantus galėtum išskirti, kaip kantri muzika evoliucionavo per pastaruosius dešimtmečius?

– Ji skiriasi jau vien dėl to, kad patobulėjo technologijos. Mobilieji telefonai, kompiuteriai, greitesnės mašinos. Didžioji dalis kaubojų nulipo nuo arklių ir persėdo į džipus. Gyvena nebe Teksaso lūšnose, o Los Andželo vilose. Ir dainos pasikeitė, ir požiūris. Į Lietuvoje visiškai nežinomo atlikėjo koncertą Amerikoje susirenka pilni stadionai žmonių, pavyzdžiui – Toby Cave. Lietuva, deja, vis dar yra užkampis.


Bet juk Lietuvoje turime internetą, netgi labai greitą, palyginti su likusia Europa, – domintis galima rasti informacijos.

– Dauguma žmonių, žinai, kuo domisi labiausiai? Savimi ir savo problemomis.

– Kuri dainas, gastroliuoji su savo grupe, gal galėtum papasakoti kokių linksmų nutikimų?

– Paprastai visi linksmi nutikimai turi vieną juos siejančią savybę – jie liūdnai baigiasi. Įsimintiniausi atsitikimai buvo ties rizikos riba. Na, mano grupė keitėsi, sudėtis nebuvo pastovi, turbūt 30 narių yra pasikeitę. Atsimenu, kai grojome su pirmąja grupės sudėtimi: Rotušės aikštė, didelė scena, daug žmonių. Grojame ir staiga – nebegirdžiu būgnų. Atsisuku į būgnininką, o jo kėdė susmegusi, ir spėk ką jis daro? Ogi vidury dainos, kai mes dar grojame, nulipa nuo tos savo kėdės, paima savo kuprinę, atsisega ją ir ieško rakto. Daina vis dar atliekama, žmonės nesupranta, kas įvyko, o jis ima tuo raktu remontuoti kėdę, suremontuoja, vėl ant jos atsisėda, ir ji – vėl susmenga. Bet kuris kiek išradingesnis muzikantas būtų sumetęs, kad galima ir atsistojus užbaigti, dar įspūdingiau būtų, bet ne, jam reikėjo taisyti.
Arba dar kita istorija. Įsivaizduok  – televizijos studija, liko 10 minučių iki „Talentų ringo“ pusfinalio filmavimo, skambinu būgnininkui – nekelia ragelio, skambinu bosistui – kur jie dingo? Paskambinu iš draugo telefono, kad neatpažintų numerio. Atsiliepia, klausiu – kur jūs esate? Sako – mes Vilniaus „Akropolyje“, kavinėje laukiame, tuoj picą atneš. Mus, sakau, už dešimt minučių filmuoja. Gerai, sako, atvažiuojam. Bet kai lipa į sceną, paaiškėja, kad bosistas gerokai padauginęs, būgnininkas – gal kiek mažiau, bet klaidų – begalė. Mes, žinoma, nusigrojame. Tąkart kažkaip perėjome į finalinį etapą, tačiau ir vėl – filmavimo data bosistui sutapo su kelione į Alpes. Teko atsisveikinti. Su bosistu, žinoma.


– Prieš kiek laiko subūrei grupę?

– Regis, buvau keturiolikos metų. Jau tada turėjau aiškią viziją: kokios ir kaip bus atliekamos mano dainos, kūriau planus dėl koncertų. Būdavo, ateina savaitgalis, bendraklasiai važiuodavo linksmintis, o aš grįždavau namo ir šlifuodavau gamas. Po pamokų taip pat: galima linksmintis arba – groti, tobulintis. Juk kad ir koks būtų duotas talentas, be juodo darbo jis niekur nenuves.

Bet dabar grupė jau yra scenos vilkai, matę šilto ir šalto?

– Ir taip, ir ne. Grupės sudėtis nuolat keitėsi, nes vieni į grupę ateidavo dėl nemokamo alaus ir merginų. Būdavo – nelanko repeticijų, močiutės jubiliejų švenčia tris kartus per metus. Arba štai viena bosistė: prisiaugino gelinius nagus ir negali groti, sako: nenusikirpsiu, labai gražūs, su drugeliais.

– Kaip vyksta kūrybinis procesas, kaip gimsta dainos?


– Visaip, kartais dėlioju akordus, kartais susapnuoju, tuomet tereikia nubėgti ir pasiimti gitarą, kartais, jei esi susitelkęs, gimsta einant gatve. Užsirašinėti popieriuje man nereikia, gelbsti muzikinė atmintis, įsidėmi pirštai. Žinoma, reikalingos geros teorinės žinios, harmonijos išmanymas, tam ir mokiausi muzikos mokyklose. Taip, vieną dainą esu susapnavęs, nuo pradžios iki pabaigos – odiniu kostiumu vilkintis dainavo Elvis Preslis...
O šiaip kurdamas mėginu ieškoti aukso vidurio, kad daina nebūtų banali, bet ir ne minimalistinė, man svarbus klausytojas, bet tiek, kad nereikėtų pataikauti, derintis prie jo skonio.

– Regis, esi lyderis visais atžvilgiais.

– Semiuosi patirties, netikiu, kad lyderystė – trijų dienų seminaras. Visą gyvenimą renki tą patirtį. Labai daug pasitikėjimo savimi suteikia sportas. Užsiimu sunkiąja atletika, bet dėl savęs, nesiekdamas ypatingų rezultatų ir ne todėl, kad daryčiau įspūdį panelėms.

– Ir grupę, akivaizdu, subūrei dėl kitų intencijų.

– Pačioje pradžioje net neturėjau tokio plano, kad man reikia grupės, buvo toks konkursas – „Gitarų šėlsmas“, į jį nusiunčiau savo „gabalą“, kurį sukūriau būdamas 14-os, įrašiau – 15-os. Konkurse papildomi balai buvo skiriami, jeigu pasirodai su grupe. Tuo metu kaip tik mokiausi Pirmojoje muzikos mokykloje, pažinojau būgnininką, dar reikėjo bosisto arba gitaristo, jį radau per bendrus pažįstamus, repetavome tą „gabalą“ ir dar kelis kitus, bet tame konkurse Vilniuje nepatekome į kitą etapą. Grupė liko, kaip ir tos dainos, buvo smagu jas groti, o dar gavome įvairių pakvietimų pagroti, taip ir išėjo...

Taigi savotiška jūsų nesėkmė tik paskatino toliau veikti?

– Taip, kiekviena problema savyje slepia sėkmę – taip dažniausiai būna.

 

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

...

... portretas
... su 'trukusiu' bosistu lipa ant scenos, 'klaidų begalė' ir dar jam trūksta pripažinimo. O dėl tų produserių ir 'kitos svitos' - čia vaikine kaip visur - šiame perprodukcijos pasaulyje - sunkiausia ne pagaminti, o sunkiausia parduoti. Apie gaminio kokybę, aišku, kita kalba ...

Muzikantui

Muzikantui portretas
Grojate country, bliuza ir lipate i pop scena? O ka jus ten pametete? Cia tas pats kad as buciau musulmonas ir atejes i baznycia piktinciaus kad niekas nenori su manimi melstis.

VISIEMS

VISIEMS portretas
youtube: /watch?v=OjGrnVUPHPM
VISI KOMENTARAI 10
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių