Kitapus apdairumo daugtaškių širmos

Neseniai pasirodė literatūros kritiko Valentino Sventicko knyga „Apie Justiną Marcinkevičių“. Joje prisimenamos populiaraus poeto gyvenimo būsenos, patirtys, kūryba, daug dėmesio skiriama pastariesiems dviem dešimtmečiams, pateikiama žinių apie paskutinius J.Marcinkevičiaus kūrybinius darbus.

„Tai gana asmeniška knyga“, – pristatydamas naujausią savo knygą kalbėjo literatūrologas V.Sventickas, su garsaus poeto kūryba susipažinęs dar mokyklos suole. Vėliau jiedu tapo kaimynais. „Be to, man teko dirbti leidyklose, leisti J.Marcinkevičiaus knygas, o kai Rašytojų sąjungoje dirbau – tai ir daugiau visokių bendravimų buvo. Ne kartą jis telkėsi mane kaip autorinių vakarų vedėją ar kalbėtoją“, – iš šių visų patirčių, anot autoriaus, šis tas irgi atėjęs į knygą.

– „Apie šią knygą – kaip apie miglotą galimybę – pats sau netikėtai pagalvojau antrą dieną po Justino Marcinkevičiaus laidotuvių. Eidamas paneriu", – rašote viename pirmųjų knygos puslapių. Kodėl kilo ši idėja ir kaip sekėsi ją įgyvendinti? Pristatydamas šią knygą Kaune minėjote, kad ji – gana asmeniška.

– Nežinau, kaip tą idėją pavadinti – išlydėti poetą, pasakyti tai, ką pasakyti reikėjo anksčiau? Būsena buvo maždaug tokia: privalau ir galiu, reikia, kalbėdamas būsiu ne vienas pats. Kritikui tai reta ir savaip dosni būsena – jos veikiamas beveik viską parašiau per vieną kovo mėnesį. Visų inspiracijų čia paminėti negalėsiu. Vieną kitą.

Man atrodė, kad buvo paliktas be nuodugnesnės analizės J.Marcinkevičiui mestas kaltinimas, neva jis apysaką „Pušis, kuri juokėsi“ parašęs KGB užsakymu. Po šios apkalbos buvo daug kalbų, publikacijų, užsipuolimų, populiarusis poetas pasitraukė iš viešos veiklos. Apie šią situaciją, pasiremdamas poeto pasakojimu „Taburetė virš galvos“ ir man žinomais faktais, knygoje nemažai rašau. Taip, ginčijuosi su J.Marcinkevičiaus politiniais ir literatūriniais oponentais.

Kitas motyvas – poeto svarstymai apie istorišką reiškinių supratimą, man artimi. Trečia – įsivaizdavau, kad kiekvieno mūsų asmeniškų santykių su jo kūryba ir veikla istorijos galės sudėlioti objektyvesnį paveikslą. Dėl to nesidrovėjau pateikti savosios „istorijos“. Kiti savąsias pateiks. Taip dėliosis. Ketvirta – apie J.Marcinkevičių nuo mokyklos metų nuolat galvodavau, esu parašęs monografijas apie abu jo bendražygius – Alfonsą Maldonį ir Algimantą Baltakį, rašęs buvau šį tą ir apie jį, tačiau imtis knygos stigo drąsos arba stipraus impulso. Ir jis ištiko.

Apie asmeniškumo prielaidas jau užsiminiau. Pridėčiau tiek – knygoje yra mano bendravimo su poetu užrašų, matytų vaizdų ir girdėtų žodžių. Tiesą sakant, kai ką tiesiai pasakiau, kai ką pasilikau, kai ką prasitariau „literatūrinėmis“ formomis. Gyvename visuomenėje, kurioje viską aiškiai sakyti dar... Apdairumo daugtaškis.

– Kokia (kur ir kada) buvo jūsų pirmoji (tiek literatūrinė, tiek bendražmogiškoji) pažintis su poetu?

– J.Marcinkevičiaus poeziją pradėjau skaityti mokyklos metais. Prisimenu rinkinio „Mediniai tiltai“ (1966), poemų „Donelaitis“ (1964) ir „Siena“ (1965) skaitymą. Jau mokykliniuose rašiniuose apie tai esu papaistęs. Įsiterpdavo žodžių apie Marcinkevičių ir studijų laiku – kursiniame darbe, diplominiame.

Studijuodamas Vilniaus universitete ko tik nedariau. Štai deklamuoju J.Marcinkevičiaus eilėraštį per Poezijos pavasario vakarą universiteto kieme, ir turbūt čia pirmą kartą jis paspaudžia ranką.

Dažniau sutikti pradėjau tuo laiku, kai dirbau „Literatūros ir meno“ redakcijoje ir, be kita ko, turėdavau dalyvauti visokiose literatūrinėse diskusijose, aprašinėti jas, įsitraukti į bendravimus.

Daugiausiai bendravome nuo 1983 m., kaip tapome namo kaimynai, be to, man teko dirbti leidyklose, leisti J.Marcinkevičiaus knygas, o kai Rašytojų sąjungoje dirbau – tai ir daugiau visokių bendravimų buvo. Ne kartą jis telkėsi mane kaip autorinių vakarų vedėją ar kalbėtoją. Iš šių visų patirčių šis tas irgi atėjo į mano knygą.

– Turėjote galimybių – anksčiau ir dabar – matyti tai, ką retas tematė. Tarkim, ypatingą poeto beveik šypseną, aplanką su įrašu „Tik po mirties“, visa, kas liko ant poeto rašomojo stalo. Papasakokite apie tai.

Balandžio tryliktąją aplankiau poeto žmoną Genovaitę Marcinkevičienę, grąžinau keletą knygų ir pluoštą rankraščių, kuriuos buvau pasiskolinęs jo knygų parengimo darbams. Kalbėjomės poeto kūrybinio darbo kambaryje, ir pirmą kartą pamačiau jo kambario tuščias sienas – J.Marcinkevičiaus asmeninė biblioteka (tame kambaryje buvusioji dalis) su lentynomis, fotografijomis, dovanotais suvenyriniais dirbiniais jau iškeliavusi į Prienų biblioteką.

Ir pasidžiaugiau, kad savo knygoje tą kambarį – tokį, koks jis buvo po poeto mirties – paprasčiausiai aprašiau ir dar įkalbėjau fotografą Raimondą Urbakavičių padaryti nuotraukas.
Užrašą „Tik po mirties“ su ponia Genovaite praėjusių metų kovą pamatėme ant aplanko, kuriame buvo autobiografinio pasakojimo „Taburetė virš galvos“ mašinraščio pirmasis egzempliorius (kol kas paskelbti – knygose „Pažadėtoji Žemė“ ir vėliau „Dienoraščiai ir datos“ – to pasakojimo tik fragmentai). Ką gi, jau „po mirties“, bet žmonai atrodo, kad visko skelbti dar nereikia.

Ką radome ant rašomojo stalo, knygoje esu parašęs, ir kartoti man paprasčiausiai nesmagu. Tik pasakysiu, kad atsitiktinių dalykų ten nebuvo – visa buvo vienaip ar kitaip susiję su svarbiausiais J.Marcinkevičiaus rūpesčiais.

Gerai, iš to, ką „retas tematė“. Ir knygoje apie tai nerašiau.

Kaip asmeniško, kaimyniško bendravimo žmogus J.Marcinkevičius buvo dar paprastesnis ir kuklesnis, nei galima numanyti, vengdavo aukštųjų žodžių ir gaidų, skleidėsi jo palankumas žmogui ir bičiuliškas būdas. Nuo 1991 m., kai buvo pradėtas engti dėl minėtos apysakos, mes, kaimynai, matėme jį pasikeitusį – liūdną, pilko veido, dažniau lankomą gydytojų. Bet pastaraisiais metais buvo gerokai atsigavęs. Garbusis mūsų kaimynas pėsčias traukdavo į parduotuvę, bet prekes – detalė – parsinešdavo portfelyje. Viena kaimynė papasakojo, kad J.Marcinkevičius tiesiog apsidžiaugdavo, jei ji paprašydavo trumpam paskolinti pinigų „iki algos“. Kaip sakiau, man teko vesti J.Marcinkevičiaus kūrybos vakarų, tarp jų ir sukaktuvinių.

Tai jis labiausiai rūpindavosi, kad nebūtų ilgo iškilmingų sveikinimų turo. Pakėlė ypatingą, pavojingą naštą – vadinimo tautos sąžine, autoritetu, pranašu ir pan. Išmoko išeiti iš šių situacijų pajuokaudamas, įterpdamas autoironišką žodelį. Čia jau ne tik gyvenimo menas, čia viskas, čia žmogus.

– J.Marcinkevičiaus kūryba susidomėjote anksti. Kaip kito kūrėjo poezija, ar kito Jūsų požiūris į jo kūrybą?

– Svarbus pokytis yra maždaug nuo poemos „Donelaitis“ (1964) – tai žingsnis į Lietuvos motyvą kaip toliau įsivyraujantį. Draminė trilogija ir t. t. Kitas lūžis – maždaug 1970 m. Poezija dramatiškai, visai nutraukia santykius su oficialiąja ideologija, su kuria, taip, buvo siejusi vilčių. Sąjūdžio metų poezija yra atskiras tarpsnis, čia verta priminti vienos knygos pavadinimą „Eilėraščiai iš dienoraščio“. Ties šimtmečių riba įsivyrauja, perfrazuojant kitos knygos pavadinimą, mažosios, liūdnosios eilės. Labai suprastinau – lakoniška, neretai ironiška J.Marcinkevičiaus poetinė kalba, jo „tradicinės“ manieros gerbėjus, regis, apvylusi, įgijo netikėto modernumo. Jis toks nepatogus, kad dar niekam nepavyko apibrėžti. Turėsiu parengti knygose neskelbtų J.Marcinkevičiaus eilėraščių knygą. Pamatysite – dar kitoks.

Mano požiūrio į jo kūrybos ir veiklos visumą raida pavirto tokiais klausimais visiems: „Kas iš Lietuvos žmonių, jeigu kalbėsime apie XX a. antrąją pusę ir apie Sąjūdžio, nepriklausomybės susigrąžinimo metus, geriausiai išreiškė tautos savijautą, jos siekius ir lūkesčius, jos energiją, visuomenės lūžio momentą, ką suvokiame kaip šito virsmo simbolį?“ „Kas 1974 m. parašė ir tais pačiais metais viešai paskelbė žodžius, dainuojamus nūnai nepriklausomybės šventėse?

O tu sakai:

– Eik taip,

kaip eina laisvė.

Taigi kas?"


Šiame straipsnyje: literatūra(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių