Klaipėdos parodų rūmuose – Gabrielės Gervickaitės technokūnai

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) parodinėse erdvėse penktadienį atidaroma Gabrielės Gervickaitės paroda „technokūnai’12“.

G.Gervickaitė yra viena iš trijų KKKC skelbto Jaunojo menininko konkurso laureatų (drauge su R.Petrovu ir M. Gailiūte), o pristatoma paroda yra šio konkurso prizo dalis.

Anot parodos kuratorė Laimos Kreivytės, G.Gervickaitės darbai išsiskyrė dar jai studijuojant tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Čia stipriausiai reiškiasi dvi dėstytojų propaguojamos tendencijos: Jono Gasiūno ir Henriko Čerapo ekspresyvioji bei Kosto Bogdano konceptualioji. Žinoma, jaunieji tapytojai seka ir pasaulines tendencijas, daugelis išmoko Luco Tuymanso pamokas. Naudodama visų prieinamų priemonių arsenalą, Gabrielė randa savo temas ir kalbėjimo būdą, smarkiai besiskiriantį nuo vyraujančių tendencijų. Ekspresyvaus ir konceptualaus gestų kovą, kurią perteikia „tepti-tapti“ dilema, menininkė transformuoja į klijavimo ir dekonstravimo. Gyvą ekspresiją ji jungia su konceptualiu gestu, pasitelkdama ne tik tapybines, bet ir medicinines medžiagas bei technologijas.

Visiems žinoma Fridos Kahlo’s istorija – ji pradėjo kurti po jaunystėje patirtos traumos, kai autobuso avarijos metu ją pervėrė metalinis strypas, ir teko ilgai gulėti lovoje. Negalėdama vaikščioti ji pradėjo tapyti autoportretus žiūrėdama į veidrodį. Visko mokėsi pati. Gabrielės patirtos ortopedinės operacijos, kojos tempimas su specialiais fiksatoriais lydi ją nuo vaikystės. Menas jai ne terapija, o profesionali veikla, kurioje atsiskleidžia ne tik jos gyvenimiška patirtis, bet ir savitas pasaulėvaizdis. Jo kertiniai stulpai yra asmeniškumas, pažeidžiamumas, hibridiškumas, metonimiškumas.

Gabrielės darbuose fragmentas dažnai atstovauja visumai. Skeletas atstoja galūnę, torsas – kūną. Tai ir yra metonimiškas žvilgsnis į aplinką: „Kai jų raumens iširs ir kaulai sugurs /Alkūnės ir pėdos pasieks žvaigždes“ (Dylan Thomas. „Ir nebus mirties karalijos“, vert. Tomas Venclova). Kelis vietoje kojos, detalė kaip dėlionės fragmentas nurodo į kažkur (už piešinio) egzistuojantį kūną. Visada kūną – net jei vaizdas tampa visai abstraktus. Gyvą ir skaudantį kūną – nes kam negyvam protezai? Skausmas, kaip ir žaizda, yra mirties ir dirbtinumo kontrastas. Tam tikra prasme mirtis yra dirbtinis būvis – bent jau gyvybės atžvilgiu. Miręs, kaip ir dirbtinis kūnas, yra nejautrus. Tačiau dirbtiniai kūno tęsiniai (šiuo atveju – medicininiai protezai) yra gyvybės palaikytojai. Marshalas McLuhanas analizavo technologijas kaip kūno tęsinius, o dabartinė technikos raida tik patvirtino, kad mes dar labiau suaugome su telefonu, kompiuteriu, kamera. Gabrielė apsiriboja medicinine sfera, kur kūno ir technologijų susiliejimas akivaizdžiausiai matomas ir patiriamas.

Žiūrint į Gabrielės darbus, galima apčiuopti ryškius medicininės tematikos pokyčius lietuvių dailėje. Marijos Teresės Rožanskaitės, Igorio Piekuro darbuose buvo pabrėžiamas kūno ir technologijų kontrastas, žmogų tiriantys aparatai buvo tarsi kontrolės visuomenės metafora. Rožanskaitė priartėjo prie ligoto kūno tiek, kiek galima buvo priartėti neatsisakant modernistinės iliuzijos – naudojo fotografijas, detaliai tapė žmogaus kūno ir medicininių prietaisų sąveikas. Tie kūnai apnuoginami, apžiūrimi, tiriami, apraizgomi laideliais. „Širdies operacija“ (1974) savo monumentalumu primena antikinę tragediją ir metaforiškai atskleidžia visuomenės būvį.

Gabrielė abstrahuoja savo patirtį ir vietoje dieviško (ar fotografiško) žvilgsnio į operacinę ruošia gelbėjimo paketą. Tiksliau – konstruktorių su pakeičiamomis detalėmis. Jos koliažai primena herbariumus ar drugelių kolekciją. Techninis pradas, izoliacijos blizgesys ir slidumas derinamas su piešinio laisvumu, organiškomis formomis, o plokštuma – su erdvės iliuzija. Erdvė dažniausiai abstrakti, vietos ir laiko specifika autorės nedomina. Ji regi situaciją tarsi iš kosminės perspektyvos, kaip Didžioji konstruktorė. Gabrielė nenustato diagnozių ir nekuria sergančios visuomenės metaforų – jai rūpi pozityvus žmogaus kūno ir mechanizmo susijungimo aspektas. Iš detalių numanomas jos subjektas – ne ligonis, o kyborgas. Žmogaus ir mašinos hibridas.

Vernisažas – 17 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2). Parodos atidarymo dieną (rugpjūčio 31 d.) 15 val. vyks ekskursija po ekspoziciją su jos autore ir kuratore. Paroda veiks iki rugsėjo 20 d.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių