Klaipėdos dramos teatras keliauja į sostinę

Klaipėdos dramos teatras gegužės 18 ir 19 dienomis gastroliuos Vilniuje, kur Nacionalinio dramos teatro scenoje parodys du spektaklius.

„Įnamis“ primena genialų rusų rašytoją

Gegužės 18 d. 18 val. sostinės žiūrovų laukia Ivano Turgenevo dviejų dalių komedija „Įnamis“. Spektaklį režisavo Arvydas Lebeliūnas, vaidina aktoriai Rimantas Pelakauskas, Igoris Reklaitis, Darius Meškauskas, Monika Vaičiulytė, Jūratė Jankauskaitė, Kazimieras Žvinklys, Česlovas Judeikis, Vaidas Jočys, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė ir Edvardas Brazys.

Kas šiuolaikiniam žmogui yra Ivanas Turgenevas? Pasaulinio masto rusų rašytojas, sukūręs ir įtvirtinęs literatūroje „nereikalingo žmogaus“ paveikslą. Liberalas ir zapadnikas, teigęs, jog Rusiją nuo visiškos tamsos išgelbėti gali tik bendražmogiškosios kultūros pradų įsisavinimas - bet kartu ir narodnikas, puikiai pažinęs savo tėvynę ir be galo ją mylėjęs. Nelaimingos meilės dainius - ir kartu nepataisomas moterų idealizuotojas. Žmogus, savo kūryboje nuolatos liaupsinęs ir dievinęs rusaites merginas, tačiau staiga fatališkai įsimylėjęs ispanų kilmės prancūzę dainininkę - paskui kurią, beje, laimingai ištekėjusią ir su keturiais vaikais, nesvarstydamas sekė į pasaulio kraštą visą likusį gyvenimą. Ne iš nuogirdų išmanęs skurdą - ir kartu demonstravęs aristokratiškai išdidžią laikyseną. Vaikystėje guvernančių mokytas vien prancūziškai ir vokiškai - mat motina atvirai nekentė visko, kas rusiška, tačiau tapęs genialiu rusų rašytoju. Išgarsėjęs „Medžiotojo užrašais“, pelnęs šlovę (o iš savo amžininkų  - ir patyčias bei pagiežą) romanais „Tėvai ir vaikai“, „Bajorų gūžta“, „Išvakarės“, o  savąja „Mumu“ sugraudinęs net tūžmingąjį škotą - filosofą Karlailį, Nyčės pirmtaką ir įkvėpėją.

Apie karalius, pavirstančius juokdariais

Mokslininkai tvirtina, jog rusų rašytojas I.Turgenevas turėjęs vienas didžiausių smegenų visame pasaulyje. Tie, kurie skaitė jo kūrybą, paliudys, kad jis turėjo ir didelę bei gerą širdį.

I.Turgenevo „Įnamis“ - dviejų dalių lyrinė komedija apie gerus ir skriaudžiamus žmones, apie jų viltis ir nuoskaudas. „Įnamio“ siužetas iš pažiūros neįmantrus - primenantis mūsų dienų televizijos serialus su slaptomis dramomis, ašaromis, beširdžiais turčiais ir gailestingais varguoliais. Taip, netgi viena tokia neaiški tėvystė čia staiga išaiškėja - tarsi būtų ir visai pagal šiuolaikinius žanro kanonus. Jei tik ITurgenevas nebūtų I.Turgenevas. Jam šitoje tipinėje melodramiškoje situacijoje įdomūs kiek kiti dalykai - ne melodraminiai ašarojimai, bet psichologinės gelmės. Kas nutinka žmogaus sieloje, kai jis, galutinai įvytas į kampą, staiga sumaištauja - iš visiškos nevilties, galutinai užguitas nuolatinių patyčių ir pažeminimų? Kaip reaguoja aplinkiniai, vietoje pažemintos aukos staiga su siaubu išvydę baudėją ir patys pajutę kartų pažeminimo skonį?

I.Turgenevo „Įnamis“ - tai pjesė apie karalius, netikėtai pavirstančius juokdariais, ir apie juokdarius, pavirstančius karaliais. Tai pjesė apie žmogiškumą ir jo pergalę - sunkią, skaudžią, kainavusią daugybę pažeminimų, tačiau neabejotiną pergalę. Ir tai anaiptol ne banalus „happy end“, kai tobulas gėris triumfuoja, o tobulas blogis sunaikinamas. I.Turgenevas neturi iliuzijų - viskas lieka taip pat, pasaulis nepasikeitė, bus dar daugybė tokių Jeleckių ir Kuzovkinų, Trembinskių ir Korpačiovų.  Tačiau nors vienam iš skriaudžiamųjų šįkart pavyko - savųjų pažeminimų kaina pelnyti mažytį, paprastą, privatų rojų. Susigrąžinti savigarbą. Susigrąžinti savo namus ir savo vietą pasaulyje. Ir netgi pelnyti šiokią tokią buvusiųjų skriaudėjų užuojautą bei pagarbą, kad ir dangstomą pašaipia ironija...

I.Turgenevo „Įnamis“ - spektaklis, kuriame triumfuoja aktorinis teatras. Čia viskas paprasta, aišku, skaidru, kartais liūdna, kartais juokinga. Ir visada - gražu. Nes tai - klasika.

E.E.Schmitto kūrybos labirintais

Antrasis klaipėdiečių spektaklis - naujausia premjera, Erico Emmanuelio Schmitto dviejų dalių vaidinimas „Jausmų tektonika“ - Vilniuje bus rodomas gegužės 19 d. 18 val.

Spektaklį režisavo Klaipėdos dramos teatro meno vadovas, režisierius Povilas Gaidys. Tai jau trečiasis režisieriaus prisilietimas prie E.E.Schmitto kūrybos: teatro žiūrovai tikriausiai prisimena klaipėdiečių iki šiol teberodomus „Paleistuvį“ bei „Oskarą ir ponią Rožę“. Šįkart scenoje - puikūs Klaipėdos dramos teatro aktoriai Nelė Savičenko, Darius Meškauskas, Regina Arbačiauskaitė, Regina Šaltenytė bei Toma Gailiutė.

E.E.Schmittas - ne tik vienas garsiausių šiuolaikinių dramaturgų, apdovanotas Prancūzų akademijos teatro premija: akademiniame pasaulyje jis žinomas filosofas, Švietimo epochos specialistas, savo daktaro disertacijoje gilinęsis į Denis Diderot veiklą ir visą enciklopedistų sąjūdį. Teatro sferose E.E.Schmittas žinomas kaip neprilygstamas šmaikščių dialogų meistras.

„Jausmų tektonika“ - nauja E.E.Schmittas pjesė. Joje, kaip ir ankstesniuose šio autoriaus kūriniuose, akivaizdus tobulas autoriaus teatrinių subtilybių išmanymas: visi iki vieno vaidmenys - benefisiniai; vienintelį vyrą pjesėje supa keturios skirtingo amžiaus moterys - nuo žavingosios senosios  ponios Pomerė, Dianos mamos, 50-metės „paprastuolės“ rumunės  Danielos, Balzako amžiaus pagrindinės herojės Dianos iki jaunutės egzotiškos gražuolės puslaukinės rumunaitės Ankos. Vėlgi puikūs pjesės dialogai - E.E.Schmitto „firminis ženklas“ - tiesiog juvelyriški, šmaikštūs ir subtilūs.

„Jausmų tektonika“ tyrinėja meilę

E.E.Schmittas, eilinį kartą dedikavęs pjesę savo numylėtiniui filosofui D.Diderot, liko ištikimas klasikiniam teatriniam modeliui - pjesės siužete galima nesunkiai nugirsti sąskambius su prancūzų dramaturgijos klasiko Alfredo de Musset kūryba.

Pagrindinė herojė Diana, pamiršusi klasiko persergėjimus, kad su meile nejuokaujama, imasi rizikingo žaidimo. Protinga, graži, aistringa ir įtakinga - atrodytų, ko daugiau reikia moteriai? Juolab kad ir jos mylimasis Rišaras ne iš kelmo spirtas - jautrus ir mylintis, patikimas ir ištikimas... Ko gi daugiau?  Tačiau Diana nusprendžia, jog ir didelės meilės gali būti per mažai, ji nerimsta, jog, anot kito garsaus prancūzo, meilė tetrunka trejus metus... Diana bijo, jog jausmai nėra amžini, jog viskas keičiasi - jog ir ji pati rytoj gal jau nebemylės taip aistringai, kaip myli šiandien. Ir Diana sugalvoja grandiozinę provokaciją: nieko nelaukdama, pati ima ir pareiškia savo mylimajam, kad jos jausmai vėsta - tikėdamasi audringos reakcijos ir pasipriešinimo. tačiau reakcija, jos didžiausiam siaubui, visiškai ne tokia, kokios tikėtasi: Rišaras staiga prisipažįsta, jog jaučia lygiai tą patį - jų meilė silpsta... Štai čia ir prasideda didysis žaidimas - jau net nebe žaidimas, o tiesiog negailestingas ambicijų karas, kuriame leistinos visos priemonės ir išdidumo vardan aukojama tai, kas svarbiausia: tikrieji jausmai. Įžeistas Dianos išdidumas perauga į atvirą kerštą ir neapykantą - ir Diana sukuria šėtonišką planą... Jos vidinis pasaulis suskilęs ir palaidotas po nepasitikėjimo ir įsivaizduojamos nemeilės griuvėsiais. Abu herojai per daug tiesmuki ir pernelyg išdidūs. Ir pasekmės pernelyg rimtos. Meilės santykių tyrinėjimas, atsparumo išbandymai - šitą vis žiaurėjantį ir nebevaldomą žaidimą sustabdyti gali tik vienintelė jėga - dviejų žmonių meilė, tikroji meilė, kupina ne vien geismo, bet ir žmogiškos užuojautos bei švelnumo vienas kitam.

Pamąstymui - kas lieka po katastrofos

Tektonika (gr.  τεκτονικός, „statybinis“) - geologijos mokslo skyrius, nagrinėjantis Žemės kietąjį apvalkalą - žemės plutą, jos sandarą ir požeminius judesius, keičiančius šią struktūrą.  Žodį „tektonika“ dažniausiai girdime, kai kalbama apie Žemės plutos deformacijas, žemės drebėjimus ir katastrofas. Panašūs procesai kartais vyksta ir žmogiškųjų jausmų sferoje - neretai taip pat katastrofiški, prilygstantys stipriausiam žemės drebėjimui, griaunantys ir naikinantys visa, kas gyva žmogaus sieloje, tik šį kataklizmą išmatuoti Richterio skale vargu ar įmanoma.

Kas lieka po tos katastrofos, ko išmoksta ir ką sužino pjesės herojai? Tiesiog patiria - ne iš knygų ar kino filmų, o savo pačių kailiu - seną kaip pasaulis tiesą: gyvenimas be meilės tėra begalinė dykra, kur absoliučioje tuštumoje grėsmingai gaudžia varis ir sarkastiškai žvanga cimbolai. Klajūnų karavanai, ieškantys meilės, keliauja dykumomis, nerasdami šešėlio atokvėpiui nuo plieskiančios saulės, iki kaulų baltumo apnuoginančios varganus kūnus ir nukankintas sielas. Vienintelis išsigelbėjimas - kažkur dykumoje tebeesanti trapi meilės oazė. Net ir slapčiomis įtariant, jog  ji viso labo tėra tolimas ir nepasiekiamas miražas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių