Leidėjai: knygas leidžia tik entuziastai

Du Lietuvos miestai - Vilnius ir Kaunas - siekia tapti Pasaulio knygų sostine 2012 m. Tačiau ar lietuviai iš tiesų yra skaitanti tauta? Kiek knygos sėkmė priklauso nuo jai sukurto įvaizdžio?
Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome ir apie knygų leidybos perspektyvas Lietuvoje kalbėjomės su keletu knygų rinkos dalyvių. „Visame pasaulyje knygų leidyba skatinama, o Lietuvos leidybos verslas paramos negauna“, - sako Kaune įsikūrusios leidyklos „Jotema“ direktorius Virgilijus Matjošaitis. Jo įsitikinimu, dabar knygas Lietuvoje leidžia tik entuziastai.
- Jūsų akimis, Vilniaus ir Kauno noras tapti Pasaulio knygų sostine - pagrįstas?
- Noras gražus. Tačiau žinome, kaip buvo su Europos kultūros sostine. Jei padarytume tinkamas išvadas iš to, ko įgyvendinti nepasisekė - galima būtų bandyti reabilituotis. Galbūt ir negalime pasigirti išskirtine skaitytojų gausa, tačiau toks renginys paskatintų skaitymą. Bet reikia apskaičiuoti jėgeles. Tokius didelius tarptautinius renginius turi finansuoti valstybė arba savivaldybės. Jų biudžetai pravalgyti ir neaišku, ar per dvejus metus situacija ženkliai pasikeis.
Pasaulio knygų sostinės vardas padėtų populiarinti pasaulyje tikrą perlą - mūsų kalbą. Juk tai yra vienintelė likusi gyva indoeuropiečių prokalbės motininė kalba. Jų būta penkių - tai sanskritas ir lotynų, senoji graikų, gotų bei lietuvių kalbos. Gyvoji Lietuvių kalba - ne tik mūsų, bet ir visos Europos kalbinės šaknys. Jei pasauliui būtų pateikta ši žinia, manau, mes daug laimėtume.
- Kaip vertinate knygų leidybos perspektyvas Lietuvoje?
- Su prognozėmis gali ir nepataikyti. Mokesčiai išaugo, bet verslas prie jų prisitaikys. Kaip? Vienos leidyklos bankrutuos, kitos - išliks. Pernai, nors PVM kilo, knygų kainos 20-30 proc. sumažėjo - leidėjų sąskaita. Praėjusius metus baigėme be pelno, bet ir be įsiskolinimų. Galima kurį laiką balansuoti tarp minuso ir pliuso - taip bandyti išlaukti krizę. Bet į minusą dirbti neįmanoma. Anksčiau per metus išleisdavome apie 60 pavadinimų leidinių, pernai išleidome apie 50. Kiek išleisime šiemet, sunku pasakyti.
Krizės sąlygomis planuoti ką ir kiek leisti - beviltiška. Ketiname ir rimtų knygų išleisti, bet jos paprastai prasčiau perkamos. Michailo Bulgakovo, George'o Orwello, Johno Banville'io, Liudmilos Ulickajos, kitų autorių kūryba - puiki, bet tiražai mažesni. Perkamiausia mūsų leidyklos išleista knyga buvo Dano Browno „Da Vinčio kodas.“ Šios knygos esame pardavę apie 50 tūkst. egzempliorių. Tačiau ir tokia knyga kaip „Nėščiosios vadovas“ yra gerai perkama - jos leidimus kasmet pakartojame.
Kalbant apie knygų populiarumą, Lietuvai tinka pasaulinės tendencijos. „Haris Poteris“, „Da Vinčio kodas“, Paulo Coelho „Alchemikas“ perkamos visame pasaulyje. Kiekviena leidykla turi savo arkliukus.
- „Haris Poteris, „Da Vinčio kodas“ - knygos, kurioms įvaizdis buvo sukurtas dar prieš atkeliaujant į Lietuvą. Jų komercinė sėkmė buvo užprogramuota iš anksto. Kiek knygos sėkmė priklauso nuo jai sukurtos viešųjų ryšių kampanijos?
- Labai daug priklauso, tačiau viešųjų ryšių kampanija - brangiai kainuojantis dalykas. Lietuvoje tiražai nedideli - paprastai tesiekia 1-2 tūkst. egzempliorių, taigi, knygoms rengti viešųjų ryšių kampaniją tiesiog neapsimoka. „Da Vinčio kodo“ sėkmę lėmė siužeto pagrindas - kitaip nei esame įpratę pateikta katalikų bažnyčios istorija - ir autoriaus talentas. Romanas parašytas labai įtaigiai. Daug kas padėjo TV pultelį į šoną ir ėmėsi „Da Vinčio kodo“, nors iki tol galbūt nebuvo knygos perskaitę. Šios tendencijos pastebėtos ne tik Lietuvoje.
- Pernai lengvatinis PVM tarifas knygoms išaugo nuo 5 iki 9 proc. Kokią įtaką tai turėjo knygų leidybai?
- Grasinta ir 21 proc. PVM tarifą įvesti. Jei knygoms būtų įvestas toks pats PVM, kaip ir kitose srityse, man būtų gėda dėl valstybės požiūrio į spausdintą žodį. Visame pasaulyje knygų leidyba skatinama, o Lietuvos leidybos verslas paramos negauna. Kol kas paramos ir neprašome - valstybė bent jau netrukdytų. Neskyrus biudžeto lėšų bibliotekoms naujiems leidiniams įsigyti, 10-15 proc. sumažėjo įvairių leidyklų knygų pardavimai. Unifikavus PVM tarifą knygoms, prasidėtų neakivaizdi šios srities cenzūra.
- Skaitymas tarptautiniu mastu pripažįstamas kaip nacionalinės svarbos dalykas. Ar mūsų valstybėje jam suteikiama nacionalinė svarba?
- Iš tribūnų galima pasakyti, kad tai yra nacionalinės reikšmės dalykas. Bet jei taip būtų iš tiesų, mokesčiai leidybai nebūtų didinami - galbūt jie būtų mažinami. Knygų leidyba dabar laikosi ant entuziastų pačių. Ir skaitymas neskatinamas. Neužtenka, kad Kultūros ministras pasakytų: skaitykit, ko neperskaitėt. Viliuosi, kad valstybės požiūris pasikeis.
- Ar vidutinis statistinis lietuvis dar skaito knygas?
- Dabar yra daugybė galimybių praleisti laisvalaikį. Anksčiau, kai kitų galimybių nebuvo, laisvalaikis buvo leidžiamas su knyga. Gali būti, kad knygoms Lietuvoje dar neatėjo laikas. Pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse valstybė remia knygų leidybą. Mūsų leidykla buvo gavusi pasiūlymą iš Švedijos leisti jų autorių knygas. Švedai net būtų sumokėję už vertimus. Tai yra tikra parama jų autoriams. Mūsų valstybė taip pat galėtų remti lietuvių autorių kūrybos eksportą. Kalbant apie skaitymą, tendencijų yra įvairių. Pasižiūrėkime - Skandinavijoje gal prieš penkerius metus kilo milžiniškas skaitymo bumas.
- Esate vidutinio dydžio leidykla, neturinti savo knygynų. Ar knygynuose, priklausančiuose didelėms leidykloms, jūsų išleistos knygos nenukišamos į kampą?
- Visko būna. Jei mes turėtume savo knygynų, juose greičiausiai irgi būtume suinteresuoti parduoti savo knygas. Faktas - visų knygų vienodai geroje vietoje nesudėsi. Kampuose gal ne taip gerai perkamos knygos užkišamos. Tačiau gaunasi uždaras ratas - jei knyga kur nukišta, ją ir dėl šios priežasties mažiau pirks. Knygų išleidžiama daugybė, knygyne surasti norimą leidinį - sudėtinga, ir paklausęs ne visada gausi norimą atsakymą.
- Ar didžiosios Lietuvos leidyklos neiškreipia rinkos, spaustuvėse išsiderėdamos nuolaidas, turėdamos geresnes galimybes knygas parduoti savo knygynuose?
- Dėl susitarimų su spaustuvėmis - vaizdžiai tariant, po kilimu daug kas gali įvykti, bet kas yra po kilimu, galima tik spėlioti. Spaustuvės tikslas - turėti darbo ir kad užsakovas laiku atsiskaitytų. Todėl geresnės sąlygos sudaromos tiems užsakovams, kurie laiku atsiskaito ir tiems, kurie spausdina dažnai arba didesnius tiražus. O kalbant apie nesąžiningą konkurenciją, manau, prie jos galėtume priskirti ir mūsų leidyklos išleistos knygos „Vyno dieta“ draudimą. Žinomas britų mokslininkas Rogeris Corderis knygoje rašo apie tai, kokią įtaką žmogaus organizmui daro vynas. Leidykla šiuo metu knygos neplatina, nes ją cenzūravo Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba. Skundą šiai tarnybai pateikė mūsų konkurentai. „Vyno dieta“ išleista 29 valstybėse, ir yra sėkmingai platinama. Švelniai tariant, mes, lietuviai, norėdami pasirodyti gudriausi pasaulyje, kartais persistengiame.
- Kaip manote, ar garso knygos ateityje išstums spausdintą žodį?
- Kai atsirado internetas, buvo visokių prognozių, tačiau pažiūrėkite - teatras, kinas, koncertai dėl to, kad visa tai nemokamai galima gauti internete, neišnyko. Garso knygas labiau mėgsta jaunimas. Į Lietuvą atkeliauja elektroninės skaityklės - tai nedidukai, nešiotis pritaikyti įrenginiai, į kuriuos telpa visa biblioteka. Šie įrenginiai ateityje, manau, užims tam tikrą nišą.
- Asmeniškai jūs skaitote knygas?
- Savo leidyklos leidžiamas - perverčiu. Tačiau apskritai dabar mieliau iš lentynos imu senas, ne kartą skaitytas knygas.

Leidyklos „Eridanas“ direktorius Algimantas Piligrimas:
Mūsų leidykla veikia aštuonioliktus metus. Leidžiame fantastinę literatūrą, mūsų skaitytojai - išsilavinę žmonės, daugiau techninė inteligentija. Jie susiranda mūsų knygas, net jei jos ir užkištos knygyno kamputyje. Tačiau šiandien labai smarkiai juntama skaitytojų kišenės riba. Atsimenu prieš dešimt metų vykusią Rusijos krizę, nors tai buvo tik gaivi parodija to, kas vyksta dabar. Perkamoji galia staiga krito, prekyba knygomis sustojo. Praėjo keleri metai, žmonės sugrįžo ir sakė: dabar aš jau galiu nusipirkti knygų. Mums reikėjo dešimt metų, kad išparduotume 1998-1999 m. išleistas knygas.
Leidybos sąnaudos išaugo - išaugo PVM, šiemet sulaukėme ir pabrangusio šildymo, elektros. Nori nenori, pabrangs ir spaustuvės paslaugos. Ir ji dėl to nekalta. Tiražai turbūt visose leidyklose mažėja, reiškia, vienos knygos savikaina auga. Kaip taupyti, mes jau nebežinome - yra tam tikros ribos, kiek galima sumažinti darbuotojų algas. Mes jau ir taip išaugusį PVM kompensavome iš darbuotojų atlyginimų - knygas parduodame tokia pačia kaina, kaip anksčiau.
Ironiškai, galim pasidžiaugti, kad PVM knygoms pas mus didžiausias Europos Sąjungoje - pirmaujame bent vienoje srityje. Valstybei turbūt nereikia skaitančių, apsišvietusių žmonių - gal negerai, kad žmogus skaito knygą, o ne visą dieną žiūri televizorių. O jei rimtai, dėl išaugusių mokesčių mūsų valstybė, manau, žiauriai pralošė: Lietuvoje sumažėjo leidimų. Vadinasi, eilė vertėjų, redaktorių, stilistų neteko darbo - nuėjo į darbo biržą. Tiems, kurie liko dirbti, manau, visose leidyklose sumažėjo atlyginimai - vadinasi, ir SODRA surenka mažiau. Tie 4 padidinto PVM procentai neatpirko bendro valstybės patirto nuostolio.
Nemanau, kad ateityje internete prieinama rimtoji literatūra ar garso knygos nukonkuruos spausdintą žodį. Dėti kompiuterį ant kelių ir skaityti iš jo - tikrai ne tas pats, kas iš knygos. Garso knygos tinkamos naudoti automobilyje už vairo. Bet ar visų kūrinių galima taip klausytis?

„Vilniaus knygų mugės“ projekto vadovė Milda Gembickienė:
Šiemet mugė kels tapatybės klausimą - kas mes esame ir kuo būsime. Tapatybės klausimas bus ypatingai aštriai keliamas diskusijose. Kalbėsimės apie socialinę, istorinę, kultūrinę, tautinę, religinę tapatybę, apie Lietuvą Europos Sąjungoje, apie tautines mažumas Lietuvoje. Jau kelerius metus kultūrinėje programoje bandome sujungti keletą menų - daryti literatūros muzikos, vizualiųjų menų sintezę. Diskusijų klube vyks pokalbiai apie įvairius menus.
Mažosios leidyklos mugėje nustumiamos į kampą? Iš dalies sutinku su šiuo teiginiu. Salės centre juk nestatysi keturių kvadratinių metrų stendo. Tai yra nelogiška, tokiu atveju būtų labai sudėtinga projektuoti ekspozicinę erdvę. Nuomos kaina vienam kvadratiniam metrui visoms leidykloms ta pati, tačiau svarbiausias prioritetas yra užimamas plotas. Iš kitos pusės, daug mažų leidyklų turi puikias ekspozicijas vien dėl to, kad jie yra nuolatiniai mugės dalyviai ir rengia nemažai renginių. Taip, kad, nesvarbu, ar jis nuomos aštuonis ar šimtą aštuonis kvadratinius metrus, jei jis yra nuolatinis mugės dalyvis, gaus tikrai gerą vietą. O mugėje lankytojų gausu kiekvienoje salės vietoje.

Knygynų tinklą valdančios bendrovės „Humanitas“ generalinis direktorius Alikas Sačilka:
Mūsų knygynų tinklas nedidelis - Vilniuje ir Kaune turime šešis knygynus. Su didžiausiais knygynų tinklais - „Pegasu“, „Vagos prekyba“ - konkuruoti nelengva. Gelbsti tai, kad mūsų knygynų tinklas specializuotas. Prekiaujame akademinės pakraipos literatūra, kalbų mokymo, menų srities leidiniais. Orientuojamės į užsienio kalbas - esame didžiausias Lietuvoje knygų importuotojas. Tai atsispindi knygynuose - mūsų knygų asortimentas išsiskiria. Taigi, konkurenciją su didžiaisiais knygynų tinklais jaučiame ne taip skaudžiai, kaip maži pavieniai knygynai. Jei jie kuo nors neišsiskiria, su didžiaisiais knygynų tinklais šiais laikais konkuruoti neįmanoma.
Knygų rinkoje sudėtinga situacija - egzistuoja labai didelė konkurencija. Leidyklų nemažai, bet knygų prekyboje vyrauja du didieji tinklai - „Vagos prekyba“ ir „Pegasas“. Jie konkuruoja ir tarpusavyje, ir labai smarkiai smukdo mažesnius knygynus.
Ar Kaunas taps Pasaulio knygų sostine?
Kultūros sritį kuruojantis Kauno vicemeras Stanislovas Buškevičius tikino esąs gerai informuotas apie Vilniaus ir Kauno siekį 2012 m. tapti Pasaulio knygų sostine. „Kaunas remia šią idėją ir yra pasiruošęs prisidėti. Kokiu būdu? Žiūrint, kokios bus pasiūlytos sąlygos, apimtis, turinys. Šiuos dalykus derinsime su Vilniumi - tai bus derybų objektas“, - tikino politikas.
Pasiteiravus, kiek Kaune yra leidyklų, S.Buškevičius tiksliai pasakyti negalėjo. „Kadangi yra daug privačių leidyklų, reikėtų sužinoti tiksliai Registrų centre, kiek iš jų yra veikiančių, rimtų. Reikės padaryti analizę“, - atsakė politikas. - „Bet šį projektą mes tikrai remiame. Bet kuria forma jame sudalyvauti Kaunui būtų labai gerai. Čia ir garbė, ir reklama miestui, ir edukacinė funkcija atlikta būtų. Net ir ekonomiškai naudinga būtų.“ S.Buškevičius tikino, kad bet koks didelis sporto ar kultūros renginys atsiperka dešimteriopai.
Priminus, kad, ekonomistų skaičiavimais, į programą „Vilnius - Europos kultūros sostinė“ investuotos lėšos neatsipirko, vicemeras atsakė: „Būtų Kaunas kultūros sostinė, viskas kitaip būtų buvę. Kad kultūros projektas būtų vykęs, reikalingos kelios sąlygos: kad finansai būtų proto rėmuose, plius patriotiškumas, sąžiningumas ir kompetencija.“

Lietuvos nuolatinė atstovė prie Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Ina Marčiulionytė:
Lietuvių paraiškos siekiant Pasaulio knygų sostinės vardo dar nesame gavę. Paraiškos pateikimo galutinė data yra 2010 m. kovo 31 d. Du miestai vienu metu jau buvo pelnę Pasaulio knygų sostinės vardą - Italijoje, pavyzdžiui, tai buvo Roma ir Turinas. Manau, tai būtų labai sveikintinas dviejų miestų bendradarbiavimas ir ambicingas bendras projektas. Ką Vilniui ir Kaunui, valstybei duotų toks statusas? Tai prisidėtų prie teigiamo įvaizdžio kūrimo tarptautiniu mastu, bet svarbiausia, į knygas, literatūrą, apskritai skaitymą būtų sutelktas valstybės dėmesys. O tai išeitų į naudą mums visiems. Galbūt ir neskaitantieji knygą į rankas paimtų.
Norint gauti Pasaulio knygų sostinės vardą, reikia parengti rimtą programą. Ištisus metus abiejuose miestuose turi vykti su knygomis, skaitymu susiję renginiai ir įvairiausi projektai. Jie turi apimti kuo daugiau Lietuvos žmonių ir institucijų. Tai gali būtų mokymai, skaitymai, konferencijos, mugės ir t.t. Tad paraišką reikia teikti tada, kai abiejų miestų savivaldybės ir Kultūros ministerija rimtai apsisprendžia šį projektą įgyvendinti ir garantuoja jo finansavimą. Kitaip ir pradėti neverta, nes programa turi būti įvairi, ambicinga ir įdomi. O patirties dalyvaudami įvairiose knygų mugėse jau esam nemažai sukaupę.
Ar mažų tiražų šalis su keliomis leidyklomis apskritai gali pretenduoti į Pasaulio knygų sostinės statusą? Žinoma, kad gali. Ir vertimų jau turim daugiau, nei tada, kai priėmėme iššūkį tapti Frankfurto knygų mugės šalimi-viešnia. Slovėnai už mus mažesni, o šįmet Liublijana yra Pasaulio knygų sostinė.