Lietuvių poetės prabilo prancūziškai

Neseniai Lietuvos bei Prancūzijos skaitytojams pristatyta 17 lietuvių poečių dvikalbė kūrybos rinktinė „Nuplikytom širdim“. Prancūzų skaitytojai iki šiol turėjo galimybę susipažinti tik su Vlado Braziūno kūryba, tekstus iš lietuvių į prancūzų kalbą yra vertusi šviesaus atminimo diplomatė Ugnė Karvelis.

Užduotis vasaros atostogoms

Idėja sudaryti tokią rinktinę kilo babtuose gimusiai ir užaugusiai aktorei, vertėjai, visuomenininkei Dianai Sakalauskaitei, jau bemaž du dešimtmečius gyvenančiai Paryžiuje.

Knygoje – kelių kartų poečių: Aldonos Elenos Puišytės, Ramutės Skučaitės, S.Lygutaitės-Bucevičienės, Gražinos Cieškaitės, Zitos Mažeikaitės, Violetos Šoblinskaitės-Aleksos, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Dovilės Zelčiūtės, Elenos Karnauskaitės, Daivos Čepauskaitės, Erikos Drungytės, Neringos Abrutytės, Agnės Žagrakalytės, Giedrės Kazlauskaitės, Ilzės Butkutės, Indrės Valantinaitės ir Aušros Kaziliūnaitės rinktinės eilės.

Tokios rinktinės idėją D.Sakalauskaitei pasiūlė viename iš literatūrinių vakarų sutikta prancūzų poetė Nicole Barrière. „Per vasaros atostogas Lietuvoje nenuobodžiaukite, kontaktuokite su poetėmis, ir tikiu, kad netrukus galėsime išleisti knygą“, – šie prancūzės žodžiai buvo lemtingi.

Pasirinktus tekstus D.Sakalauskaitė versdavo pati, o susitikus su N.Barrière pažodiniai, nenušlifuoti vertimai būdavo visapusiškai taisomi. Prancūzų kūrėja neleido nukrypti nuo eilėraščių esmės, nuolat akcentuodavo, kad vertimai turi būti tikslūs.

V.Šoblinskaitės-Aleksos eilėraščio „Vakarojimas“ paskutinėse eilutėse įkomponuota frazė „nuplikytom širdim“ taip sužavėjo autores, kad jos nusprendė taip pavadinti ir poezijos rinktinę:

nieko nekaltink dėl tokio sumauto gyvenimo –

visi mes atsitiktiniai,

visi

nuplikytom širdim

Versti poeziją – iššūkis

D.Sakalauskaitė neslepia: lengva nebuvo. Teko panaudoti ir įvairias sudėtingas gramatines konstrukcijas, laikus, kurie šnekamojoje prancūzų kalboje vartojami itin retai. Eilėraščius versti buvę itin sudėtinga dėl metaforų, įvairių stilistinių formų, tik lietuvių kalbai būdingų žodžių, junginių gausos.

Kartais atitikmenų lietuviškiems žodžių junginiams prancūzų kalboje tekdavę ieškoti ne dieną ir ne dvi, prireikę nuolat sugrįžti prie tų pačių tekstų, nors N.Barrière pirmuosius vertimų variantus dažnai ir laikydavo tobuliausiais.

„Sunku versti buvo rimuotus R.Skučaitės eilėraščius, nes juose daug paslėptų prasmių, daug interpretavimo galimybių, tokiu būdu kiekvienas gali rasti dalelę savęs, – atviravo D.Sakalauskaitė. – Su poetėmis drąsiai konsultavausi dėl vertimų, dažnai kontaktuodavome, o štai R.Skučaitės paaiškinti jos tekstuose menamų mįslių taip ir neišdrįsau, nes viename interviu poetė yra sakiusi, kad jos kūrybą kiekvienas žmogus supranta ir gali interpretuoti savaip.“

Lietuvė džiaugiasi: pavyko išlaikyti ir rimą, nes prancūzų kalboje nemažai galūnėse kirčiuotų žodžių. „Norėjome eilių skambumą, muzikalumą perteikti ir prancūzų skaitytojams, tad dažnai Nicolei skaitydavau tekstus garsiai. Verčiant D.Zelčiūtės eilėraščius, manau, itin gerai pavyko išgauti skambesį, tarsi besirutuliojantį poetinį ritmą.“

D.Sakalauskaitė žavisi S.Lygutaitės-Bucevičienės kūryba: „Nors eilėraščiai trumpi, tai netrukdo autorei įdėmiai stebėti žmogų, save, praeitį, bėgantį laiką. Neapsakomas talentas tik keliais žodžiais nusakyti poezijos esmę.“

Kaip itin sudėtingai verčiamas ji įvardijo I.Butkutės eiles: jos kupinos naujų skambesių, gilios ir daugiakalbės. Tą atskleidžia ir eilėraščių pavadinimai, pavyzdžiui – „Lapkričių prieglauda“, „Išaugti apkasai“.

17 skirtingų istorijų

Visos 17 kūrėjų – labai skirtingos, kiekviena su savomis poetinėmis išraiškomis. Visos poetės – aktyviai rašančios, visuomeninėje veikloje dalyvaujančios, save reprezentuojančios, kuriančios asmenybės.

Vertėjai teko nemenkas darbas – suformuoti atrankos kriterijus, atrinkti kuo įvairesnę poeziją kuriančiuosius – čia neapsieita ir be Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko Antano A.Jonyno, poetės E.Drungytės konsultacijų. Renkant tekstus, atsisakyta į prozos tekstus panašių eilėraščių, tačiau išimtis padaryta T.Marcinkevičiūtės eilėms: tik jos tekstai dėl ilgesnės apimties spausdinami ne penki, kaip kitų autorių, bet trys.

Trijų kartų moterų kūryboje atsiskleidžia tam tikros tendencijos: vyresniosios kartos poetės santūresnės, ramesnės, paprastesnės, jų kūryba perėjusi laiko išbandymus, tuo tarpu jaunosios kūrėjos – drąsios, atviresnės, tačiau besiblaškančios, ieškančios gyvenimo kelio.

Knygos įžangoje rašomos eilutės geriausiai atspindi knygos esmę: „Šių poečių nuaustas audinys labai spalvingas ir tankus – lyriškas ir liūdnas, kartais – žinant Lietuvos istorines realijas – itin skausmingas ir tragiškas, švelnus, šiurkštus ir kandus, ironiškas ir žaismingas – ir ypač tvirtas dėl stiprios asmeniškos raiškos ir taip gerai suvokiamo bei perteikiamo savo pasaulio unikalumo.“

Ilzė Butkutė

Lapkričių prieglauda

Tai lapkričių prieglauda. Vis dar užkaltos langinės –

naujų dar nepriima. Dar neišmirę pernykščiai.

Tad glauskis kitur. – Čia tik snausdamas čiulpteli nykštį

pavargėlis angelas, sargo vaidmens išsigynęs.

Jį tverdamas viešpats turbūt ir sumąstė vaikystę –

jos ilgesiui gydyti gemalo pozą nutapė.

Į ją susivysto ir sužeistas vėjas, ir lapė,

iš rudenio kilpos nespėjus į žiemą išslysti. – –

– – Kai keisti kailiuką vėlu, kai pasaulis nudirtas –

išnertas iš klegančių pievų ir pienių paklodžių –

kažkas susiraito į raidę, sapnuodamas godžiai,

nagais į save ir į sapno virbus įsikirtęs.

Čia tiek susirietusių jų – dar siūbuoja narveliai:

pasieniais, koridoriais tvindo nakties perspektyvą.

Kažkas susisukęs kokoną. Kažkas vis dar gyvas. – –

– – Čia lapkričių prieglauda. Dera praeiti pro šalį.