Kritus režimui, gimė kinas

Muammaro Gaddafio režimas išsivertė be kino: propagandos mašinai užteko kelių meninių juostų. Tačiau nuvertus diktatorių, pradėjo stiprėti ir kino kultūra.

Kai praeitą šeštadienį karo nuniokotoje Libijoje sostinėje Tripolyje įvyko viešas kino seansas, kuriame parodyti pirmieji porevoliuciniai filmai.

Peržiūra vyko miesto senamiestyje, joje dalyvavo per 70 žiūrovų. Seanso metu parodyti 6 trumpo metražo dokumentiniai filmai. Kaip praneša britų „The Guardian“, paskutiniame seanso filme, „Močiutės vėliavos“, rodoma, kaip močiutė iš Tripolio pasakoja, kaip jai teko kepti duoną, kai buvo nutrauktas elektros tiekimas. Filmas baigiamas anūko traukiamu priedainiu „Gaddafi, Gaddafi, Gaddaaaaafi. Mes tavimi atsikratėme!“ Tuomet kino salėje pratrūkstama spontaniškais aplodismentais.

Šiuo metu Libijoje ir kitose valstybėse, kuriose sėkmingai įvyko Arabų pavasario revoliucijos, piliečiai išbando, kokias išraiškos laisves išsikovojo. Tačiau kinas itin diskutuotinas klausimas, ypač pastarosiomis savaitėmis. Kaip primena „The Guardian“, tai įvyko ne dėl kultūrinių įvykių pačioje Libijoje, o dėl pranašą Mahometą pašiepiančio mažo biudžeto filmo „Musulmonų nekaltybė“, kurį JAV sukūrė grupė krikščionių ekstremistų.

„Prie Gaddafio nebuvo kino kultūros, – sako Naziha Arebi, filmo „Močiutės vėliavos“ režisierė. – Jis nenorėjo, jog kas nors šalyje būtų už jį garsesnis. Net ant futbolininkų marškinėlių nebuvo pavardžių, tik skaičiai. Jis nenorėjo, kad skambėtų ne jo pavardė. Aišku, kad jis negalėjo leisti, kam nors būti kino režisieriumi“.

„The Guardian“ klausia, ar stipri filmų kultūra tikrai neatsiejama nuo demokratijos? Vienas žymiausių Libijos režisierių ir buvęs disidentas Mohamedas Makloufas tuo neabejoja. Režisierius, kurio daugelis libių iki šiol nėra girdėję (jis 36 metus gyvena egzilyje, daugiausiai D. Britanijoje) teigia, kad „vizualinė kultūra pradėjo revoliuciją“. „Jei nematytume vaizdų, kurie pakeičia daugelį pasaulio gyventojų, niekas nesikeistų. Filmas yra labai svarbus. Paprastai vaizdai Arabų pasaulyje yra labai kontroliuojami, panašiai kaip Hitleris ir Goebbelsas kontroliavo vaizdus nacių Vokietijoje“, – sako M. Makloufas.

„Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Egipte, kino režisieriai turi daugiau laisvių, tačiau vis tiek išlieka cenzūros problema. Kažkas gali Jums sakyti, jog reikia iškirpti tą ar aną“, – priduria jis.

Aršus M. Gaddafio režimo priešininkas M. Makloufas planuoja vėl grįžti į Libiją. Be to, jau gruodį jis planuoja čia surengti kino festivalį.

„Arabų kino tabu – seksas, religija ir politika“, – tęsia M. Makloufas. „Šiuo metu neliesiem sekso temos, religija taip pat labai jautrus dalykas, tačiau politinė pozicija turi būti parodyta“, – priduria režisierius.

Libijoje, tiek kitose Arabų valstybėse M. Makloufas planuoja rodyti filmus apie revoliuciją, jaunų žmonių problemas, nedarbą ir panašias problemas.

Be festivalio režisierius, kuris Vakaruose dirbo ir žiniasklaidoje, planuoja įsteigti ir nuolatinį filmų institutą.

Filmų kultūrą Libijoje gaivina ir kiti Vakaruose įsikūrę libiai. Pavyzdžiui, poetas ir Mičigano universiteto profesorius Khaledas Mattawa šalyje planuoja Europos kino režisierių peržiūras. Jo žmona, keramikė Reem Gibriel, suorganizavo video menininkų peržiūras Tripolio gatvėse.

Žmogaus teisių gynėjų organizacija „Nacionalinis sąmoningumo judėjimas“ (angl. National Awareness Movement) Tripolyje taip pat planuoja suorganizuoti ir pirmąjį Žmogaus teisių filmų festivalį.