Kodėl nutilo Faivelio akordeonas, arba kaip sunaikinti Palangos žydai

Izraelyje, Chaifoje, gyvenantis iš Kauno kilęs Judelis Beilesas atsiuntė savo prisiminimus apie Palangos žydų bendruomenės sunaikinimą, nes jis, gyvas šių įvykių liudininkas, pastebi, kad Lietuvos spaudoje, rašant apie tai, pasitaiko iškraipymų.

Pateko į garsiąją stovyklą

Mano tėvelis Lazeris Beilesas turėjo spaustuvę Kaune, Laisvės alėjos 15-uoju numeriu pažymėtame name, o mama Chana Beilesienė, dantų gydytoja – savo kabinetą Gardino gatvės 27-ajame  name, kuriame ir gyvenome. Kai rusai atėjo, spaustuvė buvo nacionalizuota, tėvas pradėjo dirbti pagal specialybę – provizoriumi vaistinėje, o mama – Karo ligoninės dantų gydytoja.

Žodžiu, tėvai dirbo kaip visi ir todėl gavo teisę siųsti savo vaikus į pionierių stovyklą. Taip aš patekau į Palangos pionierių stovyklą.

Mes, berniukai, gyvenome dviejų aukštų name, o mergaitės – atskirai. Rusai vaikams suteikė viską, apie ką jie tuomet galėjo tik svajoti: šaudyti, važiuoti užsilipus ant tanko, plaukioti laiveliu po jūrą, valgyti geriausią maistą. Tai truko tik dvi savaites.

Padovanojo akordeoną

Turiu šiek tiek papasakoti apie su manimi stovykloje buvusį mano klasės ir suolo draugą Faivelį Kacevą, su kuriuo Kaune mokėmės „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Jis gyveno Žaliakalnyje, 5-uoju numeriu pažymėtame Obuolių gatvės namelyje. Tai buvo varginga batsiuvio šeima, turėjusi gražų sodą.

Faivelio vyresnysis brolis tarpukariu tapo gydytoju ir, pabaigęs konservatorijoje smuiko klasę, grieždavo smuiku Kauno muzikiniame teatre. Muzikos pamokos vykdavo ir gimnazijoje.

Prisimenu, muzikos mokytojas grodavo akordeonu ir visų dainų žodžius užrašydavo ant lentos. Per vieną pertrauką tarp pamokų mano draugas Faivelis išdrįso prieiti prie mokytojo ir paprašyti akordeono. Mokytojas jam davė tą akordeoną, ir mano draugas pradėjo groti visas dainas, kurias anksčiau mums grojo mokytojas.

Šis įvykis tapo žinomas Kaune, ir Švietimo ministerija padovanojo Faiveliui naują itališką akordeoną su sąlyga, kad jis gros mokykloje per šventes, prie laužų. Faivelis sutiko ir buvo pasiėmęs tą akordeoną į stovyklą Palangoje.

Grąžino į stovyklą

Stovyklaujant prasidėjo karas. 1941 m. birželio 22-osios 4 val. ryto šalia mūsų dviejų aukštų pastato pradėjo kristi sviediniai. Mūsų gidas-instruktorius liepė visiems pasiimti kuprines su daiktais ir mes patraukėme Latvijos link. Kelyje buvo daugybė besitraukiančių žmonių, į kuriuos šaudė vokiečių lėktuvai. Dalis žmonių krito negyvi. Po kiek laiko motocikluose su  priekabomis atvažiavo vokiečiai ir liepė mums grįžti į stovyklą.

Stovykloje kai kurie lietuvių vaikai mums ėmė sakyti: „Žydai, žydai." Kai kurie išsitraukė net peiliukus ir ėmė mus gąsdinti. Po paros mus, žydų tautybės stovyklautojus, nuvarė į didžiąją sinagogą. Ten buvo suvarytos visos žydės moterys iš Palangos su vaikais iki 14 metų.

Padėjo civiliai lietuviai

Atvarytųjų kaimynai lietuviai mėtė joms pro sinagogos langus duoną, nors žydės turėjo pasiėmusios maisto. Mes, stovyklavę žydukai, buvome lyg visiški našlaičiai – be jokio maisto, bet mus išgelbėjo lietuvių mėtoma pro langus duona. Kadangi išeiti nebuvo galima – savo natūralius poreikius visi atliko čia pat, sinagogoje, ant grindų.

Maždaug už 50 m nuo mūsų didelės sinagogos stovėjo maža sinagoga. Į ją buvo suvaryti žydai vyrai su vaikais, vyresniais nei 15 metų. Visus mus saugojo lietuviai, vadinti laikinąja policija. Niekur nebuvo nė vieno vokiečio.
Šaudė kaip paukščius

Staiga išgirdome, kaip minėti policininkai garsiai sako buvusiems mažojoje sinagogoje žydams: „Mums reikia 200 savanorių inteligentų dirbti su knygomis." Ir žydai vienas per kitą pradėjo stumdytis verždamiesi į darbą.

Lietuviai sargybiniai atrinko apie 200 savanorių, o moterys žydės didelėje sinagogoje liko patenkintos: jei vyrai eis dirbti, viskas bus gerai... Po pusės valandos visi išgirdome tratant kulkosvaidį... Tą pačią dieną, po pietų atėję lietuvių laikinosios policijos atstovai pradėjo mesti į mažosios sinagogos vidų butelius su benzinu – Molotovo kokteilius. Buvo baisu – žmonės pradėjo šokinėti pro langus, o minėti policininkai juos šaudė, kaip kad medžiotojai šaudo paukščius. Tuo metu didžiojoje sinagogoje moterys verkė ir rėkė: „Dieve, gelbėk!"...

Mus, stovyklos žydų tautybės vaikus, suvarė į didelę arklidę netoli didžiosios sinagogos, kur grindys buvo išklotos švariais šiaudais. Čia mus pradėjo kankinti: kiekvienam liepdavo paimti kuprinę ir greitai pririnkti į ją akmenų, kurių krūvos buvo prie arklidės. Po to reikėdavo nubėgti su pilna kuprine akmenų 100 m, išpilti akmenis, po to vėl juos surinkti ir bėgti atgal. Priminsiu, kad šitaip buvo kankinami 8–14 metų vaikai.

Deginome vadų portretus


Vieną dieną mus nuvarė į Palangos knygyną, kur didesnio ūgio vaikams liepė nešti J.Stalino, K.Vorošilovo ir kitų komunistinių vadų portretus žemyn galvomis. Mažesniems vaikams davė nešti knygas.

Aš pagalvojau, kad mus veda skandinti. Priėjome prie jūros. Ten stovėjęs storas lietuvis policininkas rėkė: „Jūsų tėvus jau sušaudėme. Gana žydams vaikščioti su lietuviškais batais ir  marškiniais." Tuo metu mintyse jo sielai palinkėjau virti pragaro katile su smala.

Paskui jis liepė paimti visas knygas, sudėlioti iš jų žvaigždę, o į jos vidų sudėti paveikslus. Aš nesupratau, ko iš mūsų norima. Juk visada galvojau, kad esu lietuvis, tik žydų tikybos. Buvau Lietuvos patriotų sūnus – mano abu tėvai buvo Lietuvos savanoriai, o aš – skautas... Penki iš mūsų gavo degtukų, po buteliuką su benzinu ir turėjo uždegti tą sudėliotą iš knygų žvaigždę su portretais.

Norėjo atimti akordeoną

Po to mus vėl nuvarė į arklidę. Rytą atėję policininkai pradėjo daryti pas mus kratą. Surado Faivelio akordeoną ir liepė jį atiduoti, bet mano draugas tvirtai apsikabino muzikos instrumentą ir pasakė neatiduosiąs, nes jį gavęs iš Lietuvos švietimo ministro ir turįs saugoti. Tada policininkas aukštai iškėlė berniuką su akordeonu ir trenkė į arklidės grindis – Faivelis liko gulėti be sąmonės.

Kai kurių mūsų stovyklavusių žydų vaikų tėvai buvo komunistai. Vienas tokių vaikų paėmė iš tos knygų krūvos, kuri buvo skirta sudeginti, kažkokį komunistinį leidinį ir paslėpė jį po marškiniais. Policininkai, darydami arklidėje kratą, surado ne tik akordeoną, bet ir tą komunistinę knygelę. Po kratos policininkai liepė mums visiems eiti prie jūros. Ten mūsų laukė iš Palangos sukviesti žmonės. Vienas policininkas davė tam berniukui, pas kurį rado komunistinę brošiūrą, kareivišką kastuvą ir liepė kasti pajūryje duobę.

Parodomoji egzekucija

Kai nemaža duobė jau buvo iškasta, policininkas paėmė berniuką už pažastų ir, nuleidęs į duobę, liepė toliau kasti rankomis. Tas mažasis kasėjas visas drebėjo. Priėję prie jo du policininkai pradėjo pilti berniukui ant galvos smėlį. Tai pamatę palangiškiai pradėjo šaukti, kad juos Dievas nubaus, prašė pasigailėti vaiko, tačiau policininkai nepaisė prašymų. Maža to, suknežino šautuvo buože berniukui galvą.

Netikėtai privažiavo du autobusai ir nuvežė mus į Kauną, į J.Gruodžio gatvėje buvusius Žydų našlaičių namus. Mums buvo pranešta, kad tėvai ateis pasiimti savo vaikų. Atėjusi mano mama pastebėjo vieną verkiantį berniuką. Pasirodo, jo abu tėvai buvo pabėgę į Rusiją. Mama tą berniuką pasiėmė su manimi – taip jis tapo ketvirtu mano broliu.


Pats gelbėjęs tautiečius

Savo išgyvenimus J.Beilesas aprašė knygoje „Judkė", kuri buvo išleista hebrajų, anglų ir lietuvių kalbomis („Baltos lankos“, 2001 m.).

Pagal J.Beileso prisiminus Lietuvoje sukurtas kino filmas „Neparašytas Judelio dienoraštis“ (rež. S.Beržinis), kuriame pasakojama, kaip prelatas Stasys Jakūbauskis išgelbėjo 22 vaikus iš Kauno Vilijampolės žydų geto. Tuos vaikus maiše iš geto išnešdavo Judelis Beilesas, gerai pažinojęs prelatą.

Jis vienintelis iš šeimos liko gyvas per Didžiąją akciją, kai vokiečiai 1941 m. spalio 29 d. IX forte sušaudė 10 tūkst. žydų, iš kurių 4 273 buvo vaikai. J.Beilesui pavyko išlipti naktį iš duobės, kurioje buvo tūkstančiai lavonų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

kodel

kodel portretas
saude kaip paukscius o Beileso nenusove ? kazkokia netvarka ,arba perdeda zydovskamorda .

to kodel

to kodel portretas
ar tave miske augino, kad zveriskumas jauciasi?

to kodel

to kodel portretas
O nepaklausei saves, kodel Lietuviai iki rusu ateimo su zydais gyveno graziuoju, o po rusu pradejo nekesti. Duosiu viena uzuomina, KGB katrie organizuodavo tremimus i Sibira didziaja dali sudare zydai. O tas rasytojas kazkaip rimtai persistenge savo fantazijas reiksdamas, nes kitaip jis jau seniai mires butu, nelabai tetikiu viso to svaiciojimo, cia matyt tam kad tik Lietuvius apjuodinti.
VISI KOMENTARAI 8
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių