Kino gerbėją Berlyne pažinsi ir iš rankinės

Vasaris Berlyne – kone šilčiausias ir margiausias žiemos mėnuo. Beveik dvi savaites vykstantis tarptautinis kino festivalis „Berlinale“ kasmet suburia pulką kino gerbėjų bei profesionalų ne tik į gero kino seansus, bet ir į diskusijas, taip pat dėl verslo planų.

Šventė visam miestui

„Berlinale“ Berlynui – daugiau nei festivalis. Tam tikru požiūriu tai laikas, panašus į Kalėdas, kuomet, pasak vietos gyventojų, net viešojo transporto kontrolieriai tampa draugiškesni.

Kalėdas šių metų festivalis priminė ne tik dėl pakilios nuotaikos. Nesunku pastebėti, kaip keičiasi miestas artėjant į Potsdamo aikštę – 62-ojo tarptautinio kino festivalio „Berlinale“ įvykių centrą. Daugėja plakatų, raudonų kilimų, spalvotų meškinų – šio festivalio simbolių – ir žmonių, persimetusių per petį progines festivalio rankines.

Šiemet jos buvo raudonos tarsi Kalėdų Senelio maišas arba kilimas prie „Berlinale“ iškilmių centro. Beje, rankinės metams bėgant tapo itin svarbia festivalio atributikos dalimi.

Galima sakyti, rankinių nešiojimo būdas net leidžia skirstyti festivalio svečius į skirtingas kategorijas: šiuolaikiški ir naujokai ant peties visuomet bus užsimetę naujausią šių metų festivalio rankinę; alternatyvūs ir „sentikiai“ mieliau išsitrauks praeitų ar net užpraeitų metų rankinę ir, nusipurtę dulkes, išdidžiai demonstruos „Berlinale“ pulkui, kad festivalyje nėra naujokai.

Kita dalyvių kategorija – agentai, arba asmenybės. Jie dėl įvairių priežasčių verčiau renkasi nešioti savo, o ne festivalio rankines. Juos taip pat nesunku atpažinti iš netipiško elgesio – ant kaklo kabinamas korteles su akreditacijomis jie slepia po storais žieminiais drabužiais.

K.Reeveso tyla

Festivalio svečių sąrašas ilgas: nuo valandų valandas eilėse dėl bilietų kovojančių kinomanų, studentų, jaunųjų talentų kalvės „Berlinale Talent Campus“ dalyvių iki kino pramonės šulų.

Kaip visuomet, festivalį aplankė didelis pulkas žvaigždžių. Tarp jų buvo Holivudo garsenybės Angelina Jolie, Keanu Reevesas, Antonio Banderasas, Javieras Bardemas ir net Bolivudo žvaigždė Shahrukhas Khanas.

Savo naujus filmus pristatė nusipelnę režisieriai – Stevenas Soderbergh'as, Werneris Herzogas, o kam įteikti „Lokius“, sprendė tarptautinis žiuri: britų režisierius Mike'as Leigh, aktoriai Charlotte Gainsbourg ir Jake'as Gyllenhaalas, Prancūzijos kino kūrėjas François Ozonas ir kiti.

A.Jolie pristatė savo režisūrinį debiutą – filmą „Kraujo ir medaus žemėje“ („In the Land of Blood and Honey“). Filmas pasakoja skaudžią istoriją, besiskleidžiančią Balkanų konflikto kontekste. Ar A.Jolie geresnė aktorė, ar režisierė, spręsti paliksime laikui ir kino kritikams. Tačiau ji – ne vienintelė nustebinusi festivalio svečius nauju amplua.

Aktorius K.Reevesas į festivalį atvyko kaip prodiuseris. Su žiūrovais jis susitiko norėdamas pristatyti naujausią dokumentinį filmą „Šalia“ („Side by Side“), kuriame narplioja aktualų kino pramonėje klausimą – ar skaitmeninės technologijos pakeis kino juostas? Tačiau po filmo premjeros įvykęs susitikimas su filmo komanda nuvylė. Kad ir kokių rimtų ambicijų turėjo filmas, didesnė dalis auditorijos į premjerą atvyko pasižiūrėti ne filmo, o į „Matricos“ žvaigždę. Diskusijoje K.Reevesas neišvengė tokių gerbėjų klausimų: „Keanu, ar tau patinka Berlynas ir su kuo tu atvykai į festivalį?“

Išmintimi per pokalbį publikos labai nenustebinęs Keanu į šį klausimą atsakė iškalbingai – tyla.

Vėl pradėjo rūkyti

Daugybė jaunų kino kūrėjų ir mėgėjų susirinko į režisieriaus Wernerio Herzogo dokumentinio serialo „Mirtininkų eilė“ („Death Row“) pristatymą. Jį režisierius filmavo keliose JAV valstijose, vis dar praktikuojančiose mirties bausmę. Daugiau nei keturių valandų ilgio dokumentinis serialas paremtas keistais, juodojo humoro elementais perpildytais interviu su nuteistaisiais mirti.

W.Herzogas filme ne tik analizuoja šaltakraujiškus herojų nusikaltimus, bet ir bando įsijausti į gyvenimo kalėjime, mirties ritualo, jos laukimo, nuteistųjų sapnų bei svajonių niuansus. Po filmo peržiūros režisierius prisipažino, kad kurdamas šį serialą jis ir kai kurie jo kolegos vėl pradėjo rūkyti, nes filmo įtampa ir emocinis užtaisas – nepaprastai stiprūs.

Režisierius prisipažino, jog nuteistųjų sapnams tiek daug dėmesio skyrė iš dalies dėl to, kad pats sapnuoja itin retai. „Lankiausi pas daugybę psichoterapeutų ir bandžiau išsiaiškinti, kodėl nesapnuoju, bet niekas nuo to nepasikeitė. Aš tiesiog nesapnuoju. O jei kartą per metus susapnuoju – tai būna banalybės. Pavyzdžiui, pastarajame sapne, kurį prisimenu, aš valgiau mėsainį“, – pasakojo W.Herzogas.

M.Streep papirko visus

Šią Valentino dieną festivalyje tikriausiai dar ilgai prisimins aktorė Meryl Streep. Čia ji atvyko pristatyti savo naujausio filmo „Geležinė ledi“ („Iron Lady“) apie Britanijos politikę, buvusią ministrę pirmininkę Margaret Thatcher.

Iki šiol M.Streep suvaidino daugiau nei 40-yje filmų ir yra laikoma viena talentingiausių aktorių. Ji gavusi nesuskaičiuojamą daugybę apdovanojimų, nominuota 16-ai „Oskarų“ (du iš jų laimėjo) ir 18-ai „Auksinių gaublių“ (laimėjo septynis kartus).

Tačiau spaudos konferencijoje žurnalistams ji kalbėjo apie baimes ir nedingstantį nesaugumo jausmą kiekvieno projekto pradžioje.

„Pradedant filmuoti dažnai jaučiu, kaip komanda pasijunta neužtikrinta, vos aš įžengiu į aikštelę. Tačiau lygiai taip pat neužtikrintai jaučiuosi ir aš“, – pasakojo aktorė.

Savo išmintimi ir paprastumu moteris papirko visus. Ilgai netrukus žurnalistas iš Rusijos iš po kėdės išsitraukė ir jai padovanojo žymaus tautodailininko pagamintą matriošką, slovakas – puokštę gėlių, o Čekas – bučinį. Tiesa, M.Streep iš pradžių pamanė, kad kalbama ne apie čeką, o dovanų čekį.

Į žurnalistų komplimentus, kad sugebėjo išlikti tokia besikeičianti, aktorė atsakė su šypsena: „O man vis atrodo, kad vaidinu tą patį personažą.“

M.Streep atskleidė, jog viena didžiausių jos baimių – kad žiūrovams nuo jos „pasidarys bloga“, tad didžiausias iššūkis – nuolat atsinaujinti. Šių metų „Berlinale“ jai buvo įteiktas ir garbės „Auksinis lokys“ už nuopelnus kinui. Ar tai reiškia, kad M.Streep traukiasi iš kino pramonės? „O ne, jūs mane dar tikrai pamatysite!“ – juokėsi aktorė.

Dalis nugalėtojų – už grotų

Šių metų festivalyje parodyta nemažai dokumentinių filmų. Pagrindinis festivalio prizas „Auksinis lokys“ šiemet atiteko Italijos kino kūrėjams Paolo ir Vittorio Taviani už filmą „Cezaris turi mirti“ („Caesar Must Die“). Pusiau dokumentinis, pusiau vaidybinis filmas išsiskyrė savo forma, papirko auditoriją bei žiuri narius šekspyriškų dramų ir tikro gyvenimo mišiniu.

Filmo aktoriai – nuteistieji, kalinami Romos sustiprinto režimo kolonijoje „Rebibbia“. Drauge su režisieriais P. ir V.Taviani filmo herojai pradeda repetuoti W.Shakespeare'o pjesę „Julijus Cezaris“. Filmas prasideda ir baigiasi spalvotai – ovacijomis ir nuteistųjų teatriniu triumfu, tačiau iškart po to jie užrakinami celėse.

Filmo pasakojimas plėtojamas žingsnis po žingsnio, kamerai sekant nuteistųjų spektaklio repeticijas vienutėse, kolonijos koridoriuose, sporto aikštelėse. Paveikiausi filmo momentai – kai nuteistųjų kalboje susimaišo ilgai repetuotos W.Shakespeare'o dramos eilutės ir komentarai iš tikro gyvenimo. Beje, kai kurie filmo aktoriai – kolonijos gyventojai – po filmo toliau tęsia aktoriaus karjerą, užsiima kūrybine veikla.

Jaunimas renkasi dokumentiką?

Jaunas ir nepriklausomas jaunimo filmų programos žiuri, kurios nariai 20–26 metų kino gerbėjai iš Slovakijos, Vokietijos ir Prancūzijos, prizu „Dialogue en perspective“ apdovanojo Marteno Persielo juostą „Tai ne Kalifornija“ („This Ain't California“). Vadovaujami žiuri prezidento, aktoriaus, režisieriaus ir scenaristo Jano Henriko Stahlbergo, vertintojai peržiūrėjo 13 filmų, nominuotų Perspektyvaus Vokietijos kino kategorijoje.

Dokumentinis filmas „Tai ne Kalifornija“ yra kur kas daugiau nei pasakojimas apie riedlentininkus Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Tai istorija apie Vakarų kultūros įtaką Rytų Europai, politikos pokyčius, Berlyno sienos griūtį, aistrą, sportą, riziką ir draugystę.

Įspūdingas ir žaismingas filmo montažas, kuriame įkomponuojama archyvinė medžiaga iš 80-ųjų Vokietijos gyvenimo, asmeninio riedlentininkų archyvo ir šių dienų, parodo, koks nenuspėjamas, gyvybingas, originalus ir dinamiškas gali būti dokumentinis pasakojimas.

Mažas meškiukas – mažumoms

Šiųmečiame festivalyje daug dėmesio buvo skirta lyties ir seksualinių mažumų tematikai. Berlyno bendruomenė džiaugėsi festivalio bei kino kūrėjų parama ir, norėdami išreikšti padėką, trumpam susibūrė Potsdamo aikštėje.

„Esame dėkingi “Berlinale„ organizatoriams bei kino kūrėjams už paramą ir supratingumą“, – sakė bendruomenės nariai. Iš metų į metus, be kitų apdovanojimų, meškiuku Teddy apdovanojamas ir geriausias šią problematiką nagrinėjantis filmas. Šiemet jis atiteko režisieriaus Iros Sachso juostai „Neišjunkite šviesos“ („Keep The Lights On“).

Daug aplodismentų sulaukė linksmas Sheldono Larry miuziklas „Palik tai ant grindų“ („Leave It On The Floor“). Mintis sukurti miuziklą apie Los Andželo pogrindžio subkultūrų pasaulį, kur seksualinės mažumos gyvena griežtos hierarchijos šeimose ir dėl apdovanojimų varžosi ištaiginguose pobūviuose, režisieriui gimė pažiūrėjus kontroversišką dokumentinį filmą ta pačia tema „Liepsnojantis Paryžius“.

Filmo aktoriai – ne tik profesionalai, bet ir tie, kuriems mažumų gyvenimas Los Andželo pogrindyje yra kasdienybė.

Ištikimieji Bolivudo gerbėjai

Kad ir kiek gerbėjų turėtų A.Jolie ir Bradas Pittas, kad ir kokie aistringi būtų Holivudo garbintojai, nei vieni, nei kiti negali lygintis su Bolivudo gerbėjais. Tai buvo akivaizdu vos įžengus į salę, kurioje vyko Vokietijos ir Bolivudo kino koprodukcijos, filmo „Donas – Karalius sugrįžo“ („Don – The King Is Back“), premjera.

Dvi su puse valandos trunkančio filmo peržiūrą lydėjo nesibaigiantys gerbėjų aplodismentai, šūksmai, švilpavimai, o publika alpo ir krykštavo vos ekrane išvydusi Sh.Khaną – vieną žinomiausių ir labiausiai dievinamų Bolivudo aktorių.

Linksmybės tęsėsi ir po filmo peržiūros, kai pats pagrindinio vaidmens atlikėjas scenoje mokė filmo prodiuserius iš Vokietijos kartoti filmo dialogus hindi kalba ir demonstravo publikai, kaip vaikščioti mafijos boso Dono maniera.

„Mes dėkingi kolegoms iš Vokietijos. Jie rimti žmonės, kuria rimtus filmus. Prodiuseriai geranoriškai atskraidino mus į Berlyną, už viską sumokėjo, o mes čia linksminamės kaip vaikai. Tikiuosi, ir toliau bendradarbiausime bei kursime filmus jums nesuprantama hindi kalba“, – pokštavo aktorius Sh.Khanas.

Tačiau tai, kad Vokietijos bendros kino gamybos produktų su Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija vis daugėja, – toli gražu ne pokštas.

„Berlyno EFM (“European Film Market„) nenustoja žvalgytis į vadinamąsias BRIC šalis, ieškodama kapitalo bei auditorijos“ – rašo „The Hollywood Reporter.“ Kinija jau dabar yra trečia pagal dydį kino pramonės šalis, kurios pajamos iš kino pernai viršijo du bilijonus dolerių.

Tai, kas niekada nesensta

Tiems, kurie jaučia sentimentus senajam kinui, „Berlinale“ retrospektyva buvo tikras atradimas.

Festivalio programa „Raudonasis svajonių fabrikas“ („The Red Dream Factory“) dedikuota legendinėms filmų studijoms – rusų „Mezhrabpom-Film“ ir jos vokiškajai ašakai „Prometheus“.

Galima drąsiai sakyti, kad šios studijos 1922–1936 m. buvo kino istorijos autorės. Tarptautinis eksperimentas prasidėjo, kai dėl bendrų komercinių ir politinių tikslų jėgas suvienijo Rusijos kino žinovas Moisejus Aleinikovas bei Vokietijos  verslininkas Willi Münzenbergas.

Išleidus daugiau nei 600 filmų, studijos buvo brutaliai sunaikintos Stalino bei Hitlerio režimų. Begarsio kino seansai, gyvai akompanuojami fortepijonu, grąžino atgal į romantiškus pirmuosius judančių paveikslų metus. Išties – tikra atgaiva akims pavargus nuo specialiųjų efektų, o ausims – nuo itin sudėtingų ir dramatiškų filmų garso takelių.