Kova dėl tėvų namų

Pagal 1951 m. Ministrų Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos TSR muziejų reorganizacijos ir jų darbo pagerinimo“ projektą norėta M.K.Čiurlionio dailės muziejų sujungti su Kauno karo ir istorijos muziejumi, pavadinant Valstybiniu kultūros muziejumi.

M.K.Čiurlionio muziejų išgelbėjo jau minėtų ir dar nepaminėtų kultūros specialistų, mokslininkų, tarp jų ir – ekonomikos mokslų specialisto Dzido Budrio, tuomečio Meno reikalų valdybos viršininko, polit. ekonomisto V.Pečiūros – atkaklus prieštaravimas.

Viskas kiek aprimo po Tarybų Sąjungos lyderio Josifo Stalino mirties, tačiau M.K.Čiurlionio tema dar buvo svarstyta 1953 m. gruodžio 21–23 d. Valstybinio dailės instituto mokslinėje konferencijoje. Po kelerių metų, 1959 m. birželio 5 d., LTSR Dailininkų sąjungos Dailėtyros sekcijoje svarstytas Vytauto Kairiukščio straipsnis M.K.Čiurlionio tema.

Visko ir nesuminėsi. Vieni kritikuojančiųjų galbūt taip ir jautė, kaip kalbėjo, kiti norėjo pralaukti, nebūti išmesti, laviravo, o tie – gynusieji – iš tikrųjų nukentėjo, neteko darbo, net galimybės įsidarbinti ateityje ar netgi buvo izoliuoti, represuoti.

Neįtikima, tačiau, dar nesibaigus „teismų“ maratonui, 1954 m. kovo 10 – balandžio 11 d. Maskvoje, Dailės akademijos rūmuose, vyko Lietuvos liaudies meno, taikomosios ir profesionaliosios dailės paroda, kurioje buvo eksponuoti ir 28 M.K.Čiurlionio kūriniai.

Be abejonės, visi tie „teismai“ turėjo labai žeisti M.K.Čiurlionio artimuosius, jo žinovus, gerbėjus, tarp jų – ir sesers Valerijos Čiurlionytės-Karužienės širdį, taip neseniai, tik 1945 m. sausio 1-ąją, atėjusios dirbti į M.K.Čiurlionio dailės muziejų. Ji jau buvo nukentėjusi Maskvoje 1918–1919 m. dėl atkaklių pastangų grąžinti šį kūrybinį palikimą Lietuvon.


Vykstant tokio agresyvaus pobūdžio M.K.Čiurlionio kūrybos ideologiniam teismui, ji suprato, kad išmesta iš darbo muziejuje nebus naudinga M.K.Čiurlioniui. Todėl per svarstymą, tikriausiai kieno patarta, atsiribojo nuo šio menininko, tačiau čia pat labai įtaigiai gynė jį, skaitydama ištraukas iš menininko laiškų, kur atsispindi aktyvios menininko gamtos studijos, jos pajauta, patarė kritikuojantiesiems perskaityti jo laškus: „( … ) Tai būtų atsakymas, kad ne iš galvos jis ėmė savo motyvus ir kompozicijas, o iš gamtos, kiekviena gėlytė buvo išstudijuota, įvairiausios jų rūšys, ir debesų formos, ir miškas, jo gyvybingumas; visi jo objektai turi gyvybingumo, visa tai iš bendro gamtos stebėjimo ( … )“.

Ji patarė „nuodugniai perskaityti jo laiškus, kurie duos daug medžiagos“ (iš menotyrininko Aleksandro Indriulaičio parengto straipsnio „Iš M.K.Čiurlionio kūrybinio palikimo vertinimo istorijos“. Straipsnių rinkinys „Lietuvos archyvai“, Nr. 1., 1988 – aut. past.).

Maskviškės sovietų valdžios išreikalautas M.K.Čiurlionio kūrybos neigiamas vertinimas turėjo reikšmės ir memorialinio muziejaus tėvų namuose, Druskininkuose, pradiniams steigimo veiksmams.
Išsiaiškinusi, kad ten giminės nebegyvena, V.Čiurlionytė-Karužienė, kaip ji pasakojo, 1948 m. kreipėsi į aukščiausias Lietuvos instancijas dėl išlikusio tėvų namelio (buvo išlikęs tik vienas namelis, nes antrasis dėl blogesnės būklės buvo – sudegintas kaip kuras) pervedimo muziejaus žinion ir memorialinio muziejaus steigimo. Tačiau šių dokumentų ar jų nuorašų nepavyko rasti.

Kiek vėliau V.Čiurlionytė-Karužienė, sužinojusi, kad valda jau priklausanti Druskininkų vykdomajam komitetui ir numatoma nugriauti, 1952 m. tuo pačiu tikslu muziejaus vardu vėl teikė aukščiausioms instancijoms paraiškas.

Į tai tais pačiais metais LKP(b) Centro komiteto įpareigotas literatūrologas J.Zinkus, LKP(b) CK Meno ir grožinės literatūros skyriaus vedėjo pavaduotojas, atsakė: „(...) Keliamąjį klausimą tikslinga būtų spręsti po to, kai bus duotas išsamus ir visapusiškas M.K.Čiurlionio, kaip dailininko ir muziko kūrybos įvertinimas.“

O po didelių pastangų memorialinio muziejaus pirmasis namelis Druskininkuose buvo atidarytas 1963 m., o antrasis – 1965 m.
"Grįžtam namo!

Kaip padaryti tą nuotaiką, tas apystovas, kurių ilgėjosi ir prie kurių veržėsi Čiurlionis:


Miškas, ežerėlis, gatvė, kurioje kiekviena pėda žadino prisiminimus, tai kūdikio saugomo nuo eventualinių nuotykių, tai vaiko, kurio buvo svajonės pasileisti nežinomais takais, tai jaunuolio, kurio laukė prie gatvės vežikas Jankelis. Jis turi nuvežti Kastuką į stotį, o iš ten į Plungę, vėliau į Varšuvą, į Leipcigą. Ir taip metai po metų. Bėga mintys, atneša daug naujų pasiektų laimėjimų ir kilusių naujų svajonių" – maždaug apie 1960 m. prisiminė V.Čiurlionytė–Karužienė.

Nepaisant labai sunkios darbo pradžios pokario muziejuje, šis pasikeitimas V.Čiurlionytės-Karužienės gyvenime, matyt, ją domino naujomis galimybėmis, skatino jaunystės prisiminimus, teikė vilčių gerinti brolio kūrybinio palikimo saugojimo sąlygas. Ji tapo atsakinga už visus eksponatus, saugomus Tapybos skyriuje.

Tarnybiniame aplanke, ant kurio jos ranka užrašyta „Į naują gyvenimą. I.1945“, randame tris sąsiuvinius, pilnus pastabų apie muziejinį paveikslų ar jų grupių apšvietimą, sienų spalvos poveikį ekspozicijai, grunto įtaką paveikslui ir kt., taip pat – ištraukas iš įvairių literatūros šaltinių, paskaitų planelius minėtomis ar panašiomis temomis.

38 metus, iki 1982-ųjų, trukęs V.Čiurlionytės-Karužienės muziejinis laikotarpis buvo kupinas reikšmingų darbų ir specifinių kasdienių rūpesčių. Jos vadovaujamas Meno skyrius, vėliau vadinamas Vaizduojamosios dailės skyriumi, kaupė ir saugojo įvairių laikotarpių Lietuvos ir užsienio dailininkų tapybos, grafikos, skulptūros kūrinius, atstovaujančius XVI–XX a. dailei bei teatro dekoracijų eskizus, projektus. Be lietuvių, tai ir Vakarų Europos, Rytų tautų, rusų ir kitų Tarybų Sąjungos valdymo zonoje buvusių tautų dailę.

Rinkiniuose buvo ypač V.Čiurlionytės-Karužienės mėgstamas Belgijos dailės rinkinys. Šiame skyriuje, kol 1967 m. vasarį buvo įkurtas atskiras M.K.Čiurlionio skyrius, buvo globojamas ir M.K.Čiurlionio kūrybinis palikimas.



Meno skyriaus veikla gerai atsispindi metiniuose darbo planuose ir ataskaitose. Pavyzdžiui, 1946 m. be eksponatų kaupimo ir inventorinimo buvo valomi nuo potvynio nukentėję M.K.Čiurlionio bei kitų menininkų kūrinių negatyvai, gaminamos M.K.Čiurlionio muzikos kūrinių rankraščių nuotraukos. Buvo valomos nuo karo nukentėjusios muziejaus patalpos, ruošiami eksponatai atstatomai ekspozicijai.

1947–1950 m. buvo gaminamos, kaip rašo V.Karužienė darbo plane, „uždaros kasetės blunkančiai Čiurlionio tapybai. (…) Rygoje buvo tik pavyzdinė kasetė padaryta“ (įrašas užrašų knygelėje – aut. past.). Jas gamino dailininkas, medžio specialistas J.Prapuolenis. Tuomet šis meistras gamino ir profiliuotus ąžuolinius, ant tų kasečių uždedamus rėmus.

Regime ypatingą V.Čiurlionytės-Karužienės dėmesį grafikos fondams. Buvo pagamintas didelis stalas grafikos studijoms ir tvarkomas grafikos kabinetas.

Daug jėgų pareikalavo muziejaus patalpų ir eksponatų parengimas atkuriamoms ekspozicijoms. Aptvarkius karo nuniokotą pastatą, 1947 m. M.K.Čiurlonio muziejus vėl atidarytas lankytojams, salėse vėl buvo atkurtos ekspozicijos, rengiamos muziejui priklausančių ir dailininkų dirbtuvėse atrinktų kūrinių parodos. Buvo eksponuoti ir M.K.Čiurlionio kūriniai.

„Muziejus buvo atidarytas balandžio 24 d., kuriame (atidaryme – aut. past.) muziejaus vardu tariau žodį apie muziejaus uždavinių reguliavimą, eksponatų priežiūrą, jų propagavimą ryšium su estetiniu auklėjimu (...)“. (Iš tų metų V.Čiurlionytės-Karužienės ataskaitos juodraščio – aut. past.).
Iš M.Mildažytės-Kulikauskienės ruošiamos knygos apie Valeriją Čiurlionytę-Karužienę.


Šiame straipsnyje: Santakaistorija(santaka)

NAUJAUSI KOMENTARAI

gebelsas

gebelsas portretas
kas cia per apsisaukele? ciurlionio vertintojas yra vienintelis didysis tata!
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių