Klaipėdos lėlių teatre – premjera suaugusiesiems

Penktadienį Klaipėdos lėlių teatras kviečia į premjerą ne vaikus, o suaugusiuosius. Jiems skirtas intriguojančių nuotykių kupinas spektaklis pagal klaipėdiečio rašytojo Mindaugo Valiuko pjesę / apsakymą „Šalia“.

Reta ir sveikintina

Klaipėdietės teatrologės Gitanos Gugevičiūtės teigimu, šio teatro repertuare atsirandantis jau antrasis spektaklis suaugusiam žiūrovui byloja apie teatro valingą politiką repertuaro formavimo atžvilgiu, o tai yra reta ir labai sveikintina Lietuvoje. Stebėjusi repeticijas teatrologė džiaugėsi intelektualaus, vizualiai išraiškingo, elegantiško, estetiško ir emociškai pagavaus kūrinio gimimu.

Naujojo spektaklio kūrybinė komanda nedidelė, bet darni: režisierė ir dailininkė – Gintarė Radvilavičiūtė, kompozitorė – Aušra Vaštakaitė, aktoriai – Rūta Bunikytė ir Simas Venckus. Visi – klaipėdiečiai, jauni ir pilni idėjų. Visų santykiai su lėlių teatru – artimi ir neatsitiktiniai.

Uostamiesčio publika M.Valiuką turėtų prisiminti iš Klaipėdos lėlių teatro spektaklio „Po Betliejaus žvaigžde“, kur lėlėmis tapo indai ir stalo įrankiai. Jį taip pat režisavo G.Radvilavičiūtė, o Mindaugas tuomet azartiškai vaidino, žiūrovus sujaudindamas iki ašarų. Dabar jis sakė, kad atidavė savo apsakymą Gintarės valiai: „Pjesę parašiau bendradarbiaudamas su spektaklio režisiere. Susėdom ir kalbėjomės, kas įdomu jai. Bešnekant, bediskutuojant gimė siužetas ir tam tikra literatūrinė išraiška. Pjesė nuo savo pirmtako apsakymo gerokai skiriasi. Siužetas, nuotykiai – tie patys, bet verbalinė išraiška kitokia, režisierė iš teksto pasiėmė tai, ko jai reikėjo“.

Apie santykius šeimoje

„Šalia“ – spektaklis spektaklyje. Aktorių pora, pasakojanti fantasmagorišką, groteskišką, erotišką Pono Q žmonos dingimo ir paieškos odisėją, čia ir dabar atranda ir dviejų žmonių tarpusavio santykių „netolygumą“, komplikuotumą, „medaus“ mėnesio pabaigą. Kartu, bet skirtingai vertindami Pono Q situacijas, aktoriai-veikėjai juda jų santykiams galbūt lemtingos netikėtos atomazgos link.

„Mūsų spektaklis – apie santykius šeimoje ir trapias gyvenimo vertybes. Praradimų, išsiskyrimų istorijos beveik visada liūdnos, – svarstė spektaklio režisierė G.Radvilavičiūtė. – Išsiskirti – labai sunkus menas. Du malonūs gana ramūs ir kultūringi žmonės staiga virsta laukinėmis pabaisomis, šaltais niekšais: jie netenka nuovokos, pasiduoda troškimui sunaikinti partnerį, kurį daug metų mylėjo arba bent pakentė. Spektaklis „Šalia“ – šiandienos pokalbis apie yrančius žmonių tarpusavio santykius; apie košę, kuri verda, kuomet santykiai nebetenkina, o mylimas žmogus nieko nenori keisti, bandydamas įtikinti, kad viskas gerai taip, kaip yra...“

M.Valiuko žodžiais, šiame spektaklyje bus visko – vaizdų, ekspresijos, grotesko, juodo humoro, absurdo, intrigos, detektyvo elementų, kvapą gniaužiančių nuotykių... Jis beveik tikras, kad iki pat pabaigos žiūrovai neatspės, kur dingo žmona, veikėjai iškels keletą versijų, bet galiausiai visos jos sprogs kaip muilo burbulas.

„Spektaklis – valiūkiškas, toks, kokie man patinka, – šypsojosi teksto autorius. – Jo sinkretiškumas – dramos ir lėlių teatro, šokio, pantomimos ir kitų elementų supynimas – yra tikra fiesta lankstiems ir plastiškiems it jų valdomos lėlės aktoriams. Netikėjau, kad kažką tokio galima padaryti iš „dratos“...“.

Iš vielos ir putplasčio

Iš tikrųjų spektaklis „Šalia“ sukurtas naudojant tik vielą ir putplastį. „Tai iš pirmo žvilgsnio atrodo pavojingai, tačiau prognozavęs statiką ir nuobodį, „gauni“ dinamišką, plastišką, metaforišką, paslankų, aktyvų vaizdą. Dailininkės ir režisierės sukurtos figūros – fantasmagoriškos, deformuotos, mozaikiškos. Jų judesys atsiranda figūras smaigstant į putplastį, į visumą jungiant atskiras detales; tinkamai naudojant apšvietimą, kai šešėlis tampa figūros mase ir mėsa“, – dalijosi įspūdžiais spektaklio „Šalia“ eskizą stebėjusi teatro kritikė Indrė Kerpytė.

G.Radvilavičiūtė pasakojo, kad šio spektaklio idėja kaip nepagauta paukštė jau sklandė prieš metus jai reziduojant Arenshopo menininkų namuose Vokietijoje. Tuomet Gintarė iš vielos išlankstė visą objektų parodą. „Dabar Mindaugo dėka mano mintys transformavosi iš parodos į spektaklį“, – reziumavo menininkė. Gintarės žodžiais, viela – ilga plona metalinė gija, rišanti visą spektaklį. Ji pasiduoda lanksčiam judėjimui, vielinės lėlės lengvai susukamos, iškraipomos, sulamdomos ir vėl iš naujo perlankstomos. Kiekvienas vielos įlenkimas – tarsi įvairių įvykių prisilietimas prie žmogaus; jie jį deformuoja, iškraipo, bemat pasendina. Judinant lėles, randasi šešėliai, savitas santykis, kyla asociacijos, hipnotizuojantys vaizdiniai – spektaklis tęsiasi vaizduotėje.

Jaučia, ko reikia

Lėlių teatro režisierei ir dailininkei G.Radvilavičiūtei tai bus jau trečias spektaklis, kurį ji stato suaugusiesiems. Prieš tai dar buvo „Vienintelė“ ir „Juoba“. „Suaugusieji atranda ir nustemba, kad gali būti lėlių teatras ir jiems“, – prisipažino režisierė, paklausta, kaip į jos darbus reaguoja lėlių teatrui neįprasta publika.

Ji džiaugėsi naujo spektaklio kūrybine komanda: „Rūta – režisierė ir aktorė. Ji nuostabiai jaučia lėlę, gali ją valdyti. Simas – režisierius, bet jau yra vaidinęs ne viename spektaklyje. Mums jis – atradimas, turi pojūtį, plačias balso galimybes, puikiai pritapo Klaipėdos lėlių teatre, tai bus jau trečias spektaklis, kuriame jis vaidina. O Aušra geba kurti muziką teatrui, žino ir jaučia, ko jam reikia“.

Jauna kompozitorė A.Vaštakaitė studijavo džiazo muziką Klaipėdos universitete, su teatru pradėjo bendradarbiauti prieš septynerius metus. „Seniai norėjau pabandyti elektroninį, o ne akustinį variantą. Šiuosyk jį ir pasiūliau režisierei, Gintarė pritarė, taigi esu čia“, – kalbėjo ji, nulipusi nuo teatro palubės, kur per spektaklį bus nematoma, skambės tik jautri, tiksli ir vaizdinga jos muzika, kurią autorė leis pati.