Klaipėdos fotografijos galerijoje – žvilgsnis į Jono Strazdausko rūkus

Ketvirtadienį Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus fotografijos galerijoje atidaroma Jono Strazdausko fotografijų paroda „Žemaitijos rūkai“.

Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė profesorė Viktorija Daujotytė, dalydamasi įspūdžiais apie J.Strazdausko fotografijas, rašo: „Neatsimenu, kada pirmą kartą pamačiau Jono Strazdausko fotografijas. Tai turėjo būti seniai – Sedoje, Salantuose, Alsėdžiuose, Mažeikiuose, Varniuose, o greičiausiai Židikuose, kai mes, Šatrijos Raganos bendrijos nariai, dažniau ten važinėdavome. Krito į akis profesionaliai nufotografuota koplytėlė Židikų kapinėse: judrus pilkšvas dangus, nejudrūs seni akmens paminklai ir grakštus tamsraudonių plytų statinys, lyg augantis į viršų. Židikų koplytėlė tarsi davė spalvą tekančios saulės pirmųjų spindulių apšvietimams fotografijose – atšvaitams medžiuose, namuose, suartoj žemėj, žolėj. Bet ar nebus taip, kad pirmiausia pamačiau patį Joną Strazdauską, santūrų, orų žemaitį, kažkaip nematomai (nei puola į priekį, nei užeina už akių, nei lipa ant kėdės) dirbantį savo darbą – fotografuojantį. Susijęs ir su Židikais, ir su Plinkšėm, ir su Mažeikiais. Iš pačių pamatų susijęs su Žemaitija. Vaikščiojantis, stebintis, ieškantis tinkamo rakurso. Pirmiausia žvilgsniui, paskui fotografijai. Bet ne tik. Tiesiog gerai jaučiantis prigimtą žemę, jos alsavimą ūkavimą, sugebantis atskirti, kur gera vieta. Vieta, kurioje norisi būti, kurion traukia sugrįžti. (...)

Perkopęs šešiasdešimtmetį, gimęs 1947 m. netoli Šatrijos Raganos Židikų, Bukančių bajorkaimyje (gaila, kad sunyko šie iškalbūs žemaitiškų vietų pavadinimai); Strazdauskas, nors ir kaip, gražiau būtų Strazdas. Bet paukščio prigimtis išlikusi – giedoti savo kraštui, rinkti kaip grūdus vaizdus, esančius, pasirodančius, išnykstančius. Žiūrėti ir iš pažemių, ir nuo kokios aukštesnės šakos. Į kaimus, dar vos esančius ir jau išnykusius, į buvusius mažus žemaičių bajorų dvarelius, į dvarvietes.

Padaryta Jono Strazdausko nemažai. Surengta keliolika personalinių parodų, dalyvauta grupinėse su įžymiais fotografijos meistrais – Lietuvoje ir pasaulyje. Dirbta spaudai, dokumentikai. Bet pagal galimybes – ir fotografijos menui. Jono Strazdausko fotografijos darbų yra įsigiję galerijos, archyvai, muziejai. Išleisti trys fotoalbumai, atvirukų komplektų, iliustruota knygų. Išspausdinta katalogų. Sulaukta apdovanojimų ir įvertinimų: už gamtos vaizdus, už spaudos fotografijas. 2006 m. Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas – būti įvertintam savųjų itin garbinga. (...)

Žydėjimo vaizdais ir vaizdiniais su Romualdu Rakausku varžytis, žinoma, neverta, bet Jonas turi ir savo žemę, gal tik jam vienam ir teprieinamą. Rūkų, pelkių. Yra tokia užkampių Žemaitija, jai pasiekti reikia daug atkaklumo. Reikia, kad būtum ir liktum vietinis. Nors ir platesne prasme nei gyvenimo ar kilimo. Jono Strazdausko darbų publikuota ir atskirose knygose. Savo knygai apie Vytautą Mačernį (2006) norėjau Jono Strazdausko fotografijų iš Šarnelės krašto, su medžiais, rūkais, tekančia saule, iškylančiais Žemaičių Kalvarijos bokštais. Suvokiau, kad taip pasirodo, išsiskleidžia atskirasis Jonas Strazdauskas, kuriantis prie nieko konkrečiai nepririštą ir niekam neįpareigotą fotografiją. Žvilgsnio fotografiją, vaizdą, itin dažnai iškylantį pro rūkus-ūkus.

Tad fotografijų ciklas „Žemaitijos rūkai“, pradėtas turbūt daugiau nei prieš dešimtmetį, gal jaustas ir visą sąmoningą gyvenimą, atrodo natūralus, dėsningas. Sudėti į knygą, parodyti, ką galima įžvelgti rūkuose-ūkuose, kaip jie skiriasi įvairiose Žemaitijos vietose; kalvotesnėse ir slėsnesnėse, aukštesnėse ir žemesnėse, atviresnėse ir uždaresnėse, kokia tai įdomi substancija, nuolat ant ribos: yra ir nėra, pasirodo ir nyksta, iškrenta kaip rasa (vasarą) ar kaip lietus (rudenį), pakyla ir virsta debesimis, įsilieja į tuos, kurie atslenka nuo jūros. Žemaitija ūkanotesnė nei likusi Lietuva, pilkesnė. Iškrito rūkas, bus graži dienelė. Pakilo, išėjo į debesis – lis, apie šieną nė negalvok. Kur tu eisi per tokį rūką, dar paklysi, – perspėja mažesnį ar senesnį. Rūkas pelkėse, ypač spanguoliaujant, kai ilgai išbūnama pasilenkus, tikrai klaidina, sunku išeiti į krantą. Prasidėjus meninės fotografijos laikui ir dar prieš jį, ne vieną akylesnį traukė rūką nufotografuoti, įžvelgti, pamatyti. Rūko peizažas atrodo nerealus, pasakiškas. Vaizduotėje gali matyti ką nori.

Norėti nufotografuoti tą rūką virš slėnių. Arba virš pelkių, daubų. Virš vieškeliuko įluomų, kur drėgniau ir krūminga. Virš suarto rudenio lauko. Virš pavasario pievos, kur girdėti ką tik parskridusių pempių gyvi. O ir ne tik virš; rūko žemumą, prigludimą prie žemės, paskui staigų atplyšimą, kilimą. Arba sklaistymąsi pačia pažeme. Lyg būtum visad šalia rūko, lyg jis tau priešais, jei jau į jį ir įžengęs. Rytą atsistoti ant trobos slenksčio – nustebti, koks rūkas. Vakare sėdėti prie šiltos sienos, kalbėtis su savaisiais ir žvelgti kiek žemyn, kur pievos, drėgmė: jau kyla, renkasi, sueina į keistus slenkančius rūko pavidalus. Kur ir kokius rūkus fotografuoja Jonas Strazdauskas, kiek Žemaitijos aprėpia? Jei nuotraukos įgis dokumentus (o būtų gerai), matysis vietos, kraštai, žemaičiai atpažins savąsias vietas, vietas, kuriose gyventa-būta, džiaugsis. Nufotografuota vieta, jei ir pro rūką, rūke, liks pažymėta, nebeišnyks; jei istorija tęsis ir kaip pasakojimai ne tik apie vietas, žmones, bet ir apie vietas, išliks gyvas jų pojūtis: stovėjo žmogus su aparatu rankoje, laukė, žiūrėjo taip ir kitaip, iš tos ir kitos pusės, sulaukė medžio šešėlio, šviesos blyksnio, staiga perskrodusio rūką. Medžio atspindžio parūkavusiame vandenyje. Sulaukė rūko kondicijos, tinkamos fotografijai: nei per tirštas (bus tamsu, neįžiūrima), nei per skystas (nedarys įspūdžio).

Kadro problema, kadras fotografui yra viskas. Kiek apimti, kas turi būti centre, ką ryškinti, o ką prislopinti. Jonas Strazdauskas yra platesnio, išsamesnio kadro mėgėjas, jo netrikdo skirtingi kontekstai. Rūkas jam gali skleistis ir priemiestyje. Lyg ir neišnaudota atskirumo galimybė. Bet atskirojo, retai pagaunamo kadro filosofija, tiesą sakant, tarsi jau kitų fotografų dalis, dalia. Žinau, kad Jonas Strazdauskas nuolat keliauja, važiuoja, eina; į vietas, iš kurių kažko tikisi, grįžta ir grįžta. Ne visada radęs, ko tikėjosi. Rūkas nepalauks, kol atvažiuosi, įsitaisysi. Nuo Varnių, nuo Debesnų pelkių gražus rūkas dar viltingai kyla, atrodo, kad ilgai laikysis, bent kol saulė pakils virš Girios, bet kol nuo Nakačios atsisuksi į Nevardėnus, kol pasieksi Girgždūtę, rūko lyg nebūta – išsisklaistė. Lauk vakaro arba kelkis kitą rytą – bent valandą iki saulėtekio. Turiu daug rūkų atsiminimų, seną sodybą iš vakarų ir iš pietvakarių supo pelkės, žemos, krūmokšniais apaugusios, durpingos vietos, su giliais duburiais, kuriose veisėsi juodnugariai karosiukai. Per vakarines pelkes į Nakačią tekėjo mažas bevardis upeliukas, patvindavęs pavasariais, kartais ir rudenimis. Pietvakarių pelkės tęsėsi iš toli, palei Pagirgždūčio piliakalnius, jas vagojo Grabė ir Alkupis, pelkių upeliai, kartais išnirdavę ir į sausesnes vietas. Pavasario ūkai (kažkaip sąmonėje skiriu rūkus ir ūkus) būdavo žalsvo atspalvio, jau sprogstančių medžių, varvantys nuo šakelių. Staigiai dingdavo, vos juos perverdavo išnyranti saulė. Daubų rūkai – labiau į Keiniškės pusę. Atrodydavo, kad iš gilios daubos rūkas kyla kaip ten kūrenamo laužo dūmai. Kyla ir sklaidosi. Rūkai labiau rudenį, į rudenį. Gražiausi rūkai būdavo rugpjūčio pabaigoje; ankstyvėjančiais vakarais, saulei jau nusileidus, jie pradėdavo kilti iš abiejų pusių; pakildavo maždaug iki pusės medžių ir sustodavo: balkšvi lyg pienas, šilti. Senųjų gluosnių viršūnės plaukdavo lyg stebuklingos burės. Susidarydavo keisti paveikslai, saulėlydžio pusėje spalvoti, miražai. Mūrodavo karvės, nematomos, paskendusios rūkuose, lyg ko sunerimusios. Rudenio rūkai – šalti, daug tamsesni, juosvai pilkšvi; kartais kiaurą dieną, kelias dienas, lyg siena, už kelių žingsnių nieko nematyti. Keistas ėjimas žinomu keluku – pažįsti kiekvieną įlomėlę, posūkėlį, o nematai. Jei išsuktum iš keluko į tuščius rudenio laukus arba į pelkių kemsynus, rūke paklystum, sunku būtų rasti kokį orientyrą. Vieno karto patyrimas: iš parūkavusio kaimo kopiau į viršų, į Girgždūtės viršūnę, ant jos buvo šviesu, o žemai plytėjo rūkai, nebuvo matyti nei sodybų, nei medžių. Lyg nieko ir nebūtų – tik rūkas.

Kad galėtum taip fotografuoti rūkus, kaip tai daro Jonas Strazdauskas, reikia būti juos mačius iš vaikystės, būti mačius daug kartų, įvairiose vietose, skirtingų pavidalų, kitaip pasirodančių ir išnykstančių. Jaučiu, kad ir matėm panašiai ir panašiu laiku, kad turim bendros rūkų patirties, todėl man miela į jų vaizdus žvelgti. Iš fotografijų matyti, kad daug rūkų prieš fotografo akis yra kilę iš pelkių, kad jam pažįstamas pelkių kvapas (kaip ir Vytautui Mačerniui), kad žvilgsnis atpažįsta pelkių augmeniją, pilkšvą, neryškią, švyluojnačią. Kad jam įdomus saulės pasirodymas, būtent: pasirodymas, ūmai keičiantis pasaulį, iš rūko išplėšiantis jo slepiamus, dengiamus pavidalus. Kad debesys fotografo suvokiami kaip rūko broliai, debesys, dažniausiai atkeliavę nuo Baltijos, pasipildantys iš rūkų gėlo vandens. Bet ir debesų atspindžiai negiliuose pelkių vandenyse, iš kurių rūkai, susidarius temperatūrų svyravimams, ims kilti. Svarbus Jono rūkų akcentas – medis, vienišas medis, išskleidęs šakas, pradingstančias rūkuose. Rūkas virš pelkių. Rūkas virš upės, tekantis kaip ir vanduo. Kontūrai iš rūko – medžio, sodybos. Priartinimai ir nutolinimai. Kryžiaus siluetas, sena koplytėlė. Tvora, sena tvora, gal tik liekana. Sodybvietė. Bokštas, bažnyčios bokšto viršūnė. Elektros stulpų, rūkuose sudarančių įdomias konfigūracijas, rikiuotė. Žingsnio, ėjimo ritmo įspūdis. Tirštas rūkas, pro kurį vos įžvelgiamas medžio kamienas. Švelnus rūkas, tik parūkavę, tik fonas, kuriame žvilgsnis išryškina, kas tuo metu matoma. Žvilgsnis kartais itin įdėmus – ir nežinant atpažinta Klubokų kepurė, sena dvarvietė keli kilometrai nuo Varnių, kur kadaise į šėmus rūkus žvelgė dar jaunos, bet jau gyvenimo vargą vargstančios Žemaitės akys. Ar galiu būti tuo tikra, kad pro rūką – tikrai Klubokai. Tikiu, kad taip yra, nes taip matau. Toks dabar yra mano žvilgsnis, paveiktas galvojimo apie Žemaitę, jos kalbą, jos kosmoso jutimą.

Jono Strazdausko „Žemaitijos rūkus“ vadinu žvilgsnio fotografijomis. Atkaklaus, daugkartinio žiūrėjimo, laukimo, kadrų kartojimo. Esu tikra, kad fotografas yra sulaukęs to, ko laukė – žemaičių rūkų pasirodymo, jų reto, efemeriško grožio. Grožio, kurį jis sugebėjo nufotografuoti. Bet neabejotinai jausdamas, kad dar yra ko laukti, kad dar liko ką bandyti nufotografuoti. „Rūkų rūkas! – sako Koheletas. – Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!“ (Koh 1,2; 12, 8). Biblinis išminčius taip kalba apie žmogaus pasaulį, neaiškų, nelengvai suvokiamą, apie gyvenimą, esantį ir išnykstantį. Žemaitijos rūkai, gražiai nufotografuoti Jono Strazdausko, skatina ne tik matyti, bet ir mąstyti. Mąstyti apie tai, ką turime, su kuo susitinkame, kas greitai išnyksta, bet kažkuria dalimi ir lieka. Lieka pamatyti ir užfiksuoti“.

J.Strazdausko fotografijų paroda „Žemaitijos rūkai“ Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) bus pristatyta gegužės 24 d. 18 val. Paroda veiks iki birželio 29 d. Fotografijos galerijos darbo laikas: I–V – 12–17 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių