Laimantas Jonušys: pavasario literatūros premijos

Didžiosiose Vakarų Europos šalyse literatūros premijų sezonas yra ruduo. Tačiau pasaulyje svarbių premijų skiriama ir pavasarį. Kai kurias čia apžvelgsiu – juk tai padeda bent kiek dirstelėti į tai, kas šiuo metu vyksta pasaulio literatūroje.

Kovo mėnesį Honkonge šeštą kartą įteikta Azijos literatūros premija. Iki šiol ją finansavo investicijų bendrovė „Man Group“, skirianti lėšas ir Bookerio premijoms, bet Azijos premijai dabar reikės ieškoti naujo rėmėjo. Ši premija skiriama už geriausią metų romaną, parašytą angliškai arba išverstą į anglų kalbą. Konkuruoti gali Azijos šalių autoriai, išskyrus arabų šalis ir Izraelį. Anksčiau šia premija įvertinti trys Kinijos rašytojai, vienas filipinietis ir viena korėjietė, o dabar 2012 metų geriausiu romanu pripažintas kinų kilmės Malaizijos autoriaus Tan Twan Engo angliškai parašytas kūrinys „Vakaro miglų sodas“ (angl. „The Garden of Evening Mists“). Finaliniame sąraše taip pat buvo Japonijos, Indijos, Pakistano ir Turkijos autorių knygos – pastarajai atstovavo ir lietuvių skaitytojams gerai žinomas Orhanas Pamukas su romanu „Tylos namas“ – tai vienas pirmųjų autoriaus romanų, bet tik dabar išverstas į anglų kalbą.

O šia premija įvertintas Tano Twan Engo romanas pernai taip pat buvo įtrauktas į Bookerio premijos finalinį šešių knygų sąrašą. Romano pasakotoja ir pagrindinė veikėja yra Malaizijos teisėja, pradedanti savo pasakojimą XX a. devintame dešimtmetyje, bet didžiausią pasakojimo dalį sudaro praeities prisiminimai – 1951 metai, kai užsimezgė jos santykiai su sodininku, prieškario imigrantu iš Japonijos, ir dramatiški karo metai, kai ji patyrė japonų persekiojimus internuotųjų stovykloje, kurios jo sesuo neišgyveno. Romano pasakojimas yra labai lėtas, šiek tiek primenantis ankstyvuosius ir galbūt geriausius Kazuo Ishiguro romanus.

Pulitzerio premija nuo 1917 m. skiriama pagal daug įvairių kategorijų – literatūrinių Pulizerio premijų yra keletas, ir nors savo literatūriniu prestižu bei svoriu su jomis gali konkuruoti dar bent pora Jungtinių Valstijų premijų, tai yra garsiausia šios šalies premija, plačiai žinoma ir visame pasaulyje. Pernai daug triukšmo ir nepasitenkinimo sukėlė komisijos sprendimas už grožinę prozą apskritai premijos niekam neskirti. Šiemet balandžio mėnesį premija paskirta Adamui Johnsonui, iki tol išleidusiam vieną romaną ir apsakymų rinkinį, už romaną „Našlaičių šeimininko sūnus“ (angl. „Orphan Master’s Son“), kurio veiksmas vyksta Šiaurės Korėjoje – žinoma, tai pastaruoju metu aktuali šalis, bet skeptiškai nusiteikęs skaitytojas klaus, ką gi amerikietis, tik trumpai apsilankęs Pchenjane, gali papasakoti apie labiausiai izoliuotą ir įsislaptinusią pasaulio valstybę?

Tačiau apie meistriškai sudėstytą intriguojantį siužetą „Washington Post“ recenzentas pasakė taip: „Talentingai parašytas romanas gali imtis neįtikėtino fakto ir paversti jį visiškai įtikinama fikcija. Adamas Johnsonas ėmėsi kartoninio dirbinio, t.y. Šiaurės Korėjos, ir pavertė jį tikroviška, dėmesį prikaustančia erdve, kurios skaitytojai negalės užmiršti. Dauguma kitų recenzentų romaną gyrė neką mažiau, kai kurie lygindami jį su garsiuoju George`o Orwello romanu „1984-ieji“. Iš tikrųjų autorius pasistengė pažinti Šiaurės Korėją kiek tik įmanoma, knygą rašė septynerius metus, perskaitė daug pabėgėlių iš šios šalies pasakojimų ir pats kalbėjosi su kai kuriais iš jų.

Tarptautinė Bookerio premija nuo 2005 m. skiriama kas dvejus metus – ne už vieną knygą, o už visą autoriaus kūrybą. Iki šiol ja įvertinti keturi autoriai – albanas Ismailas Kadare, nigerietis Chinua Achebe, kanadietė Alice Munro ir amerikietis Philipas Rothas. Iš šių tik aukščiausio lygio apsakymų meistrė Alice Munro iki šiol neversta į lietuvių kalbą – reikia tikėtis, kad ir ši autorė, ir pats žanras mūsų šalyje nebebus ignoruojami.

Šiemet laimėtojas bus paskelbtas gegužės 22-ą, o dešimties pretendentų sąraše yra tokie rašytojai kaip Kroatijoje gimęs, dabar Kanadoje gyvenantis Josipas Novakovičius, pernai vasarą savo kūrybą skaitęs ir Vilniuje, į lietuvių kalbą versti autoriai rusas Vladimiras Sorokinas, amerikietė Marilyn Robinson ir šveicaras Peteris Stammas.

Žinoma, finansiniai premijų aspektai turėtų labiau rūpėti laureatams, o ne skaitytojams, bet vis dėlto paminėsime, kad čia jau aptartos Azijos literatūros premijos laureatui skiriama 30 tūkst. dolerių, o jeigu tai yra vertimas, dar penkis tūkst.  gauna vertėjas. Tačiau brangiausia literatūros permija, skiriama už vieną knygą, yra IMPAC Dublino premija – 100 tūkst. eurų, bet jeigu knyga yra vertimas į anglų kalbą, autorius gauna 75 tūkst., o vertėjas – 25 tūkst.

Šios dar palyginti nesenos premijos laureatų sąrašas gana margas – yra ir mažiau žinomų rašytojų, bet Herta Müller ir Orhanas Pamukas ja buvo įvertinti dar prieš tapdami Nobelio laureatais.

Įdomu tai, kad šios premijos, administruojamos Dublino viešųjų bibliotekų, nominantus siūlo įvairių pasaulio šalių bibliotekos. Kažkuriuo laikotarpiu šiame sąraše buvo ir Lietuvos nacionalinė Mažvydo biblioteka.

Premijos laureatas bus paskelbtas birželio 6-tą dieną, o dabar turime finalinį dešimtuką, atrinktą iš pasaulio bibliotekų pasiūlytų 154 knygų. Žiniasklaidoje stipriausiais pretendentais laikomi Harukio Murakamio romanas „1Q84“ ir Michelio Houellebecqo „Žempėlapis ir teritorija“. Pastarasis autorius IMPAC Dublino premiją yra gavęs 2002 m. už romaną „Elementariosios dalelės“, bet štai dabar jo knygą nominavo Berlyno ir Barselonos bibliotekos, o tarptautinė vertinimo komisija įtraukė į dešimtuką.

Iš kitų autorių tik islandas Sjónas yra verstas į lietuvių kalbą. Į dešimtuką taip pat pateko jaunos amerikiečių rašytojos Karen Russell romanas apie kovas su aligatoriais Floridoje „Swamplandia!“ – pernai ši knyga buvo įtraukta į Pulitzerio premijos finalinį trejetą, bet, kaip minėjome, tada premija niekam nebuvo paskirta.

O pabaigoje apie vieną būsimą premiją. Šiame cikle jau esame kalbėję, kad užpernai kilo nepasitenkinimas Bookerio premijos trumpuoju sąrašu, ir tada būrys literatų nusprendė įsteigti naują premiją – jos pradinis pavadinimas buvo labai paprastas –  Literatūros premija (angl. „The Literature Prize“). Dabar šis sumanymas jau įgijo realius kontūrus, solidžią finansinę paramą ir pavadinimą Folio premija (angl „The Folio Prize“), pagal specifinę Londono leidyklą „The Folio Society“, leidžiančią prašmatnius klasikinės literatūros tomus. Pirmoji premija bus įteikta kitų metų kovą, į ją galės pretenduoti visos grožinės prozos knygos, šiemet išleistos Britanijoje anglų kalba.

Priminsiu, kad Bookerio premija buvo kritikuojama už krypimą prie populiariosios literatūros. Galima spėti, kad jau pernai Bookerio premijos komisija pasistengė atsikratyti tokio įvaizdžio ir galbūt užbėgti už akių būsimai konkurentei. Pernykščiam finaliniam šešetukui priekaištauti dėl lengvo populiarumo jau nebuvo galima, o ten patekęs Willo Selfo romanas „Umbrella“ savo sudėtingu literatūriškumu nusileidžia nebent Andriaus Jakučiūno „Lalagei“.