Lietuvos mažoji plastika sulaukė dėmesio Klaipėdoje

Klaipėdos parodų rūmuose įkurdintoje parodoje „Mažoji plastika III“ pristatomi 30 autorių – pripažintų Lietuvos dailininkų ir jaunųjų menininkų – kūriniai.

Nelengva, bet įdomu

Kaip buvo pastebėta per vernisažą, trečiąsyk Klaipėdoje surengtos šalies mažosios plastikos parodos kai kurie eksponatai kone monumentalūs, nebetelpa į šio dailės žanro sampratą (iki 55 cm aukščio). Anot Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko skulptoriaus Arūno Sakalausko, tas reikalavimas jau baigia išnykti, bet paroda dėl to nė kiek ne prastesnė, nei ankstesnės dvi. „Akivaizdi Telšių mokyklos dominantė ir medžiagų įvairovė“, – jis įvardijo naujus kas treji metai rengiamos ekspozicijos bruožus.

Iš tikrųjų, nors parodoje dalyvauja autoriai iš Vilniaus ir Kauno, klaipėdiečių ir telšiškių indėlis – svariausias. Taip pat džiugina jaunųjų menininkų aktyvumas. Jie įnešė gaivaus naujo vėjo, nes linkę eksperimentuoti, kurdami ieško mažiau įprastų medžiagų. Ir kur gi kitur, jei ne tokiose parodose, galime pamatyti, ką dar, be monumentalių skulptūrų ir paminklų, kuria mūsų skulptoriai, kas jiems aktualu kasdien. Ir jiems gi smagu parodyti atrandamas inovacijas.

Parodos kuratorius ir eksponuotojas klaipėdietis dailininkas Saulius Bertulis patenkintas neblėstančiu meno gerbėjų dėmesiu mažajai plastikai. Jis pasistengė, kad eksponatai būtų išdėlioti erdviai ir tinkamai apšviesti, kad taip dar labiau atkreiptų į save parodos lankytojų žvilgsnius. „Tokią parodą organizuoti nelengva, kaskart vis sudėtingiau, – prisipažino S.Bertulis. – Buvau išsigandęs, kad šįsyk pritrūksime darbų, neužpildysime erdvių. Autorių ratas – ne itin platus, bet vis atsiranda naujų vardų, pačios mažosios plastikos skirtingų charakterių, naujo medžiagų pojūčio – tai įkvepia tęsti tradiciją.“

Vyresnioji karta nepasiduoda

Dailėtyrininkės Kristinos Jokubavičienės žodžiais, jei paroda lankoma, vadinasi, reikalinga; šiuosyk tiesiog stulbina mažosios plastikos medžiagų įvairovė, optimistiškai nuteikia jaunųjų kūrybinės paraiškos ir akivaizdu, kad vyresnioji karta irgi nepasiduoda.

Apžiūrinėjant parodą, norisi stabtelėti prie kiekvieno darbo. Intriguoja jei ne idėjos, tai medžiagos, iš kurių jie sukurti. Vieni dailininkai panaudojo įvairią medieną, akmenį ar metalus, kiti – gintarą, kartoną, šamotą, net duoną, treti derina betoną ir sidabrą...

Akį traukia virtuoziškos Romualdo Inčirausko „zabovos“ iš bronzos, orus A.Sakalausko balto marmuro „Sukinys“ bei iškalbingi Ričardo Žalpio marmuriniai pano „Pradžia“ ir „Pabaiga“, Tamaros Janovos keramika, šamotą pavertusi poezija, Gintauto Jonkaus bronzinė „Nerovė“, išnirusi iš granito bangų, ir greta žinomam skulptoriui drąsiai oponuojantis dar studento Mariaus Norkaus „Granitas“...

Žavėtis architekto interpretacijomis ir meistryste tarsi ragina Adomo Skiezgelo ąžuoliniai medinukai – „Vakar, šiandien, rytoj“, „Paukščiai“ ir „Šaškės“. Su juo savo mediniais „inkilais“ tarsi diskutuoja Valerijonas Juzėnas ir dar toliau žengia Virginija Giniotytė, kurianti iš klijuoto beržo ir odos („Paprika“, „Medis“). Nerūpestingos žaismės ekspozicijai suteikia Sergejaus Plotnikovo bronziniai gyvūnėliai. O Algirdas Bosas „Autoportrete su auskaru“ leido sau pajuokauti kaip tikras meistras. Danius Drulys iš medžio šiuosyk kruopščiai išskaptavo „Ištuštėjusį skruzdėlyną“ ir „Kraujo lašus“, Petras Balčius iš geltonvario ir raudonmedžio sukonstravo „Kontraforsą“ ir „Jūrą iki kelių“, Evaldas Bernotas iš vielos nupynė paukštį („Aukšta įtampa“), o darbo procesą pavaizdavo piešiniuose... Ir kitų kai kurių dailininkų darbus papildo piešiniai ar fotografijos, išplečiančios menininkų kūrybos suvokimo lauką.

Kaip smagus žaidimas

Jaunimas ne toks rimtas. Bet konceptualumo ir darbštumo jam nestinga. Karolio Stirblio „Iešmas“ (plienas, granitas), Remigijos Vaitkutės „Pašlovinkime vieni kitus...“ (špižius), Neringos Puškoriūtės „Francesko x D“ (špižius), Juliaus Jašausko „Skėtis“ (kartonas, plienas, medis), Manto Petrausko „Autoportretas“ (stiklas) tiesiog negali likti nepastebėti. Ir dėl medžiagų ypatybių, ir dėl kruopštaus atlikimo, ir dėl kartais neįprastų, intriguojančių minties judesių.

Rūtos Mieliauskaitės skulptūrėlės iš gintaro, Mindaugo Šimkevičiaus miniatiūrinės betoninės „Pagalvėlės“, „išsiuvinėtos“ sidabru, ir iš paprasčiausios duonos vėlgi duona išrašytos „Trys riekelės“, Mindaugo Tenio „Ryšys“ – perlūžusi medinė saga, neva susegta plieniniu žiogeliu, Neringos Poškutės metaliniai „Vydūno marškiniai“, pabirę jų sagos, kone spurdančios emaliuotos mašinytės ir tiesiog puode sukonstruotas beždžionių tiltas – visa tai atrodo kaip smagus žaidimas, eksperimentai su medžiagomis, virtę nuostabiomis plastikos meno miniatiūromis.

Lapkričio 11 d. 16 val. organizuojama atvira ekskursija po parodą kartu su jos kuratoriumi S.Bertuliu, kuris plačiau pristatys ekspoziciją, dalyvaujančius autorius bei jų darbus, remdamasis parodoje eksponuojamais kūriniais papasakos apie vyraujančias tendencijas mažosios plastikos mene. Paroda „Mažoji plastika III“ veiks iki gruodžio 4 d.