Kurtuvėnų dvarininkų „meniu“ paaiškės ištyrus rastus gyvūnų kaulus

Kurtuvėnų dvaro sodybą Šiaulių rajone gaivinanti Kurtuvėnų regioninio parko direkcija sugalvojo, kaip daugiau sužinoti apie dvarą valdžiusių dvarininkų gyvenimą ir virtuvę.

Prie buvusios dvaro virtuvės rasti kaulai bus nuvežti ekspertams, kad šie ištirtų, kokių gyvūnų mėsa prieš kelis šimtus metų buvo tiekiama į dvarininkų Nagurskių stalą.

„Buvusioje Veterinarijos akademijoje yra laboratorija, kuri iš kaulų nustato, kokie gyvūnai buvę. Kadangi daugumą kaulų radome šiukšlių duobėje prie buvusios virtuvės, nuo pat XVI amžiaus pagal sluoksnius žinome, kokie kaulai buvo, ir galėsime pasakyti, ką Nagurskiai valgė“, - pasakojo regioninio parko direktorius Rimvydas Tamulaitis.

Pasak jo, iš rastų kaulų jau dabar aišku, kad dvarininkai valgė daug paukštienos ir žvėrienos, tuo metu kiaulienos - mažiau nei dabartiniai Lietuvos gyventojai. Jie taip pat vartojo dvaro tvenkiniuose sužvejotą žuvį, nestokojo tuo metu vargingesniems sunkiai prieinamų produktų iš užsienio šalių.„Archyvuose radome, kad Nagurskiai turėjo penkis laivus, laikė juos Rygos uoste. Užsakymai, ką parvežti iš Rygos: bananai, apelsinai, mandarinai, kava, makaronai, vynas, žinome, ir kokios rūšys, ir iš kur“, - sako R.Tamulaitis.

Per nepriklausomybės metus atkurta nemažai sovietmečiu smarkiai sunykusios Kurtuvėnų dvaro sodybos pastatų, tarp jų - barokinės architektūros medinis dviaukštis svirnas. 2001 metais sudegusiame, 2006 metais atstatytame svirne dabar vyksta parodos, konferencijos, liaudiškos vakaronės, bendruomenės susiėjimai, čia rengiami Tytuvėnų vasaros festivalio koncertai, priešais svirną vyksta klojimo teatro vaidinimai.

Kurtuvėnų dvaro rūmai neišliko. Dvaro rūmų vietą žymi archeologinių tyrimų metu identifikuota ir atkurta Pliaterių epochos baliustrada ir terasa. Paklaustas, ar neketinama atstatyti rūmų, R.Tamulaitis sako, kad nemažai atsieitų jų išlaikymas, reikėtų svarstyti, kaip šį pastatą panaudoti - galbūt viešbučiui. Kita vertus, anot jo, toks rūmų panaudojimų būdas galėtų pakenkti dvaro sodybos kaip kultūros vertybės vientisumui.

Dvaro klestėjimo laikus mena atstatyta raudonų plytų oficina, kurioje įsikūrusi regioninio parko direkcija. Kurtuvėnų dvaro sodyboje yra išlikę dar keletas kitų pastatų: virtuvė, kurioje sudegus rūmams gyveno Pliaterių šeima, arklidės, karvidė, kalvė. Dvaro arklidėse veikia Jojimo paslaugų centras, kuriame laikomi žirgai bei mokoma jojimo, rengiamos jojimo sporto stovyklos, ištvermės varžybos, žygiai, gydomasis jojimas.Taip pat atkurtas sodininko namelis, prūdai, kroketo aikštelė, įrengtas kempingas.

Netrukus žadama už Europos Sąjungos paramos lėšas atstatyti dar vieną dvaro sodybos pastatą, kuriame įsikurs Kurtuvėnų regioninio parko lankytojų centras ir dvaro ekspozicija.Anot R.Tamulaičio, dvaro sodyboje uždirbami pinigai leidžia padengti „technines išlaidas“, bet darbuotojų atlyginimams jų neužtenka. Užsidirbti pavyksta uždariems vakarams nuomojant svirną, leidžiant dvaro sodybos teritorija pasinaudoti jaunavedžiams, taip pat pajamų duoda kempingas, o daugiausia uždirbama iš Jojimo paslaugų centro, kur galima pajodinėti, pasivažinėti arklio tempiama brička, dalyvauti jojimo mokykloje, laikyti savo žirgą.

„Dar nebuvo tokių metų, kad nereikėtų pridėti“, - sako R.Tamulaitis.

Kurtuvėnų valda pirmąkart paminėta XV amžiuje. XVI amžiaus pirmoje pusėje Kurtuvėnai pateko į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų Kęsgailų giminės rankas, XVI amžiaus viduryje sodyba atiteko Skaševskiams.Dvaro klestėjimo laikais - nuo XVIII amžiaus jį valdė Nagurskių ir Pliaterių giminės. XX amžiaus pradžioje Kurtuvėnų dvaras buvo krašto ekonomikos ir kultūros centras, pro Kurtuvėnus ėjo knygnešių keliai.

Nepriklausomoje Lietuvoje Pliaterių valdomas Kurtuvėnų dvaras buvo pripažintas pavyzdiniu ūkiu.1940 metais sovietų valdžia paskutinįjį dvaro savininką Stanislovą Pliaterį ištrėmė į Sibirą, o sodybą nacionalizavo. Per II-ąjį pasaulinį karą ūkį valdė vokiečių paskirtas administratorius. Sovietmečiu dvaro sodybos pastatai gerokai sunyko, buvo išgrobstytos plytos.