Laukžemėje iškilo Arūno Sakalausko skulptūra šv. Andriejui

Sekmadienį klaipėdiečio skulptoriaus Arūno Sakalausko kūrinys papuošė Laukžemę – aikštėje prie bažnyčios atidengta ir pašventinta šv. Andriejaus skulptūra.

Pastatyta Jubiliejinėje aikštėje

Nauja didžiulė, balta kaip sniegas skulptūra nukalta iš balto karjerinio akmens. Kaip per jos pristatymą laukžemiečiams pasakojo ne vieną skulptūrą Lietuvoje pastatęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas skulptorius A.Sakalauskas, šiuosyk akmens prireikė net 13 tonų, kad iš jų padarytų 4 tonas sveriantį meno kūrinį. Su dviem auksarankiais meistrais skulptorius plušo daugiau nei du mėnesius, kol skulptūra įgavo dabartinę išvaizdą.

Ji pastatyta pagerbiant šv. Andriejų – Laukžemės šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios globėją, pasitinkant Žemaitijos krikšto ir Žemaitijos vyskupystės įsteigimo 600 metų jubiliejų, minint Laukžemės parapijos įkūrimo 370-ąsias ir Laukžemės šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios konsekravimo 160-ąsias metines (konsekravo vyskupas Motiejus Valančius).

Trijų metrų ūgio skulptūra iškilo Laukžemės Jubiliejinėje aikštėje, kuri šiemet pasikeitė neatpažįstamai, bus užbaigta tvarkyti (architektė Daliutė Saveikienė) iki lapkričio 30-osios, šv. Andriejaus atlaidų. Aikštės sutvarkymu rūpinasi Šventosios ir Laukžemės bažnyčių klebonas Vidmantas Gricius, inicijavęs ir skulptūros sukūrimą.

Šventė subūrė visus

Latvijos sienos pašonėje, už šešių kilometrų į šiaurės vakarus nuo Darbėnų esančioje Laukžemėje (Kretingos raj.) liepos 29-ąją vykusioje šventėje dalyvavo daug garbingų kunigų ir svečių. Skulptūros pašventinti sekmadienį į Laukžemės miestelį atvyko ir šv. Mišias tenykštėje bažnytėlėje aukojo vyskupai Jonas Boruta ir Linas Vodopjanovas, paskui išskubėję į vyskupų konferenciją.

Šv. Mišių metu giedojo dainininkė Giedrė Zeicaitė, vargonavo Edita Zizaitė. Pilna bažnytėlė parapijiečių džiaugėsi jomis, vis dairydamiesi į viškas, nuo kurių aidėjo subtilaus vargonų skambesio lydimas skaidrus kaip krištolas G.Zeicaitės sopranas. Po šv Mišių į aikštę eidami parapijiečiai kalbėjo, kad jų bažnytėlė dar negirdėjo tokio nuostabaus balso ir kažin ar beišgirs kada.

Po šv. Mišių šventė tęsėsi aikštėje, prie skulptūros, kurią lyg gerieji angelai sargai apsupo mergaitės baltomis suknelėmis. Renginį vedusi aktorė Virginija Kochanskytė pasisakyti kvietė visus, vienaip ar kitaip prisidėjusius prie šv. Andriejaus skulptūros atsiradimo ar norėjusius tuo iš širdies pasidžiaugti. Norinčiųjų ir turinčiųjų ką pasakyti atsirado ne vienas. Širdingas kalbas rėžė vietiniai parapijiečiai, skulptūros autorius A.Sakalauskas, Kretingos rajono meras Juozas Mažeika, kunigai V.Gricius, Arvydas Ramonas ir kiti.

Per iškilmes klebonas V.Gricius dėkojo visiems, kurie prisidėjo, kad ši šventė įvyktų. „Jau prieš dešimtmetį ar daugiau metų apie tai – aikštę ir skulptūrą – kalbėjom su parapijiečiais. Atvažiuodavom čia vis su skulptorium A.Sakalausku, bet galimybių nebuvo. Dabar jau skulptūra stovi, aikštė tvarkoma. Ant akmens dar iškalsim garbės lentą, pastatysim ją netoliese skulptūros. Ant lentos parašysim, kieno garbei ji pastatyta, kas pašventino, prisidėjo prie jos atsiradimo“, – džiaugsmingai dėstė klebonas.

Dvaro rūmai baigia sunykti

Iš Laukžemės bažnytėlės šventoriaus ir aikštės už jo atsiveria nuostabus vaizdas į aplinkines vietoves. Mat abi – ant nemažos kalvos, kaip ir didžioji dalis Laukžemės miestelio. Miestelis, veikiau bažnytkaimis neatrodo, kad labai turtingai gyventų, daug seniai neremontuotų, aptrešusių pastatų. Bet visur pilna gėlynų, nupjauta žolė, centre esanti buvusio dvaro parko dalis prižiūrima, sutvarkyta. Kaip gražaus tvarkymosi pavyzdys visiems Jubiliejinės aikštės pašonėje baltuoja parapijos namai. Tame pastate anksčiau buvo kultūros namai, bet uždarius miestelyje mokyklą, jie perkelti ten. Kaip dūsavo kaimo močiutės, be mokyklos – kaip be bažnyčios, merdi Laukžemė, merdi...

Čia pat sename parke ir nemaži dviejų aukštų mūriniai neorenesansinių bruožų dvaro rūmai. Laukžemės kaimas ir dvaras žinomi nuo XVI a., XVII a. pabaigoje dvarą valdė didikai Sapiegos.  1870-aisiais dvaras priklausė baronui Medemui, o 1888 m. ji jau valdė baronas Georgijus von Štempelis. 1913 m. dvarą nupirko kanauninkas Konstantinas Olšauskas ir advokatas Jonas Ipolitas Stonkus... Sovietmečiu čia buvo sandėliai, vėliau – mokykla. Dabar dvaras – vėlgi privati nuosavybė. Bet į rūmus graudu žiūrėti – baigia visai sugriūti, matyt, padeda ir metalo vagys, išklibinę paskutinius balkonus. Apie buvusią pastato didybę ir čia gyvenusių dvarininkų turtus mena ne tik paradinis privažiavimas, platūs laiptai, aukšti, bet dabar lentomis nesyk užkalti langai... Nuo dvaro iki bažnyčios – keli žingsniai takeliu pro tvenkinį, per šimtamečiais medžiais rymantį parką. Vasaros karštis čia nebaisus. Galima spėti, kad dvarininkai buvo tikintys, nes rūmai pastatyti su dar vienu paradiniu išėjimu, kiek mažesniu už pagrindinį, bet vedančiu tiesiai į bažnyčią.

Į miestelį – viltingu žvilgsniu

Laukžemės bažnytėlė – medinė, ne iš didžiųjų, bet apvalus jos kupolas iš tolo šviečia saulėje žvilgančiu nauju metaliniu stogu. Viduje ji – kaip žaisliukas, išpuošta šventųjų paveikslais, statulomis, vitražais, virtuoziškais dažyto medžio drožiniais. Prižiūrima ir mylima. Tik gerokai aptrinti suolai išduoda, kad jai jau praverstų bent kosmetinis remontas. Bet ir be jo čia tvyro kažkokia ypatingai šviesi, jauki nuotaika. Net po iškilmingų šv. Mišių jos durys buvo atlapotos – galėjai užeiti ir pabūti vienas su Dievu.

Bažnytėlėje kabo jos istoriją primenanti medinė lentelė su kruopščiai dažais išvedžiotu užrašu: „Bažnyčia pastatyta 1642 m. Andriejaus Radziminskio (dvarininko – aut. past.). 1752 m. ją padidino Laukžemės dvarininkas Karolis Konradas fon den Korfas, o vyskupas A.Tiškevičius priskyrė prie parapijinių bažnyčių. Apie 1850 m. bažnyčia buvo begriūnanti, bet kun. Srebalavičiaus rūpesčiu pagal naują planą pastatyta dabartinė bažnyčia. Vyskupas Motiejus Valančius ją konsekravo 1852 m. liepos 24 d. Naujai išdekoruota 1963 m.“

Aktorė V.Kochanskytė nusiteikusi optimistiškai – reikia tik ryžtingų, veiklių, sumanių žmonių, tokių kaip kunigas V.Gricius, ir Laukžemė galėtų suklestėti. Ji žino apie ne vieną panašų atvejį Lietuvoje. Juk galima pasitelkti ES fondus ir restauruoti dvarą, aplink jį burti vietinę bendruomenę, užsiimti kaimo turizmu ir pan. Anot jos, tik reikia veikti, ne vėliau, o dabar, nelaukti, kol viskas sugrius, senieji gyventojai išmirs, o kiti išsibėgios į miestus.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių