Kodėl Temidei užrištos akys?

Kadaise, prieš daugelį metų, kaimynės paprašytai Dienai teko prižiūrėti šešiametį jos sūnelį. Vaikas, pastūmęs krepšį su žaislais į šoną, atsirėmė atkaltėn ir, beveik išsitiesdamas krėsle, paklausė:

– Ar tu kalbėsi su manim?
Diena atsigręžė į berniuką , sugavusi rimtą vaiko žvilgsnį, nusišypsojo:
– Žinoma. O apie ką tu nori kalbėtis?
– Nuuu... Apie viską. Apie viskąąą, – ištiesė plačiai rankutes paaiškindamas, kad tarp jų telpa viskas.
– Gerai, kalbėkimės apie viską. Nuo ko pradėsime? – Diena, jau nusisukusi, vėl šyptelėjo: štai ką reiškia būti psichologės vaiku.
– Tai duok man knygų.
– Knygų? Kokių knygų? Ar tu jau moki skaityti?
– Ne, aš moku galvoti.
Diena išėmė iš lentynos didelį Obrazcovo lėlių teatro albumą ir, paprašiusi vartyti atsargiai, nuskubėjo į virtuvę tarkuoti obuolių blynams.
– Ar tu mėgsti blynus?! – šūktelėjo plaudama obuolius, bet vaikas nieko neatsakė. Po pakankamai ilgos tylos berniukas, nešinas lėlių nuotraukų albumu, išdygo virtuvės tarpduryje:
– O kas čia?
– Čia? Angeliukai. Argi tu nežinai?..
– Ne. O kodėl jie balti?
– ... nes jie yra gėris. Gėris visuomet baltas, šviesus, švarus ir ...
– O šitie kas? – vaikas rodė į greta lėliškų angeliukų pūpsančias juokingas pilvotas kipšiukų marionetes.
– Čia?.. Velniukai.
– O kodėl jie juodi?
– Jie vaizduojami juodi, nes daro piktus darbus ir kenkia žmogui. Jie tamsūs. Jie tamsos gyventojai, – Diena, tarkuodama obuolius, ėmė pasakoti mažajam pašnekovui apie nuo amžių vykstančią gėrio ir blogio kovą ir apie tai, kad baltai žmonės ženklina gėrį, o niūriomis spalvomis piešia tai, su kuo susidurti nenori. Vaikas tylėjo, klausėsi ir šlepetės galu brūžino slenkstį. Diena pakėlė akis nuo tarkuojamo obuolio ir nustebo sutikusi kryptingą, nevaikiškai įdėmų žvilgsnį. Šiaip jau šitaip žiūri žmonės, mėgindami  susigaudyti ar bandydami ką nors labai svarbaus prisiminti. Paskui berniukas prisimerkė ir lėtai ištarė:
– O-o-o... negriukų?..
– Kas negriukų?
– Nu-u-u... Negriukų angeliukai... Jie – juodi?..
– Nežinau, – tepasakė Diena ir, susmukusi ant krėslelio, įsistebeilijo į vaiką. – Kiekgi tau metų?..
– Aš žinau – juodi. O tarp jų, matai, kas nupiešta?! Temy-y-ydė!
– Kas?!.. – Diena neteko amo žiūrėdama į šešiametį savo kaimyną, piršteliu baksnojantį lėlytės Temidės atvaizdą.
– Temy-ydė!.. Tikrai tikrai, man tėvas rodė – pas mus jos paveikslas yra! Ji gyveno seniai, kai... kai aš dar nebuvau gimęs! Ji svėrė teisybės miltelius! Matai, ji turi svarstykles?! Matai?! Ar matai?!
– Matau…
– Gaila, kad jai užrištos akys, tai nesimato visos! Nu, matai?! Nesimato juk visos, kokia ji iš tikrųjų yra?! Matai, kad nesimato?! – vaikas įraudęs įrodinėjo savo tiesą ir net nenujautė, kad ši žavi filosofavimo akimirka nusės tetos Dienos pasąmonėje kaip šifras, prie kurio ji daug kartų grįš bendraudama su pasauliu.

***
Ką tik perskaičiusi viename interneto portalų straipsnį apie mūsų valstybės teisėsaugos “žarnyną”, Diena buku žvilgsniu žiūrėjo į iš kompiuterio ekrano žvelgiančią bronzinę Temidę ir, matyt, tos užrištos akys nukėlė ją mintimis į neužmirštamą pokalbį su baltapūkiu šešiamečiu kaimynėliu. “Gaila, kad Temidei užrištos akys, nesimato, kokia ji iš tikrųjų yra”, – štai vaiko logika!.. Beje, šiandien šis, jau užaugęs berniukas – kur jis? Kažkam norėtųsi išgirsti: “Emigravo-o-o.” Ne, ne emigravo. Sukūrė šeimą, gyvena Vilniuje ir garsina Lietuvą savo intelektine veikla.

Vis dėlto kodėl Temidei užrištos akys? Atsakymas lyg ir paprastas – dėl objektyvumo. Bet kame gi glūdi tas piktasis geluonis, verčiantis tiesą sverti subjektyviai? Gal toje priežastyje, kad visa, ką girdime, regime, uodžiame ar kitaip juntame naudodamiesi sensorine sistema, akimirksniu formuoja mumyse natūraliai subjektyvią asmens nuomonę. Metant antrą žvilgsnį, ta nuomonė gali keistis, o trečią kartą žvilgtelėjus, susiformuoja ir kuriam laikui nusistovi. Tada ramiai užsitikrinama: trečias kartas nemeluoja…. Bet juk meluoja ir trečias, ir trisdešimt trečias kartas. Meluoja, jei žiūrinčiojo ir sprendžiančiojo viduje tvirtai įsišaknijęs ego stelbia tyrą žmogiškąjį pradą, įžūliai meluodamas sielai, Dievo vietininkui žmoguje. Egoizmas mumyse, netyroji dvasia, meluoja, gražbyliauja, logiškai pagrįstais argumentais įrodinėja ir užtikrintai kyla į patį viršų, kol galiausiai triumfuoja.

Žmogui, neįveikus, nenugalėjus savyje šito prado, visuomet visko maža. Sena liaudies išmintis byloja, kad ne tas turtingas, kuris visko turi, o tas, kuriam visko užtenka. Egoizmo užvaldytam žmogui šioji išmintis yra svetima, nes nesuvokiama. Tas geluonis, užgožęs sielą ir patikimai įsitvirtinęs savo šeimininke – žmoguje, imasi vadovauti jam visose pozicijose. Tokiam užvaldytam  subjektui tampa ypač svarbi fiziologinių potyrių gausa. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką jis išgyvena siekdamas vien tik komfortabilumo, ieškodamas patogumų visumos ir ištaigos. Žodžiai “meilė” , “tiesa”, “sąžinė” šiuo atveju nebevaidina jokio vaidmens, pavirsdami nunykusiomis atavistinėmis ataugomis vos bevegetuojančioje sieloje. Aplinkiniai be reikalo eikvoja energiją, pasipiktinę apeliuodami į tokių žmonių sąžinę. ”Tuščias ramsas”, kaip sako realistai. Trumpai sarkastiškai tariant, šis individas tampa orientuotas į vartojimą per os, o drauge nespjauna ir į vartojimą per visur kitur…

Teisininkas… Teisėjas… Kokie gražūs žodžiai. Kokia kilni jų prasmė. Taip ir peršasi būdvardis „teisingi“. Bet… Ir jie yra tik žmonės, pažeidžiami žmonės. Galbūt todėl žmonija, apsaugodama savo mažiausią dalelytę – žmogų – nuo galbūt neobjektyvaus, vadinasi, neteisingo, nuosprendžio, remdamasi etinėmis-moralinėmis normomis, formuoja įstatymus, kurie tampa sociumo tarpusavio bendravimo taisyklėmis. Įstatymų pažeidimas gali reikšti avariją, lygiai kaip ir santykiuose tarp eismo dalyvių. Bet ir tai dar ne viskas. Žmonijos išmintis sumąstė apsaugoti ir kitą žmogų, kuriam paskirta atsakinga priedermė: būti ano žmogaus teisėju. Bet kaip žmogui būti teisėju, jei yra pasakyta: “Neteiskite ir nebūsite teisiami”?! Ogi labai paprastai, ne kitaip nei teatre, nusimesti žmogiškąjį drabužį su visomis silpnybėmis ir prisiimti teisėjo vaidmenį. Ne žmogus šioje Žemėje privalo būti teisintoju, kaltintoju, teisiančiuoju. Ne žmogus, o profesionalus įstatymų žinovas, garbingai užsirišęs akis, kad suvaržytų savo emocinį pradą ir padėtų pats sau atmesti bet kokią žmogiškojo faktoriaus galimybę.

Temidė graži. Senovės graikai mūsų civilizacijai apskritai nemenkai pasitarnavo. Ir vis dėlto šią statulėlę reikėtų ne tik formaliai laikyti ant stalo kaip dailų atributą (kas neretam teisėjui yra tapę arogantiška mada), o labai susimąstyti ir bent jau pamėginti pažvelgti neužrištomis sielos akimis į save ir į tuos, kas nuo tavo sprendimų priklauso. Juk, tiesą sakant, retai susimąstoma, kad teismuose, kaip ir medicinoje, operuojama likimais. Kas yra teismo sprendimas? Ogi oficialus pareiškimas, kad Tiesa yra būtent tokia. Išmintingas Rytų senolis paslaptingai prisimerkęs perspėtų: „Ėėė, su Tiesa negalima juokauti... Šitai damai nedera kekšės drabužėlis...“

Bet... Rytų išminčiai mintija toli nuo Lietuvos. O teisingąją graikų Temidę mes įpratome priimti kaip reglamentuotą standartą. Ji mūsų nei įkvepia, nei stabdo, nei įpareigoja (o gaila). Tad, jeigu joje teįžvelgiame tiktai skulptūrą, dailią moterį, tik skiriamąjį ženklą, nuvalkiotą logotipą, jei imame šaipytis iš jos, lygindami su medikų gyvate, apsivijusia taurę, ir juokiamės, juoiamės, juokiamės... Tai tada susiburkime tie, kuriems ne taip jau juokinga, ir prašykim, galbūt koks nors Lietuvos dievdirbys pasitarnaus išsibarsčiusiai tautai ir išdroš lietuviškos Tiesos Šauklį, paprastą, neįmantrų, bet labai tikrą, kad įkvėptų mums noro turėti vilties. Kažkodėl man atrodo, kad mūsiškąją Temidę galėtų atstoti mažas vaikas, vos benulaikantis didžiules svarstykles ir visai nesistengiantis susigaudyti, kurioje lėkštelėje kiek ir ko ten prikrauta. Vaikas, išplėtęs akis, atsakingai žiūrintis aukštyn tik į vieną tašką – savo paties rankutę, kad ji nesudrebėtų atliekant garbingą jam patikėtą pareigą – sverti, tiesiog sverti. Ne teisti, o sverti! Šitokiai „temy-y-ydei“ ir akių rišti nereikėtų. O tai jau būtų labai gerai, nes juk gaila, kai nesimato, kokia ji yra iš tikrųjų...

Diena sukryžiavo rankas už galvos, prisimerkė ir sustingo ironiškai šypsodamasi. Ekrane švytinti Temidės bronza neturėjo jokios įtakos esminei Teisingumo deivės funkcijai. Jeigu čia dabar būtų šitas minėtasis berniukas, jis tiesmukai paklaustų:

– Temide, Temide, pasakyk: ar ruošiesi sverti teisybės miltus, ar mes čia be reikalo laukiame?!
Juk normalu yra tikėtis, kad būtų nustota mums į akis pūsti jokiais kriterijais nepasvertų miltų miglą ir kad protaujanti visuomenė pagaliau gautų atsakymus: ar nuo šiol jau vėl gyvensime taip, kad vienas galės išspirti iš žaidimo kitus kada panorėjęs, pavyzdžiui, už tai, kad šie per gerai žaidžia?.. Ar socialinės apklausos, atveriančios visuomenės santykį į teisėsaugą yra tikrai taip jau nieko vertos?..

Apskritai, Temide, kaip ten tos tavo svarstyklės sureguliuotos, kad vyksta akibrokštai: civilinė administracinė teisė tampa prioritetinė, liaudiškai tariant, svarbesnė už baudžiamąją. O tai jau – geroji žinia moralinio dugno gyviams: jiems tereikia nusižiūrėti auką, apsičiupinėti aplinką ir pirmyn – tegu tenkina save išrinktieji visais būdais. O kai ateis metas už darbelius atsiskaityti, vėlgi kaltinamieji galės ramiai sau laukti senaties, mat pas mus yra įsiveisęs kažkoks įdomus, sakyčiau, žmogėdroms labai jau palankus įstatymas, kuriuo remiantis negalima net pradėti nagrinėti žmogėdros veiksmų, kol nenustatyta arba juridiškai "nepakoreguota“ prieš kelerius metus pasprukusios aukos gyvenamoji vieta...

O štai realus faktas-klausimas, per labai trumpą laiką suspėjęs taip apželti aštrialiežuviškomis interpretacijomis, kad jau virstąs anekdotu: Į ką galima kreiptis, kad protaujanti visuomenė gautų atsakymą: kaipgi skamba tas keistokas straipsnis, kuriuo remiantis, nukentėjusiajam teisme gali atstovauti asmuo, kurį būtent šis nukentėjusysis įvardijo (liudijo, kaltino...) padarius nusikaltimą? Koks vargšas turi būti tas nukentėjusysis, kuriam atstovaus galimas jo kankintojas! Juk nereikia būti teisininku, kad suvoktum, jog tai labiau primena sarkastišką pasakėčią nei save gerbiančios valstybės teismuose vykdomą Tiesos paiešką.

O gal visų bėdų bėda ta, kad mes nežinome ne tik savo vadovų tikrųjų stabų; mes negalime apsispręsti – kokios gi spalvos yra mūsų pačių angeliukai...

Štai kaip būna, kai pasiklausai, ką šneka vaikai. O visai neseniai Temidės tarnai išreiškė nuostatą, kad „tokio amžiaus“ vaiko nuomonės neverta paisyti...

Kažin kas taip pasakė? Temidės tarnai?.. Ar tikrai?.. Ar tikrai teisingumo tarnai?.. O gal lindi tarp mūsų tik tarnais apsimetusieji, tarnautojais pasivadinusieji Temidės, anaiptol ne tarnai, o šeimininkai?.. Klausimas, aišku, vertas pačios Temidės atsakymo. Iš anksto jai ir dėkojame. Pagarbiai...

P.S. „per os“ lotyniškai reiškia „per burną“. Ne, tai ne aforizmas, tai medicininė nuoroda farmakologijoje. Norėtųsi, kad šioji netaptų trumpute XXI a. sentencija. Neduok mums šito, Viešpatie. Amen.



NAUJAUSI KOMENTARAI

daim

daim portretas
Man gražus pasisakymas ir teisingas. Viskas slypi gobšume.

jeigu

jeigu portretas
akys būtų atrištos tai greit jas apdumtume

kaip

kaip portretas
nejaučiam, kad baigiam pavirst zombeis
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių