Kultūros šviesuliu išrinkta D. Agafanovienė: užsiauginu skaitytojus

„Jeigu žmogus eina į parduotuvę ir neatsuka veido į bibliotekos langą, tai jau kažkas yra blogai. Jis turi atsisukti ir man pamoti. Net jei ir labai skuba, mes pasisveikiname, pamojame vienas kitam. Tai reiškia – viskas tvarkoje. Gera dirbti", – sako Metų kultūros šviesuliu išrinkta bibliotekininkė Daiva Agafanovienė.

Ji stengiasi, kad Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka būtų ne vien pastatas, kur saugomos ir skolinamos knygos. Biblioteka, anot D. Agafanovienės, turi sutelkti žmones, būti bendravimo židinys. Reikalui esant, biblioteka gali persikelti net į bibliotekininkės namus.

Apie brangius žmones ir knygas su bibliotekininke D. Agafanoviene kalbėjosi Alma Valantinienė.

Kai pas Jus keliavome, į akis krito visai kitoks pastatas, atrodo, visai naujas. Pasirodo, čia ir vykome, čia ir yra Jūsų valdos.

Taip, čia yra mano valdos. Aš esu bendruomenės pirmininkė, taigi atsakinga už visą bendruomenės pastatą. O čia, viduryje, yra biblioteka.

O iš šonų kas?

Moterų klubas. Čia yra ir senjorų klubas, ir jaunimo salė, jaunimo valdos. Ir labai reikalinga vieta – šarvojimo salė.

Kiek kambarių užima biblioteka?

Biblioteka užima daug. Aš turiu pagrindinius tris kambarius. Čia yra mano muziejukas. Juo aš labai didžiuojuosi. Apskritai rajone mes turime tik dvi bibliotekas, du įsikūrusius muziejukus. Čia yra visokie senoviniai rakandai, Ažuožerių dvasia. Na Vienuolį žinote, mes turime jį labai seniai. O čia yra ir a. a. Janina Cibienė. Kai rašytoja mirė, ji paliko testamentą, kad jos asmeninės bibliotekos knygos būtų mano bibliotekoje. Ji padovanojo savo biblioteką, ją atvežė jos vaikai. Tai čia yra jos asmeninės knygutės. O šiaip knygos pakeistos fonde.

O rakandų kas gi čia prinešė?

Rinkau iš visur – iš žmonių ir pati. Kai kuriuos pirkau, kai kuriuos dovanojo. Vienu žodžiu, čia atkeliavę daiktų iš labai daug namų. Šitie siūlai pirkti prieš karą, kad siuvėjas jų turėtų. Šią siūlų ritę išsaugojo to siuvėjo sūnus ir atnešė. Štai čia yra varpelis. Aš turiu unikalių eksponatų.

Ir rūbų.

Taip, čia labai sena, rankų darbo, austa liemenė. Ir ta pati moteriškė ėjo su ja į tuoktuves ir savo kaimo moterims paskolindavo.

Kokia graži siuvinėta liemenė.

Taip. Čia buvo liaudiški rūbai.

Kiek šiam drabužiui metų?

Apie šimtą.

O štai čia mano lėliukams skirta lentynytė. Mano lėliukai dabar yra mokykloje.

Skruzdėliukai?

Taip, juos vadinu savo lėliukais.

Kai vaikai ateina į šitą muziejuką, ar dar būna jiems kas neaišku?

Jiems viskas yra aišku. Dabar jie galėtų būti gidais. Jie viską žino –  visų daiktų pavadinimus, kaip kas daroma, kaip atliekama... Čia dirbdama aš užsiauginau dvi vaikų kartas. Aš dirbu 30 metų, liepos mėnesį bus 30 metų. Tai mano išaugintos dvi vaikų kartos. Jau vaikų vaikai skaito, vaikų vaikai vadina mano suburtame teatro būrelyje. Visi mano vaikai, nesvarbu, kad aš jų nepagimdžiau. Ir tos senutės – jos irgi visos mano.

Ar daug tokių?

Turiu daug. Žinokite, labai geri žmonės Ažuožeriuose gyvena. Tokie geri, kad man tiesiog gera su jais dirbti. Jie man padeda, aš padedu jiems. Mes esame tiesiog tokia labai darni šeima, labai stipri ranka. Kai čia būna vaikų stovyklos, dabar aš jau turiu pataliukus. Man padovanojo darželis. Iki tol, būdavo, atvažiuoja svečiai su nakvyne – šventė. Tik pasakau, kad man reikalingi pataliukai, ateinu į darbą, prie laiptų randu prineštų čiužinių, apklotų. Nežinau, kas atvežė. Paskui su karučiu vežioju po kaimą, nuostabu! Čia tikrai labai gera dirbti, tikrai! Pakalbėsite, pamatysite, kokie šilti, mieli yra žmonės. Mano kolegės geros. Mane supa tokia labai gera, dvasingų žmonių aplinka...

Daiva, ar Jūs esate laiminga?

Aš labai laiminga.

Ir kasdien?

Kasdien!  Man daug kas ir sako, kad aš einu į darbą kaip į šventę. Sako, Tau – šventės ir šventės. Tai vaikučiai, tai suaugę, tai senjorai...

Čia yra mano pirma darbovietė. Aš čia pradėjau dirbti tuomet, kai man buvo be penkių dienų aštuoniolika metų.

Ar Jūs, Daiva, esate vietinė?

Mano močiutė... Vienuolis dar rašė savo atsiminimuose, kad buvo Sunklodai. Tai tie Sunklodai yra mano seneliai – Vienuolio kūriniuose. Čia yra mano mamos gimtinė, o aš pati gimus Aušros kaime, irgi Anykščiuose. Aš buvau paskirta dirbti Ažuožeriuose. Čia aš gavau pirmą darbą. Kai įkėliau čia koją, susiradau ir vyrą, susilaukiau vaikų. Vieną vaiką bibliotekoje ir auginau, net nebuvau motinystės atostogų. Tai neužilgo bus 30 metų kaip čia dirbu.

Dvi kartas užauginote. O dabar, ar auga dar viena? Ar yra dar vaikų?

Yra. Yra naujų skaitytojų. Pas mane ateina vaikučiai, nemokantys skaityti. Ateina, atsineša savo žaislus, savo mašinėles. Jie ateina šlapiomis pirštinėmis, aš numaunu, padžiovinu prie pečiuko... Bibliotekoje prie kompiuterio, pastebėsite, yra padėtos tokios poroloninės pagalvėlės. Aš dėl tų vaikų ir padėjus. Jie čia visur laksto ir per sniegą ateina šlapi. Tai kad pradžiūtų – porolonas, jis sutraukia visą drėgmę. O batukus persiauna tomis šlepetėmis. Nepyksta, kad, pavyzdžiui, vaikas apsiavė ne savo batukus. Visi – draugiški.

Kai būna vaikų šventės, mano kolegės stebisi... Aš išeinu, priimu svečius, mes čia švenčiame, o tie vaikiukai patys plauna, išvalo biblioteką, pakloja pataliukus, suruošia...

Šios nakvynės vyksta vasaros stovyklos metu?

Taip. Atvažiuoja ne tik mano bibliotekos vaikai, bet ir mano kolegių iš kitų rajonų. Atvažiuoja su nakvyne, paruošę programas. Čia būna labai didelė šventė. Galbūt matėte, „Youtube" yra įdėtas mano 15 min. trukmės filmukas apie šių metų piratus. Mes stengiamės visur pasirodyti. Nebūna taip, kad pastatėme, padarėme ir nepasakėme niekam.

Dar yra labai graži šventė, jau tuoj bus ketvirti metai, kuomet ji yra rengiama. Tai – „Nauja knyga bibliotekai". Pirmais metais labai bijojome, klausėme žmonių, kaip priims.

Mes einame su vaikučiais, su rūbais, čigonaujame su savo programėle, su savo rankų darbo dovanėlėmis, einame pas žmones. Žmonės aukoja bibliotekai kelis pinigėlius. O paskui mes, surinkę tuos pinigėlius, knygų mugėje Vilniuje nusiperkame knygas.

Pas mane atvažiuoja kolegės iš kitų rajonų pasižiūrėti, sako – iš kur Tavo bibliotekoje yra tiek daug gražių knygų? Mes patys jas gauname, savo jėgomis, savo noru. Pernai mes įtraukėme netgi įstaigas, esančias mūsų teritorijoje, – ir parduotuves, ir ūkininkus. Kaip jie dosniai priėmė!

Sakykite, iš kur dar knygų nusiperkate, iš kur dar jų gaunate?

Iš čia. Mes nusiperkame tai, ko mums reikia.

O ko reikia?

Vaikučiams reikia grožinės literatūros. Tokios, kaip Jūs dabar padovanojote. Jie nebenori siaubukų, jie nebenori smurtinių knygų. Jie nori tokių knygų, kurios pasakoja, kaip gyvena jaunimas, kaip gyvena paaugliai – tokių gyvenimiškų knygų. Skaito ir mamos apie paauglių gyvenimą. Tėvams irgi labai įdomu.

Bet juk paprastai tėvai neskaito vaikų knygų.

Skaito! Žinokite, ką aš užsiauginau, tą aš ir turiu. Jeigu tas vaikutis mano bibliotekoje skaitė prieš 20 metų, tai dabar skaito ir mama, ir tas vaikutis. Aš sau užsiauginu skaitytojus ir aš darau taip, kad biblioteka būtų ne vien biblioteka su knygomis, bet bendravimo vieta. Jeigu žmogus eina į parduotuvę ir neatsuka veido į bibliotekos langą, tai jau kažkas yra blogai. Jis turi atsisukti ir man pamoti. Net jei ir labai skuba, mes pasisveikiname, pamojame vienas kitam. Tai reiškia – viskas tvarkoje. Gera dirbti.

Daiva, papasakokite apie tai, kaip praėjusiais, 2011–2012 metais, šitas pastatas buvo renovuojamas. Jūs biblioteką buvote „parsinešus" į savo namus?

Taip! Su karučiu susivežiau. Kaimynas padėjo, parsivežėm kelias geriausių knygų lentynas. Matote, tos knygos naujos, man jos yra labai brangios, nes sunkiai gautos. Tai visas tas knygas mes ir parsinešėme namo. O kitas gražiai supakavome, saugiai sudėjome į dėžutes, į Kultūros namus išvežėme.

Žinokite, vyko normali veikla. Mano namuose yra internetas. Pajungėme internetą. Žmonės juto, kad negali susimokėti mokesčių, vyko pažangos transliacijos, vyko renginiai. Į Užgavėnes iš mano namų išėjome ir ten pat parėjome. Mano namai buvo mini bibliotekėlė.

O kaip tada darbo laikas namuose?

Neribotas. Dabar labai daug žmonių, jaunimo yra išvažiavę į užsienį. Tėvai internetu nori pasišnekėti su vaikais. Kartais neatitinka laikas. Ir dabar, būna, tėvai ateina, sako – aš 21 val. noriu pasišnekėti. Viskas tvarkoje – ateinu, atrakinu, užrakinu. Aš kartais net išeinu į lauką, nes vis tiek, juk tai yra intymūs pokalbiai, būna ir ašarų... Norisi, kad jie pasišnekėtų vieni.

Jie bendrauja per „Skype". Vyriausia močiutė, kuri juo naudojasi, yra devyniasdešimties metų. Ji kalbasi su Baltarusijoje gyvenančia dukra. Labai aktyvi moteriškė, deklamuoja eiles ir yra nerėja. Štai jos dovanoti rankdarbiai.

Tai Jūs išmokinate juos naudotis kompiuteriu?

Išmokinu. Pernai buvo projekto „Bibliotekos pažangai" protų kovos. Taigi mes per visą respubliką antrą vietą laimėjome! Tądien buvo baisiai bjauri diena – stiprus pakilęs vėjas. Bijojome, kad gali nutrūkti interneto ryšys. Susinešė visi telefonus su interneto prieiga, jeigu nebūtų. Bet viskas baigėsi laimingai.

Tai iš kur čia tokie proto bokštai Ažuožeriuose?

Žinokite, visi nori kelti Ažuožerių vardą, nes žmonės nelabai žino, kas yra Ažuožerių kaimas. Jaunimas... Tai mano užaugintas jaunimas. Čia buvo informacija. Čia buvo dirbama. Ant durų buvo kortelė, ant kurios parašyta, kad vyksta projekto „Bibliotekos pažangai" konkursas – viktorina. Ir tyku, ramu, dirbama, tiesiog tik akių mirksėjimas...


Šiame straipsnyje: literatūrakultūraknygos

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių