Kitaip pamatytas Kaunas - albumo fragmentai

Stebėtina ne tai, kad caro imperija visus pakraščius pristatė savų ženklų, o kad tie ženklai kartais sugeba tapti svarbia miestų tapatybės dalimi, kaip Kauno soboras.

Soboras, tiesą sakant, gana nuosaikus ir labiau primena kokią Sacré-Cœur, negu Vasilijaus Palaimintojo cerkvę. O Šv.Nikolos sentikių cerkvė Žaliakalnyje - labai rusiška, tačiau visai neimperiška.

Sentikiai čia atsirado prieš tris su puse šimtmečio, bėgdami nuo stiprėjančios kitatikės savo Rusijos. Čia jų tėvynė, čia jų namai, visame šitame buvusiame darbininkų priemiestyje gyvena daug rusų ir trys šimtai metrų nuo cerkvės, vieno jų kieme, galima pamatyti užrašą Баня..

Cerkvė nedidelė, neagresyvi, veikiau jaukiai kaimyniška, svetimumo įspūdį čia sudaro ne ji, o kitapus gatvės gyvenantis popas, panašus į emigravusį Fidelį Castro. Kadaise važinėjo sena "Volga", dabar persėdo į dar senesnį "Mersedesą", bet vis tiek atrodo, lyg važiuotų arkliais.

Sniegas čia tinka, per pūgą cerkvė lyg atgyja, grįždama į gimtinės peizažą. Jos kupolai, nudažyti citrinos spalva, nepadarytų gėdos pačiam Dalí, tačiau nerealumo įspūdį sudaro ne jie, o berniukas, vedantis šunį. Šventyklų ir stichijų kontekste žmonės ir gyvūnai visada atrodo per trapūs, kad būtų realūs.

1.

Vytauto bažnyčia nuo Didžiojo kunigaikščio jau nutolusi ne ką mažiau nei šalia esantis bendravardis tiltas. Tačiau priartėjusi prie žmonių, nuo kurių jos smailės jokie stogai neužstos.

Nedidelė, neslegianti, jauki. Atvira, liberali, populiari. Paprasta, atpažįstama, sava. Seniausia Kauno bažnyčia labiausiai patinka miesto jaunimui, ir visai ne dėl savo amžiaus. Ir net ne dėl to, kad šalia teka Nemunas ir driekiasi į visas vestuvines nuotraukas nutiestos krantinės. Gal dėl interjerų, išvengusių bažnytinio kičo? Gal dėl čia kartais vykstančių koncertų? Dėl ko?

Kažin ar rastume vieną priežastį, kažin ar verta ieškoti. Tiesą sakant, bažnyčia mums jokių klausimų ir neužduoda. Atstačius smailę ji tarsi pasistiebė, įsitvėrė dangaus ir atgavo pasitikėjimą savimi. Tad gali sau leisti nesidairyti ir neklausinėti, tiesiog būti.
Vandens lygio matuoklis šalia jos rodo kadaise čia būdavus galingų potvynių, žmonės valtimis į bažnyčią plaukdavę. Kažkodėl norisi, kad ir dabar tokių būtų. Nes potvyniai taip ir liko senose fotografijose, o bažnyčia vis naujesnėmis nuotraukomis atbrido iki mūsų, paskui save tempdama vis naujas miesto vestuvininkų kartas.

2.

Čia turėtų kryžiuotis visos miesto mitologijos, kaip teisingai manė Julius Kaupas. Čia turėtų gulėti slaptosios Kauno kronikos, už kažkurių durelių būtų miesto dangus, už kažkurių - miesto pragaras. Įspėjanti lentelė taip ir skelbtų: mitologiškai aktyvi zona!
Rotušės pastatas egoistiškas, nes nenori, o gal ir neturi su kuo dalytis dėmesiu. Kokių jo atitikmenų rastume aplinkinių pastatų architektūroje? Jokių. Vienintelis.

Parazituojantis atsižvelgiant į kontekstą. Tačiau įsivaizduokim aikštę be jo. Trumpam, nes ilgai nepajėgsim. Negalim mes be jo.

Rotušė įrodo, jog simboliai gali būti gyvi, nes jos simboline valdžia dalijamasi su miestiečiais. Miesto šventėms švęsti ir miesto svečiams sutikti ji puikiai tinka. Tačiau Rotušės aikštės gyvybei simbolio galios neužtenka, todėl gyvenimas čia kiek ceremoningai vaškinis, lyg būtų išlietas vienoje po aikštės grindiniu glūdinčių vaško liejimo krosnių.

Ankstyvą rytą savo rūkuose ji atrodo tarsi daugkartinio naudojimo kosminis laivas, pasirengęs startuoti su visom savo mitologijom ir rūsyje įkalinta keramika. Mitologijos sako, kad ji nuolat ir išskrenda. Tačiau visada sugrįžta.

3.

Kiekvieno rašytojo namai tam tikra prasme yra literatūros muziejus. Rašytojų palangės, pastalės ir paloviai kraute prikrauti įstabiausių raštijos pavyzdžių, tiek jo, tiek kolegų plunksnai priklausančių. Kuo didesnis rašytojas, tuo didesnės vertės jo asmeninis muziejus.

Maironis buvo didelis. Jei betolstantys jo laikai vis labiau trukdys tai suvokti, tą didybę visada primins jo namai. Dideli, gražūs namai, joks sniegas jų nepaslėps.

Tačiau didžiausi jie savo vidumi. Ne poeto Maironio baldais bei interjerais, nors ir šie įspūdingi, o lentynomis, kuriose - rankraščiais virtę kūrėjai. Šie namai - didžiulis lietuvių rašytojų dvasios kolumbariumas, kurio įnamiai periodiškai išlipa iš savo urnų ir išeina pasižmonėti. Skirtingai nuo indėno, geras kūrėjas nėra miręs kūrėjas.

Dalyvaujantieji čia vykstančiuose šiuolaikinės literatūros vakaruose kiek rizikuoja, nes atsiduria savo didžiųjų pirmtakų kontekste. Ir ne visada šį išbandymą išlaiko.
Per 1861-ųjų metų sukilimą pastato rūsiai buvo paversti kalėjimu. Kartais ateina mintis sugrąžinti rūsiams tokią paskirtį, kad jų paslaugomis galėtų naudotis nusikalstamai prasti poetai.

4.

Kai kur net praeiti čia nebeliko pro ką. Nes praeiti pro "Tulpę" buvo visai kas kita, nei pro jos vietoje įsikūrusias parduotuves. O alėjose svarbiau ne kur eini, o pro ką praeini, tu čia amžinasis praeivis.

Kavinės miestui yra toks pats paveldas, kaip ir katedros, tik architektūra čia daugiau vidinė, sumūryta ne iš plytų, o iš žmonių patirčių bei emocijų. "Tulpės" atveju ši architektūra - ir kultūrinė. Nuo Binkio iki Truikio, nuo cukrainininko Konrado iki juodos memorialinės plytelės alėjos grindiny.

Kaip miesto kultūros istorijos dalis "Tulpė" nebeegzistuoja, kaip nebeegzistuoja ir Kauno pilis. Keista paralelė, tačiau miestų gyvenimo epicentrai ir turėtų persislinkti iš pilių į kavines. Kai matai pro čia einantį vidutinio amžiaus žmogų, gali neklysdamas spėti, kad jo atminty dabar iš lėto dyla šios džiazo prismaigstytos erdvės atminimas. Realybė jo nebepalaiko, tad tikrasis praeivis šioje vietoje yra ne jis, o pati "Tulpė". Praėjo nebegrįžtamai.

Kaunas nebeturi istorinių kavinių, kuriose būtų sėdėjusios kartų kartos. O be tokių vietų miestiečiai greičiau sensta, nes nebėra kam liudyti jų jaunystės. Išskyrus pačias vietas, kuriose ko nors "būta".