- Vida Savičiūnaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
Ar gali save gerbti valstybė, jeigu talentingiausi jos kūrėjai - režisieriai, muzikai, šokio meistrai, kitų sričių menininkai jaučiasi reikalingesni ir labiau vertinami svetur?
Žinomas scenografas Sergejus Bocullo pastaruosius penkerius metus, deja, tik dirbdamas svetur patiria kūrybinę pilnatvę.
Ne, jis dar neišvyko visai iš Kauno. Formaliai žvelgiant, savo mieste ir Lietuvoje tikrai nėra pamirštas. Vien per paskutinįjį dešimtmetį įvairių Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių teatrų afišose bent 35 kartus paminėta S.Bocullo pavardė. Vadinasi, duonos netrūksta. Tai ko spurdėti? Kalk pinigus, o broli, iš namų kojos neiškeldamas!
- Matau, kaip sparnai dygsta, kai eskizus kuriate kitų šalių (Estijos, Norvegijos ar Rusijos) teatrams. Kodėl scenografija Giacomo Puccini operai "Toska" Estijos nacionaliniame teatre (2005), Dalhalos festivaliui Švedijoje, o vėliau - Trondheime (2009, Norvegija) teikia tikrą pasididžiavimą? Kodėl veidas švyti prisimenant muzikinio spektaklio "Raudonosios burės" kūrybinį procesą ir premjeras Sankt Peterburgo "Baltyjskij dom" (2007) ar Samaros (2009) teatruose? Kodėl to džiaugsmo nebėra dirbant Lietuvoje?
- Tikrai negaliu skųstis statistiniu darbų kiekiu Lietuvoje, bet manęs nebetenkina kokybės galimybės. Pavargau nuo kompromisų. Šiaip ar taip, esu kūrėjas, todėl man neužtenka tik scenos apipavidalintojo, elementaraus interjero dėliotojo vaidmens. Situacija nuolat blogėja. Ypač pastaraisiais metais, kai daugumą Lietuvos teatrų užvaldė ne režisieriai, o aktoriai, įsigalėjo nepakeliamai suprimityvintas scenografijos suvokimas.
Einama dviem kryptimis: arba - dvi taburetės ir daug aktorių scenoje, arba - "padaryk kaip Holivude, bet kad būtų kuo pigiau". Ir tai neturi nieko bendro su ekonomine krize. Tai yra požiūrio krizė, tiesiog naikinanti scenografijos meną, kaip ir teatro meną apskritai. Svarbu - greitai, pigiai ir daug. Tai yra labai prasto popso kelias, teatrą vedantis į restoranines talalaikas, kur, kaip diskotekoje, užtenka tik pamirgėti šviesomis. Tokia produkcija kartu su teatro vardu rieda žemyn kaip sniego kamuolys - į privačius vakarėlius, pirteles, salonus.
Čia matau rimtą pavojų teatro, kaip meno, išlikimui. Permaitinti tokiomis pigybėmis, kurias, beje, uoliai per projektus finansuoja valstybės ar savivaldybių biudžetai, žiūrovai pradeda pamiršti teatro skonį. Vargu ar ta pirtelių, restoranų, privačių salonų publika kada nors ieškos tikro teatro. Kaip jie gali norėti to, ko niekada nematė?
Todėl aš tikrai ne pinigų ieškau už tūkstančių kilometrų. Gelbėjuosi tik nuo priverstinio asmeninio kūrybinio nuosmukio. Man tuoj bus 50. Turiu idėjų ir noriu jas įgyvendinti. Kai kitos šalies teatras kviečia konkrečiai mane, žinau, kad kviečia mane kaip kūrėją ir tikisi iš manęs maksimalaus meninio rezultato. Tai yra svarbiau už viską. Taigi tiksliausia būtų mane vadinti kūrybinių ambicijų tremtiniu, arba - kūrybinės erdvės išalkusiu legionieriumi.
- Kuo apskritai svarbi scenografija teatre? Gal mes be reikalo ją taip sureikšminame?
- Na, pamokslo galima klausytis ir dykumoje, bet vis dėlto didesnį poveikį jis daro bažnyčioje, kur sukurta tam tikra atmosfera, erdvė. Juk visa puošyba bažnyčioje - irgi tam tikra scenografija. Ji veikia kaip svarbi sakralinio, liturginio veiksmo visumos dalis.
Scenografija teatre, jeigu ji netuščia, jeigu veiksminga ir iškalbinga, veikia kaip erdvės dramaturgija. Ji prakalbina nebylią erdvę, sustiprina režisūrinės dramaturgijos galias atskleidžiant spektaklio temą ir konceptualų bei emocinį poveikį žiūrovams.
Scenografija, kaip regimoji scenos meno realybė, yra neatsiejama teatro estetinės vertės dalis. Žiūrėdamas spektaklį pirmiausia priimu jį akimis. Vizualusis scenos meno kodas labai svarbus. Santykis to, ką girdi, ir to, ką matai, padeda atsirasti naujai spektaklio vertei.
Tas pats pjesės tekstas ar operos libretas perkeltas į skirtingas scenos vaizdo aplinkybes suskamba visai kitaip. Tarkim, "Rigoletą" apgyvendinus šiuolaikinėje aplinkoje, atsiveria visai naujos šios operos temos suvokimo paralelės, kurios netikėtai užklumpa žiūrovus, ir tai provokuoja juos išgyventi, atrodo, visai svetimą epochą kaip savo esamąjį laiką.
Prisiminkime Oskaro Koršunovo ir Jūratės Paulėkaitės sprendimą W.Shakespeare'o "Romeo ir Džiuljetą" vaidinti picerijoje. Chrestomatinis kūrinys suskambėjo lyg ką tik parašytas. Radikalus ir sėkmingas vietos aplinkybių pakeitimas gali duoti genialų efektą. O atrasti tas aplinkybes ir jas materializuoti kartu su spektaklio komanda - ir yra scenografo darbas.
- S.Bocullo ir lėlių teatras: tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio ir - visam gyvenimui?
- O, taip, tai iš tiesų beribė erdvė teatro dailininkui pasireikšti. Gaila tik, kad Lietuvoje lėlių teatras pirmiausia suvokiamas kaip kūryba vaikams. Bet ir čia yra kas veikti. Didžiausią kūrybinę satisfakciją patyriau 2000 m. Kauno lėlių teatre kurdamas fiziniais gabaritais mažiausią savo gyvenime spektaklį - "Kai krinta žvaigždė". Tai buvo mano debiutas šiame žanre. Tada jį įsimylėjau ir ten nuolat norisi grįžti.
Lėlių teatre dailininkas gali pasakyti netgi daugiau negu režisierius. Dramos žanre mane dažnai erzina tai, kad scenoje matau ne personažą, o žmogų su visa jo fizika ir fiziologija. Tai griauna meninio įvaizdžio grynumą. Lėlių teatre, kur bet kokią sąvoką galima paversti vaizdu, šių problemų nėra. Ten galima išgauti didesnį meninio sąlygiškumo laipsnį. Tiesa, baisioji infekcija "pigiau, paprasčiau" jau žeidžia ir lėlių teatro kūrybines ambicijas.
- Lietuvos teatras visada buvo stiprus scenografijos menu. Jeigu tektų sudaryti savo srities autoritetų rinktinę - ką į ją pakviestumėte?
- Pirmiausia - klasiką Liudą Truikį. Nuo jo Lietuvos teatre prasidėjo profesionalios scenografijos istorija. Neįsivaizduojami Kauno teatro aukso dešimtmečiai be Janinos Malinauskaitės, sukūrusios tiesiog genialių darbų. Neeilinis reiškinys - principingas, nuoseklus romantikas Jonas Arčikauskas. Man asmeniškai didžiausią įtaką darė Adomas Jacovskis. Dabar, kai žiūriu į studentišką savo darbą - "Žemaitę" Šiaulių teatre, matau tiesiog begėdišką bandymą mėgdžioti A.Jacovskį.
Neįmanoma nesižavėti J.Paulėkaitės netikėtais vaizdo dramaturgijos atradimais. Žiūrėdamas į jaunesnių scenografų kartą, su baltu pavydu džiaugiuosi subtiliais, giliai profesionaliais Kotrynos Daujotaitės darbais, fantastišku Julijos Skuratovos hyperteatru, kuris yra tiesiog pasaulinio lygio.
Ir koks paradoksas: Lietuvos teatras išugdė visų kartų scenografijos kūrėjų plejadą, bet neišaugino scenografijos kritikų. Tekstuose apie teatrą scenografijos dėmuo visada lieka kažkur už paskutinio recenzijos taško. Tai, žinoma, skaudina.
- Pastaruosius penkerius metus visus savo ambicingiausius darbus Taline, Sankt Peterburge, Trondheime, Samaroje kūrėte kartu su režisieriumi Raimundu Banioniu. Ar jau galima jūsų tandemą pavadinti tarptautine kūrybine mafija?
- Tikriausiai taip ir yra (juokiasi). Betgi ne visos mafijos yra blogos. Va, dabar kuriu eskizus spektakliui "Žmogus iš La Manšo", kurį vėl Samaros teatre režisuos R.Banionis.
NAUJAUSI KOMENTARAI
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Bibliotekos nurašytas knygas galės atiduoti tiems, kam jos reikalingos
Bibliotekos, prieš atiduodamos perdirbti nurašytas knygas, galės neatlygintinai perduoti jas fizinių ar juridinių asmenų nuosavybėn. Ketvirtadienį Seimas priėmė tokią galimybę suteikiančias Kultūros ministerijos parengtas Bibliotekų ...
-
Valdovų rūmuose atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą3
Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtadienį atidaroma interaktyvi paroda apie 1863–1864 metų sukilimą. ...
-
„Nerk į teatrą“: interaktyvumas be amžiaus cenzo
Tarptautinis edukacinis festivalis „Nerk į teatrą“ šiemet Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) vyks jau keturioliktą kartą. Jo programoje nuo balandžio 25 d. iki birželio 14 d. – pusšimtis edukacijų, dvi premjeros, a...
-
Pagerbti trys geriausi 2023-iųjų bibliotekininkai, įstaigos sutarė derinti veiksmus
Kultūros ministerijoje antradienį minint Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę pagerbti geriausi praėjusių metų šio sektoriaus specialistai, tuo metu bibliotekų asociacijos pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo. ...
-
Antrasis S. Dirsytės romanas: aplinkybių sutraiškyta herojė iki pabaigos kovojo už teisę išlikti
„Kai rašai istorinį romaną, išties, gerąja to žodžio prasme, ištinka tam tikras apsėdimas. Atrodo, kuo daugiau domiesi laikotarpiu, apie kurį rašai, tuo aiškiau dėliojasi istorija, o rūke tarsi paskendęs vaizd...
-
O. Šurajevas rėžė Lietuvos teatralams: kas iš to vardo, jei jie „myžniai“116
Visuomenininkas Olegas Šurajevas abejingų nepalieka. Anot jo, dabar nėra laikas abejoti ir kalbėti miglotomis metaforomis. Jis teigė, kad atėjo laikas išreikšti aiškias pozicijas – be dviprasmybių, naudos ir kašt...
-
„Lietuvos teatrų pavasaris“: 45-asis festivalis
Kauno teatro mylėtojai visą savaitę turi unikalią progą mėgautis profesionalų sukurtais spektakliais iš visos Lietuvos: sekmadienį prasidėjo jau 45-asis festivalis „Lietuvos teatrų pavasaris“. ...
-
Kultūros ministerija paskelbė konkursą vadovauti Nacionaliniam architektūros institutui2
Kultūros ministerija antradienį paskelbė konkursą į naujai įsteigto Nacionalinio architektūros instituto direktoriaus pareigas. ...
-
Prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė
Antradienį Lietuvoje prasideda Nacionalinė Lietuvos bibliotekų savaitė, kurios tema šiemet – Europos Sąjunga (ES). ...
-
Finaliniai B. Dvariono konkurso akordai: nuo rečitalių koncertų salėse iki kelionių į Disneilendą
Jau dvyliktą kartą jaunuosius smuikininkus ir pianistus iš viso pasaulio į Lietuvą pakvietęs Tarptautinis Balio Dvariono konkursas šį savaitgalį išrinko pačius geriausius. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje konkurso f...