Kodėl mes kartu ir (savo) vietoje?

Tai jaunų Baltijos šalių menininkų 2000–2010 m. sukurtų fotografijų teminis rinkinys. Nors visi menininkai jauni, tačiau jie aktyviai dalyvauja vietiniame ir tarptautiniame meniniame gyvenime, yra surengę ne vieną parodą. Be to, juos vienija ne tik tema, bet ir gyvenamoji fotografijose apmąstoma vieta.

Parodos idėja gimė iš ilgalaikio stebėjimo ir bendravimo su mano kartos (gimusiais tarp 1975 ir 1985) Lietuvos menininkais, naudojančiais fotografiją. (...) Šiuo atveju iš buvimo kartu kilo ir pagrindiniai parodos pasakojimai: nepamenamos (sovietinės) atminties reprezentacija ir nostalgija, įvietinto atvaizdo peizažiškumas bei galia ir dokumentika kaip fikcija.

Pastaroji tema glaudžiai susijusi ir su konstrukcija „Vietos karta“, kuri yra tik dalinis originalaus parodos pavadinimo vertimas iš anglų kalbos. Sukonstruotas kaip „Generation of the Place“ jis turi dvi reikšmes: konkrečios vietos karta ir vietos gamyba, kūrimas ar konstravimas. Šiuo atveju kalbama apie tai, kaip fotografijos konstruoja vietą, kaip jos iš atvaizdų tampa įvaizdžiais apie vietą ir kaip jos suformuoja vietos įvaizdžius žiūrovo (ypač ne vietinio) sąmonėje.

Dvejus metus prieš parodą pradėjau ieškoti bendrybių tarp Baltijos šalių ir jų menininkų kūrybos, keldamas klausimus, ar išvis egzistuoja toks regionas – Baltijos šalys – ne tik istorine, bet ir estetinės raiškos bei pasirenkamų temų prasme.

Domėjausi, kaip karta, gimusi sovietmečiu, bet užaugusi ir subrendusi žaibiškai kintančioje posovietinėje sociokultūrinėje aplinkoje – jaunose nepriklausomose valstybėse, kuria atvaizdus ir jais mąsto apie konkrečią vietą ir laiką. (...) Kaip galimi atsakymai susidėliojo šis tekstų ir fotografijų žurnalas ar albumas. Kaip pirmoji ryškiausia teminė linija išsirutuliojo pasakojimas apie atmintį ir fotografijos medijos santykį su ja.

Nostalgija greičiausiai mus pasiekia per skonius ir kvapus. Galima sakyti, kad skonio ir uoslės receptoriai veikia kaip atminties medijos ir perkelia mūsų patirtis keliasdešimt metų atgal per vieną akimirką. Todėl Lietuvos parduotuvės, praėjus maždaug 15 metų po nepriklausomybės paskelbimo, pradėjo atsirasti produktų su epitetu „tarybinis“: „tarybinis sviestas“, „tarybinės dešrelės“, „tarybinis batonas“. Žinoma, kad tai buvo tik etiketės, nes sudėtis buvo visiškai kitokia nei sovietiniais laikais.

Etiketės buvo pagražintos „tarybinės“ mergaitės ar moters įvaizdžiais ir raudonomis spalvomis. Taigi vienais receptoriais patiriama atmintis buvo sustiprinama kitais – vizualiaisiais. Rytų Vokietijoje net išpopuliarėjo speciali sąvoka „Ostalgija“, reiškianti Nostalgiją Rytams ir Rytų Europos praeičiai (vok. Ost – rytai). Apie ją mąsčiau prieš keletą metų būdamas buvusios Rytų Vokietijos mieste Leipcige ir kramsnodamas vaflius „Wie Früher“ (liet. – „Kaip anksčiau“).


Išties Leipcige jaučiausi kaip namie, nes buvau apsuptas plačių bulvarų ir blokaaukščių namų kvartalų. Šie ir kiti patirties momentai bei būdvardžiai padarė „kitokį“ gyvenimą ir jo „skonį“ preke, todėl visada verta nostalgiją pamėginti įvertinti kritiškai. Svetlana Boym knygoje „The Future of Nostalgia“ mini dvi nostalgijos rūšis: restauracinę ir reflektyviąją. Pirmoji stengiasi atkurti ir atkartoti praeities patirtis, o antroji – prisiminti ir atgaivinti tam, kad permąstytų. Jei pirmoji dažnai siekia ideologininių, tai antroji – terapinių ir savikritiškumo tikslų.

Pavyzdžiui, latvis Arnis Balčus rekonstruoja mažus sovietinės kasdienybės momentus ne tik tam, kad pažiūrėtų, kaip viskas atrodė tada, bet ir tam, kad užsiimtų terapija bei leistų patirti tuos momentus iš naujo ir daug skaidriau. Čia akivaizdžiai nesimato jokio kasdienybės teroro, tik smagūs žaidimėliai, deja, nors ir pilni autoritarinės ideologijos.

Jei kas iš jaunesnių kartų ir neprisimena sovietinių darželių, civilinės gynybos kursų ar keistų gydymo metodų, yra tikrai apie juos girdėjęs. Man asmeniškai Arnio Balčaus scena, kur berniukas, apstatytas tuščiomis pieno stiklinėmis, beviltiškai kovoja su pilna stikline, yra raktinis atvaizdas į reflektyviąją nostalgiją ir mūsų kartos atmintį.

Šis įvaizdintas momentas iš darželio ar mokyklos, kai kiekvienas vaikas kiekvieną popietę priverstinai turėdavo išgerti pieno ar kefyro stiklinę, žymi kontroliuojamos sovietinės kasdienybės galios kulminaciją. Aš lygiai kaip ir Arnio herojus sėdėdavau ilgas akimirkas prieš stiklinę paprasčiausiai dėl to, kad tie gėrimai mums buvo šlykštūs, ir jų negerdavome apskritai net ir namuose.

Ši fotografija visu savo stiprumu veikia greičiausiai tik tuos, kurie patyrė panašių momentų ir iškelia klausimą apie vaizdų perskaitomumą žmonėms iš kitų kartų ar iš Vakarų valstybių. Su konkrečia (sovietine) erdve ir laiku susietos fotografijos tampa lyg šiboletu – slaptu bendrumo ženklu ar priklausymo vienai grupuotei įrodymu (...).

Grįžtant prie nostalgijos tipų vėl verta pasitelkti Svetlaną Boym, kuri teigia, kad restauracinė atmintis yra nacionalinė atmintis, kurią bandoma įteigti, o reflektyvioji – tai socialinė atmintis, pagrįsta konkrečios kartos patirtimi(...). Ji teigia, kad „individuali ir kolektyvinė atmintis yra pasakojimų ir pėdsakų, kvapų ir vaizdų saugykla“. Vadinasi, menininkai knygoje ją atveria ir inscenizuoja iš naujo pasitelkdami fotografiją ir jos tikroviškumo galią. (...)

Kas? Paroda "Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? iki kovo 24 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių