„Kino pavasario“ filmų kūrėjai stengėsi analizuoti skaudžias istorijas

Ketvirtą kartą rengiamos konkursinės tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ programos „Nauja Europa - nauji vardai“ kūrėjai stengėsi analizuoti skaudžias personažų ir laikmečių, apie kuriuos pasakoja filmai, temas.

Antradienį vykusioje spaudos konferencijoje filmų kūrėjai pasakojo, norėję kalbėti tiek apie aštrias šiuolaikinio žmogaus problemas, tiek apie pasikeitusių laikmečių iššūkius.

Sebų režisierė Maja Miloš, sukūrusi filmą „Klipas“, pasakojantį apie jaunimą, kuris, „neturėdamas kur nukreipti energiją“, elgiasi kitaip nei numato visuomenės taisyklės, tvirtino, norėjusi atskleisti tiek Serbijos, tiek pasaulinę problemą, kuri nėra viešinama žiniasklaidoje.

„Pamačiau klipus internete, kuriuose jauni žmonės vieni kitus skaudina, linksminasi, vartoja narkotikus, alkoholį, sekso klipus su labai jaunomis merginomis. Niekas apie tai nekalba, to nėra antraštėse, o aš norėjau pažvelgti, kas už to slypi“, - kalbėjo režisierė.

„Aš manau, kad visame pasaulyje auga tendencija, kad yra vaikų, nežinančių, kur nukreipti savo energiją, jie gyvena toli nuo socialiai priimtinų taisyklių, o paraleliniame pasaulyje, nors ir socialiai nepriimtiname, dramatiškame, agresijos kupiname pasaulyje, jie jaučiasi laisvesni“, - tvirtino kūrėja.

Pasak bulgarų filme „Ave“ pagrindinė vaidmenį sukūrusios Anjela Nedyaalkovos (Andželos Nedialkovos), jos herojė, mergina, pabėgusi iš namų ir vis meluojanti ją pavežantiems žmonėms, atskleidžia pasimetusią kartą, kuri nežino ką daryti su laisve, kuri yra jiems suteikta.

„Tai tobulas pasimetusios kartos tipas, nes Bulgarijoje jauni žmonės nežino ką daryti su savo gyvenimu, susikuria iliuzijas, kad viskas gerai, tačiau viduje jaučia, kad taip nėra“, - pasakojo debiutuojanti aktorė.

Vengrų režisierius Endre Hulesas (Endrė Hulesas), kurio filme „Šok iki nukritimo“ yra pasakojama apie po 20 metų susitikusius brolius, vieną, emigravusį į Kanadą, kitą, pasilikusį Vengrijoje, tvirtino norėjęs išanalizuoti, kaip tiek emigrantai, tiek pasilikusieji turi priimti kompromisus ir prisitaikyti prie skirtingos realybės.

„Filme kalbama apie nepasitikėjimą tarp žmonių, kurie liko, ir kurie išvyko. Tai skirtingi gyvenimai, prioritetai, nepilnavertikšumo kompleksai“, - sakė kūrėjas, pats palikęs Vengriją ir gyvenantis JAV.

„Išvažiavusiems žmonėms lengviau, nes jie lieka prie principų, neina į kompromisus, nes jie už 10 tūkst. mylių nuo problemos, o likę turi priimti kompromisus kasdien, jie turi išgyventi, daro tai, ką privalo daryti. Tačiau išvažiavę taip pat turi priimti kompromisus užsienyje, ten susikurti gyvenimą, padaryti karjerą. Jie (tiek išvykę, tiek likę) parduoda sielą skirtingam velniui, bet parduoda sielą vis tiek“, - kalbėjo E.Hulesas.

Lenkų filmo „Drąsa“ režisierius Gregas Zglinskis tvirtino, kad jo kūrinyje yra klausiama, kokie veiksmai mus padaro žmonėmis.

Filme yra pasakojama apie du konfliktuojančius brolius, kurių vienas, pamatęs, kad traukinyje mušama moteris, bando jai padėti, tačiau yra sumušamas. Tuo tarpu kitas brolis, kuri nieko nedarė, pradeda meluoti, esą jie siekė padėti užpultajai.

„Tiesioginė inspiracija buvo trumpa novelė. Aš negalėjau pasakyti, kaip pats būčiau reagavęs tokioje situacijoje, aš norėjau tai išplėtoti. Aišku, ši istorija buo paremta tikrais įvykiais, taip buvo atsitikę Lenkijoje, Šveicarijoje. Filmas yra apie tai, kas mus daro žmonėmis, ne tik tai, ką mes darome gerai, bet ir tuomet, kai mes klystame“, - pasakojo režisierius.

Konkursinėje programoje taip pat dalyvauja rumunų ir vengrų filmas „Geri ketinimai“, estų „Idiotas“, slovėnų „Išvyka“, rumunų ir švedų „Lovelasas“, bulgarų ir švedų „Sala“, slovakų „Stebimas pasaulis“ ir serbų „Svajonė apie Montevidėjų“.

Nugalėtojas paaiškės ketvirtadienį, festivalio uždarymo metu.