Knygų žiurkės kampelis

Literatų bendruomenė gyvai svarsto būsimą „Poezijos pavasario“ konferencijos temą: „Pasaulis baigiasi, todėl reikia rašyti eilėraščius“. Tai vieno Aido Marčėno eilėraščio eilutė. Vieniems ji patinka (visų pirma turbūt pačiam autoriui), kitiems dvelkia provinciniu katastrofizmu. Ko čia tas pasaulis baigiasi? Ar jį pribaigs civilizacijų konfliktai, ar kokie nors globalūs atšilimai, ar majų kalendorius, ar gal patys poetai? Pastaruoju atveju pasaulis baigiasi kasdien, nes eilėraščio rašymas ir yra pasaulio tvėrimas. Parašai tą eilėraštį ir pasaulis baigiasi, todėl vėl reikia rašyti eilėraščius. Deja, eilėraščiai pajėgūs išgelbėti tik nuo jų priklausantį pasaulį, bet, ačiū Dievui, dar yra ir nuo jų nepriklausančio.

Jei pasaulis priklausytų vien nuo poetų, jame nesugebėtume gyventi. Nes ir rojuje neįmanoma gyventi, kad ir kaip tai būtų bjauru pernelyg ten skubantiesiems. Ir poezijoje, ir rojuje pravartu kartais pabūti, iš abiejų vietų grįžę jaučiamės kaip kosmonautai, ką tik atgavę svarumą, tačiau kol gyvi, gravitacija mums būtina. Todėl ir pasaulis nesibaigia su kiekvienu eilėraščiu, o tęsiasi toliau, tęsdamas ir mus.

Nelabai įsivaizduoju, koks yra rojus (kartais aplanko jį liudijančios būsenos, bet veikiausiai tai tik tolimi atšvaitai). Jei tartume, kad poezija yra jo mikromodelis, rojaus atmainų turėtų būti daugybė, kaip poezijos stilių ar mokyklų. Ir taip būtų teisingiausia, nes jei rojus visiems vienas ir visiems vienodas – aš ten nenoriu.

Šiaip ar taip, poezija išsišakojo į tokią daugybę skirtingų rūšių ir porūšių, kad Maironis jos lauke tikrai pasiklystų. Visą diapazoną galėtume iliustruoti keturiomis knygomis, pristatytomis Vilniaus knygų mugėje.
1. Justinas Marcinkevičius „Ranka parašyta“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 192 p.

Tai trumpieji populiariausio mūsų poeto eilėraščiai. Tokie trumpi, kad pasaulis čia turėtų baigtis išsyk po sutvėrimo, maždaug po keturių sekundžių. Tačiau šie trumpi tekstai dažniausiai palieka ilgai trunkantį aidą, todėl pasaulis dar ilgokai pabūva sieloje, kol išsisklaido, leisdamas jį atgaivinti kitu eilėraščiu.

Įdomu tai, kad poetas, rengdamas knygos rankraštį, visus juos ir perrašė ranka. Paraleliai skelbiamos visos faksimilės. Smagu matyti, jog kompiuterio diktatūra vis dar nėra absoliuti. Tos nelygios eilutės yra geriausios knygos iliustracijos – rankos energetika ir rašysenos kaligrafija.

Kartais keistai panašu į Donaldą Kajoką („ne aš sugalvojau / kad kažkas yra / neprieštarauju / tegul būna // nes ne aš sugalvojau / kad nieko nėra“), bet visi paradoksalūs minimalistiniai tekstai kažkiek kajokiški. Kartais pernelyg deklaratyvu, tribūniška. Kartais sava ir jauku, lyg patys būtume parašę.

Jei tai ir laikytina marginalijomis (nemanyčiau), jos labai gražiai papildo visą J.Marcinkevičiaus kūrybos kanoną. Be to, palieka mums jo rankos pėdsaką.

2. Gytis Norvilas „Išlydžių zonos“, Kitos knygos, 78 p.
Visai kitokia knyga, parašyta vieno talentingiausių savo kartos (36 m.) poetų. Čia irgi yra minimalistinių tekstų – trieilių, dvieilių – tačiau ir jie dažniausiai linkę skelti kibirkštį, ne medituoti tylą.

„Priklausau tiems, kurie pripažįsta paribį, užribį“, – rašo autorius. Tai egzistencinė laikysena, stilistiškai besireiškianti tirštais, dažnai siurrealistiniais vaizdais, ekspresyviomis intonacijomis, natūralistinėmis detalėmis. Kai kur čia pernelyg viskas sutirštinta, prineršta, net prišnerkšta, kai kur – išgryninta ligi peilio ašmenų blizgesio. Kartais autorius atsiduria savotiškoje haliucinacinėje nuošalėje, kai žaidimas išsyk turėtų būti nutraukiamas, bet tai sąmoninga nuošalė, tampanti to paties žaidimo dalimi.

Tai gyvi tekstai, gyvas ir atviras pasaulis, nežinia, kada ir kur jis turėtų baigtis, autorius visur palieka atviras duris, pro kurias ir skaitytojas gali ateiti su savu pasauliu ir persidėlioti tekstus pagal savo suvokimo skalę.
3. „Slemas Lietuvoje“ (sudarytojas Darius Jurevičius), Kitos knygos, 256 p.
Ne visi žino, kas tas slemas. Net ne visi slemininkai žino, kas tas slemas. Dalykas pas mus naujas, o jo santykis su poezija – itin diskutuojama tema. Slemas gyvas scenoje, ne knygose, tad ši knyga, pateikianti ir slemo teoriją, ir jo tekstus, gerokai rizikuoja. Kaip, beje, rizikuoja ir Andrius Mamontovas, leisdamas savo dainų tekstus kaip poeziją.

Šie tekstai scenoje skaitomi labai ekspresyviai, su avangardinio teatro ir melodeklamacijos elementais. Tuomet autorių ekspresija ar/ir artistizmas juos įžiebia, kartais gana ryškiai. Į knygą tyliai sugulę slemo tekstai, labai švelniai tariant, atrodo kukliai. Poezija įprasta prasme čia snapo nekiša.
Žinoma, tai provokatyvus žanras ir provokatyvi knyga, mąstantieji apie poezijos kelius ir klystkelius turėtų ja pasidomėti. Leidėjai pridėjo ir DVD diską, nes slemas be vaizdo ir garso neegzistuoja. Anksčiau minėtam A.Marčėnui slemas gal reikštų, kad pasaulis jau apskritai pasibaigė, bet tegu ir jis čia paskaito ir pažiūri.

4. „Marcelijaus margučiai. Velykos su Marcelijum Martinaičiu.“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 96 p.

Jau žinau, ką šiuo metu veikia Marcelijus Martinaitis. Skutinėja margučius. Taip daro jau daugybę metų ir yra pasiekęs pavydėtiną meistrystę. Sakosi niekad negalvojantis kaip skutinės, nekartojantis jokių tautinių raštų, tačiau baigęs darbą randa ant savo margučių ir įvairių archajinių simbolių, ir baltiškų ornamentų.

Šis gausiai iliustruotas albumėlis (pridėti net keli atvirukai, kuriuos galima išsikirpti) skleidžia kažkokią ypatingą dvasios šviesą. Ir ne dėl to, kad tie margučiai labai gražūs. Dėl to, kad poetas juos įkrovė kaip baterijas. Savo rankomis, savo kruopštumu ir savo mokėjimu pastebėti tai, kas trapu, bei paversti tuo, kas iš esmės amžina.

Ir būtent čia man pati gražiausia poezija, liudijanti, jog pasaulis nesibaigs, net jei ir norėtų.