„Kiti 3“: nežinomųjų žingsniai į fotografijos meną

Penktadienį Klaipėdos fotografijos galerijoje ir Kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose LFS Klaipėdos skyrius pristatys fotografijų parodą „Kiti 3“.

Aktyvūs ir perspektyvūs

Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus pirmininko ir šio projekto kuratoriaus Dariaus Vaičekausko žodžiais, prieš trejus metus startavusio projekto „Kiti“ tikslas ir šiandien išlieka tas pats – suvienyti fotografus, suteikti nežinomiems ar mažai žinomiems kūrėjams galimybę prisistatyti parodinėje erdvėje, taip palengvinant jų įsiliejimą į jau susiformavusį fotografijos menininkų sluoksnį. Kita vertus, šiuo projektu siekiama praplėsti tradicinės fotografijos ribas, atkreipti dėmesį į gretutinius uostamiesčio fotografijos reiškinius, suteikiant naujų impulsų ar ryškesnių korekcijų nusistovėjusiai Klaipėdos fotografijos sampratai.

Trečią kartą vykstančiame projekte, kaip ir ankstesniuose – fotografų, kurie dar tik žengia į fotografijos meną, darbai. Pagrindiniai autorių atrankos kriterijai – aktyvi kūrybinė veikla ir nežinomumas. Neabejotinai pastarasis momentas išlieka sąlyginis, nes dauguma kuriančiųjų gana išsamiai savo kūrybą pristato virtualioje erdvėje. Tai – jauni, ambicingi autoriai, jau turintys aiškius kūrybos principus, ryškėjančią autorinę raišką, nors dar ir stokojantys patirties profesionalaus meno erdvėje. Naujų ir perspektyvių autorių pristatymas vis dar išlieka mažai pažinus reiškinys. Čia svarbiausias – intrigos momentas, stimuliuojantis dar neįgytų patirčių dirgikliais.

Projekte „Kiti 3“ dalyvauja Vladas Balsys, Virginijus Baltmiškis, Virgilijus Jankauskas, Martynas Juras, Valdemaras Jurelevičius, Jana Lohde, Artūras Ostrianica, Vasilijus Ščiogolevas, Nikolajus Urentsevas (prie teksto – jo fotografija „Nevos prospektas“), Lijana Venckevičiūtė, Laima Ženč.

Ambrotipas – lyg gintaro inkliuzas

Šiais metais projektas „Kiti“ praplėtė savo geografiją ir tarp Klaipėdos fotografų, kurių beveik trečdalis šiuo metu reziduoja užsienyje (L.Venckevičiūtė – Londone, J.Lohde – JAV, N.Urentcevas – Sankt Peterburge), pristato šiauliečio M.Juro kūrybinius eksperimentus. Būtent pastarojo autoriaus darbai galėtų pretenduoti į seno/naujo sąvoką, kuri pastaraisiais metais sėkmingai plėtojama ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinėje fotografijoje. M.Juras patenka į kategoriją tų autorių, kuriems kūrybinis procesas yra lygiavertis, ar net svarbesnis už baigtinį rezultatą. Pristatydamas daugiau nei prieš pusantro šimto metų išrastą fotografijos kūrimo technologiją – ambrotipiją, autorius prieštarauja šiandieninei fotografijos, kaip vaizdo tiražavimo priemonės, sąvokai. Ambrotipijos metu sukuriamas tik vienas atvaizdas, pozityvas. Archajiška technologija fiksuojami vaizdai užkoduoja siurrealaus, fantasmagoriško vaizdinio įspūdį. O žinojimas, jog toks atvaizdas yra vienintelis, daro jį unikaliu ir vertingu jau savaime, pernelyg nesigilinant į kitus vertinimo kriterijus. Tai – savotiška spekuliacija, kuriai savanoriškai atsiduoda ne tik fotografas, bet ir jo kūrinių suvokėjas.

Falsifikuoja ir manipuliuoja

Jau kitus, tačiau ne mažiau pritinkančius mistifikuoto pasaulio struktūrai dėmenis renkasi ir V.Jankauskas, A.Ostrianica, V.Baltmiškis. Šie autoriai, nors ir kitomis priemonėmis, tačiau taip pat sėkmingai užaugina pakankamą laiko patinos sluoksnį, kad išbalansuotų realaus vaizdo (šiandienos) suvokimą ir suteiktų jiems daugiau ar mažiau romantizuotą apvalkalą. Falsifikuojamos ištisos istorijos, atraminiais taškais pasirenkant senąją architektūrą, savo tikrąją paskirtį praradusius padargus ar jau prieš kelis dešimtmečius iš miesto gatvių dingusius automobilius.

Manipuliacijos privalumai atvirai deklaruojami J.Lohde ir L.Venckevičiūtės fotografijose. Pasirinkdamos mados fotografijai būdingą stilistiką, autorės drąsiai balansuoja ant estetinės/komercinės fotografijos ribos. Pernelyg nesureikšmindamos nė vieno iš šių aspektų ir nesiekdamos savo darbus įsprausti į konkretaus žanro rėmus, jos konstruoja erotizuotus, šiek tiek nimfomaniškus vaizdus. Valstybės simboliai susipina su infantiliais atributais, nekaltas elgesys – su gašlumo ir kitais aistros išraiškos šablonais. Tai sąlyginis pasaulis su ryškiu realybės prieskoniu. Ar tai autentiško pasaulio sunaikinimas, ar tikro pasaulio sukūrimas, paliekama nuspręsti žiūrovui.

Stebi ir fiksuoja, pasakoja ir analizuoja

Žymiai mažiau į kadro struktūrą kišasi V.Ščiogolevas. Jis pasirenka stebėtojo/fiksuotojo taktiką, sau kaip autoriui palikdamas vienintelę prerogatyvą – objektų ir kadrų atranką. Panašiai elgiasi ir V.Balsys, kuris tampa pasyviu viešosios erdvės stebėtoju ir inertišku joje pasirodančių subjektų fiksuotoju. Visiškai kitokią taktiką renkasi N.Urentcevas: fotografuodamas Sankt Peterburgo gatvėse, jis vengia dokumentalaus vaizdo įspūdžio ir bando užčiuopti vietos gyvenimo atmosferą – didmiesčio, turinčio ne visuomet atvirai deklaruojamų pretenzijų į kosmopolitizmą, dinamizmą.

Fotografiją kaip įrankį stop-motion būdu konstruojamam pasakojimui pasitelkia V.Jurelevičius. Kadrų serija su nedideliais intervalais pateikiama kaip nenutrūkstama seka, veiksmą rutuliojant nuo pradinio taško – užuomazgos iki galutinio – atomazgos. Pasakojimas, prasidėjęs gyvulio išvedimu iš gardo, baigiasi rankų plovimu. Kruvinas sniegas, visais laikais buvęs įtaigiausiu tragiškos baigties ženklu, čia, kaip ir vyksmas, yra tikras. Tačiau autoriui pavyksta išvengti didaktikos ir pasilikti už kadro tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Daugiau meditatyvinio pobūdžio yra L.Ženč fotografija. Fotografė gal ir nepretenduoja į gilesnius būties apmąstymus, tačiau jos fotografiniai eksperimentai šįkart suvokėjui pasiūlo ne komunikavimo, bet savianalizės įrankius.

Be apribojimų ir išankstinių nuostatų

Pasirinkdami skirtingus raiškos būdus, temas, autorines pozicijas, fotografai išlaiko ryšį su realiais objektais, kasdienybės atplaišomis. Jos – šiek tiek kitokios nei įprasta. Kai kurios gal kažkur jau matytos, kitos mezga ryškesnes sąsajas su jau egzistuojančiais fotografijos reiškiniais, tačiau bet kuriuo atveju sudaro perspektyvios fotografijos įspūdį. Akivaizdu, kad autorių pozicija dar nėra išgryninta, raiška – eksperimentinė, rezultatas – diskusinis. Tačiau neabejotinai „Kiti“ – tolerantiška ir talpi erdvė naujų autorių naujoms vizualinėms deklaracijoms. Be apribojimų, be išankstinių nuostatų, kur fotografija tampa ne tik autorinių intencijų raiškos priemone, bet ir asmens saviraiškos galimybe.

„Kiti 3“ parodos balandžio 13 – gegužės 13 dienomis veiks Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7, dirba I–V 12-17 val.) ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Aukštoji g. 1 / Didžioji Vandens g. 2, dirba III-VII 11-19 val.).

Projekto pristatymas – penktadienį 18 val. Fotografijos galerijoje, o 18.40 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose M.Juras pristatys ambrotipijos (šlapio kolodijaus) technologija kuriamas fotografijas bei pademonstruos ambrotipo sukūrimą. Anot autoriaus, taip „keliaujantis XIX a. fotografas M.Juras leis visais šešiais pojūčiai pajusti, kokia buvo fotografija 1851 m. Pamatysite kaip ant paprasto stiklo atsiranda magiškas veidrodinis vaizdas, kvepiantis levandomis. Antro tokio paties neįmanoma išgauti. Tokia fotografija vadinama ambrotipija (senąja graikų kalba: νβροτός – nemirtinas). Ambrotipas, lyg gintaro inkliuzas, sidabro vaizdas, padengtas specialiu XIX a. laku yra lyg vakuume saugomas brangiausias turtas. Kiekvienas apsilankęs galės savo akimis pamatyti, kaip gimsta ambrotipas“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių