Knygų žiurkės kampelis: gyveno kartą...

Pasaulio literatūra didesne dalimi yra (auto)biografiška. „Piešk tai, ką myli“, sakydavo piešimo mokytojas. Rašyk apie tą, ką myli, galima perfrazuotai pasakyti rašytojui. Tačiau ir sakyti nereikia, visi apie tai rašo. Kas myli merginą, kas kokį nors miestą, kas tiesiog literatūrą, o didžioji dauguma – save pačius. Net ir čia nieko bloga, savęs nemylėdamas, negalėtum savęs analizuoti, vadinasi, – ir rašyti. Rašytojo siela yra tas instrumentas, kuriuo užrašomi kūriniai, visai ne kompiuterio klaviatūra.

Net rašydamas kito asmens biografiją rašytojas neretai rašo (ir) apie save patį. Save knygos objekto kontekste arba atvirkščiai. Tai subjektyvu, tačiau subjektyvumas nepageidautinas politikoje arba teisėje, o kūryboje – anaiptol. Net rašydamas apie bambukų giraitę rašytojas kartais rašo apie save, tačiau skirkime šį rašinį ne giraitėms, o žmonėms. Pačioms įvairiausioms biografijoms. Štai viena:

Perpetua Dumšienė „Dulkėto erškėčio ugny. Knyga apie poetą Antaną Kalanavičių“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 440 p.

Knyga apie pradingusį gerą poetą. Kodėl poetai dingdavo sovietmečiu – ne paslaptis. Jų tiesiog nespausdindavo. Tačiau kodėl šiandienos Lietuvoje aukščiausio lygio poetas Antanas Kalanavičius nepelnytai primirštas – neaišku. Tad ši knyga tikrai sveikintina.

Buvusi poeto žmona Peta (gražus poeto trumpinys) labai kruopščiai renčia jam pomirtinį paminklą. Man gražu, kad taip. Surinkti straipsniai apie poeto kūrybą, prisiminimai, laiškai, ikonografija. Pati Peta čia nemažai parašiusi. Taip, kaip sugebėjo. Kartais naiviai („Žydėjo gaivūs birželio žiedai“), kartais itin pastabiai ir įžvalgiai. Matyti, kad šis žmogus jai nebuvo atsitiktinis gyvenimo praeivis.

Įdomus knygos segmentas – šveicarų profesorius Janas Peteris Locheris, laikęs A.Kalanavičių žymia Europos avangardo figūra. Knygoje jo paskaita, Petos prisiminimai apie profesoriaus viešnagę, dar kai kas. Itin intriguoja.

Labai išsami knyga, be to – konkreti, daiktiška, netvyranti daujotytiškose asociacijų miglose. Jei kas joje atras šį egzistenciniuose pakraščiuose gyvenusį žmogų (ir, be abejo, jo tekstus), atras daug ką. Tiesiog sielai, ne „bendram išsilavinimui“.
Štai dar viena knyga apie dar vieną poetą:

Roberto Bolaño „Tolima žvaigždė“ (vertė Z.Ardickas), Kitos knygos, 150 p.
Tikrai neblogas Čilės rašytojas (prisiminkime jo knygą „Čilės noktiurnas“) šiuo romanu kuria fikcinę poeto Alberto Ruiso-Taglės biografiją. Pasakojama istorija kažkuo primena daktaro Džekilo ir misterio Haido istoriją, asmenybės susidvejinimas šiuo atveju ne mažiau kraupus. Jaunas perspektyvus poetas knygoje pakeičia tapatybę ir tampa, viena vertus, lakūnu Karlosu Vyderiu, padangėje dūmais rašančiu lakias citatas, kita vertus, slaptuoju vyriausybės agentu ir žudiku.

Romane nemažai Čilės literatūros realijų, minima daugybė poetų bei literatūros srovių, kartais tai atrodo kiek per universitetiška, kartais per monotoniška. Tačiau detektyvinė įtampa sėkmingai išlaikoma, o Pinočeto Čilės realybė yra tokia skaudi, jog su siaubu pagalvoji aprašomus dalykus vykus iš tikrųjų. Ir net ne visuomeninės įtampos bei tragedijos čia labiausiai sukrečia. Daug baisesnės yra sielos transformacijos, poetus verčiančios žudikais (žudyme čia randama ir kai kurių inspiracijų), o visuomeninę sistemą – pateisinančia šiuos veiksmus.

Knyga gana mįslinga, kaip ir dera geram kūriniui, ne viskas čia pasakoma „tiesiai šviesiai“, į kai kuriuos klausimus taip ir nebus atsakyta. Tačiau moralinio pasirinkimo klausimą, mums žinomą kad ir iš F.Dostojevskio, kartais pakanka vien užduoti.
Kalbant apie biografinę prozą, prisimintinos ir autobiografijos. Jų būna įvairių, tiek memuarinių, tiek fikcinių. Viena pastarųjų – ši:

Jack Kerouac „Big Suras“ (vertė S.Repečka), Baltos lankos, 214 p.

Štai puikiausias pavyzdys autoriaus, rašiusio vien „apie save“. Nuo svaigiosios „Kelyje“, per budistinių ieškojimų sklidinus „Dharmos valkatas“, iki „Big Suro“, fiksuojančio pražūtingiausią rašytojo realybę – kraštutinį, psichozių lydimą alkoholizmą. Tai paskutinė didžiojo bitniko knyga, joje aprašoma liga galiausiai pražudė jo talentą bei jį patį.

„Big Suras“ yra įstabus romanas. Jei Charles‘as Bukowskis savo baltąsias karštines tiesiog aprašinėdavo, J.Kerouacas jas prismaigsto fantastiškiausių, beveik Marcelio Prousto lygio introspekcijų, kalba čia puošni, metaforiška, asociacijos vešėte veši.

Knygoje nesunkiai atpažįstame ir patį autorių, ir kitus to meto rašytojus, tarkim, Alleną Ginsbergą ar Lawrence‘ą Ferlinghetti.

Big Suras, į kurį važiuoja pagrindinis herojus (arba – pats autorius), jam turi tapti išsigelbėjimu, savotiška nušvitimo ir poilsio vieta. Tačiau jau ieškant ir nerandant šios vietos pastebime, jog šis ieškojimas ne tik topografinis, bet ir dvasinis. O dvasiniai ieškojimai, ypač lydimi alkoholio garų, retai turi pabaigą arba tampa poilsiu bei išsigelbėjimu. Kita vertus, jei taptų, tokią knygą būtų neįdomu skaityti.

Skaitytojas tokiais atvejais įgauna beveik sadistinių bruožų. Štai ir čia – skaitome kaip su savo herojais itin išraiškingai dega autorius, ir patiriame estetinį malonumą. Tokia jau ta literatūra. Kas gerai gyvenime, literatūroje – blogai.
Ir atvirkščiai.