Knygų žiurkės kampelis: grėsmės, džiaugsmai, nusivylimai

Turbūt neišvengiama gyvenimo seka, taip pat ir knyginio. Viena knyga rašo apie grėsmes, kita pati yra potenciali grėsmė, po to ateina trečia ir nuo visų grėsmių išvaduoja. Tiktai knyginės grėsmės (kaip ir vadavimaisi iš jų) taip ir lieka antrinėje realybėje. Kai kam ta realybė svarbesnė už pirmąją – svajotojams, poetams, žmonėms, kuriems siela svarbiau už kūną, tiek svarbiau, kad sapnas tampa ryškesnis už tikrovę. O literatūra ir yra viena sapno formų, kad ir kiek tai būtų nepriimtina kokiam Petrui Cvirkai.
Šiaip ar taip, lieka ir išorinės grėsmės, ir štai knyga, formuluojanti labai svarbių problemų ratą:

„Nerimas: Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“, Tyto alba, 189 p.

Penki autoriai, Mokslų akademijos nariai, svarsto grėsmes Lietuvai. Net trys jų yra humanitarai, nes visas kitas krizes dažniausiai ir nulemia humanitarinių vertybių krizė, nebeleidžianti visuomenei kurtis naujų idėjų ir sutrikdanti visą vertybių sistemą.
Literatūrologė Viktorija Daujotytė rašo ir apie poeziją. „Poezijos Lietuva tebėra didelė, daug didesnė už realiąją“. Deja, poezijos Lietuvos taisyklės sunkiai pritaikomos realiajai Lietuvai ir mažai kas benori jomis remtis ar net jas prisiminti. „Ar bendriesiems reikalams svarstyti mums dar užtenka protų? Ar užtenka viešosios erdvės? Ar ji dar nėra išsidalyta interesų ploteliais?“ Klausimai, skambantys beveik retoriškai. Nelinksmi V.Daujotytės svarstymai, tačiau juose dar išlaikomas nuosaikumas, to niekaip negalima pasakyti apie kitą knygos autorių – Arvydą Šliogerį. Štai kur tikrasis katastrofininkas, gerokai pranokstantis Oswaldą Spenglerį.

A.Šliogeris pranašauja Lietuvai, eurostruktūrų įkaitei, neišvengiamą saulėlydį, kaip pagrindinius demoralizuojančius veiksnius įvardydamas žiniasklaidą ir ekraną – tiek televizoriaus, tiek ir kompiuterio. Lietuvą jis vadina vandens lašu, nukritusiu ant iki baltumo įkaitintos geležies, tačiau skaitant jo tekstą atrodo, kad tas lašas visų pirma yra pats autorius.

Kiti autoriai rašo apie grėsmes universitetams, teisėtvarkai ir ekonomikai. Nebe taip apokaliptiškai kaip mūsų filosofas, tačiau grėsmių irgi įžvelgia. Knygos teigiamybė – grėsmių struktūravimas, įvardijimas, abstrakčių pavojų patetiką paliekant už diskurso ribų.

Kita knyga atsidūrusi naujienų krepšelyje atrodo savaip dviprasmiška:
Viktoras Gerulaitis „Noveletės“, Tyto alba, 172 p.

Autorius visų pirma yra neblogas muzikos populiarintojas, išleidęs sveikintiną knygą „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“. Joje jis elgiasi taip, kaip žino ir sugeba: pasakoja istorijas apie kompozitorius. Tačiau štai ima ir užsinori mestelėti skaitytojui „grynosios kūrybos“. Ir visai be reikalo.

„Noveletės“ yra labai banali knyga. Be to – itin didaktiška, prifarširuota įvairių „gyvenimo išminties perlų“, kurie kritiškiau mąstančiam žmogui gali kelti geriausiu atveju atlaidžią šypseną. Tokių dienoraštinio pobūdžio užrašų gal ir galima tikėtis iš antraeilės kaimo mokytojos, bet ne iš žmogaus, laikytino intelektualu. Pseudoišmintinga patetika čia veržiasi per kraštus („Kuriuo tad keliu žengti? Kuriuo keliauti į trokštamą gražesnį pasaulį? Visi keliai netobuli. Tai – akivaizdu. Bet kiekvienas jų turi ir savų privalumų.“).
Apmaudu matant, kad protingas žmogus – va štai taip. Jei yra kas gražaus šioje knygoje, tai viršelio nuotrauka. Tikrai graži ir tikrai stilinga.

Po panašių knygų lieki it musę kandęs, norisi tuoj pat paskaityti ką nors iš tiesų gero. Kad ir tokį dalyką – Aidas Marčėnas „Ištrupėjusios erdvės“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 240 p.

Erdvės, teksto tankis čia akivaizdžiai ištrupėjo, teliko japoniški brūkštelėjimai plunksna. Trumpučiai, pauzėms atviri eilėraščiai, lyg rašyti kokių nors „pagrindinių tekstų“ paraštėse. Gal jau viskas parašyta, teliko peržaisti kelias partijas tomis pačiomis kortomis?

Šiems eilėraščiams reikalingas kontekstas, net keli kontekstai. Paties A.Marčėno, jo jaunystės realijų, jo minimų ar parafrazuojamų žmonių ir kt. Galima ir be jų, tik be jų daugiau bus pauzių. Daug eilėraščių čia su dedikacijomis, taip pat ir mirusiesiems. O miręs draugas irgi yra pauzė, ištrupėjusi erdvė.

Kaip įvardyti ištrupėjusias erdves, t.y. tai, ko nebėra? Sudegusią žvakę ar upe nutekėjusį vandenį. Meistrui turėtų paklusti ir tokia užduotis. Tačiau meistras čia turi būti ir skaitytojas, tokie tekstai labai subtiliai leidžia pasimatuoti savo dvasios dydį.
Pasimatavau, pasirodė, jog mano dvasia ištrupėjusi kaip A.Marčėno erdvės. Ima ir prireikia štai tokių eilėraščių jos spragoms užkamšyti.


Šiame straipsnyje: literatūra(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių