Kietasis detektyvas: pradžių pradžia

Prieš 90 metų, 1922 m. birželio 1 d. palpas „Juodoji kaukė“ išspausdino Carrolio Johno Daly apsakymą „The Knights of the Open Palm“. Jame autorius sukūrė pirmąjį kietojo detektyvo herojų – privatų seklį Reisą Viljamsą.

Tikrovės įkvėpti

Dėl spartaus ekonomikos augimo, didelės profsąjungų įtakos, nežaboto pokario metų charakterio Amerikos miestų kultūra tapo chaotiškesnė, labiau konkuruojanti, įnirtinga ir intensyvi. Taigi ir kietojo detektyvo autoriai priartino savo kūrinius prie gyvenimo ne tik pateikdami skaitytojui intelektinę paslaptį, bet ir parodydami realią tikrovę, visuomenės ir individo santykius.

Per vieną dešimtmetį, žinomą audringo trečiojo dešimtmečio vardu, vadinamoji Aštuonioliktoji pataisa milijonus eilinių piliečių padarė pramoniniais kriminalistais. Prohibicija buvo tik tariamas dalykas, slapti nelegalūs barai veikė visu tempu, alkoholio gamybos kiekiai po nutarimo nė kiek nesumažėjo, reali padėtis skyrėsi tik tuo, kad gamintojais vietoj kapitalistų tapo kriminalistai.

Sukūręs bebaimio vienišo seklio modelį, C.J.Daly nesiskyrė su juo beveik tris dešimtmečius ir tapo žinomiausiu ir geriausiai apmokamu palpų rašytoju. Per tą laiką apie Reiso Viljamso verslą (pastarasis žodis minimas maždaug du kartus per šimtą žodžių, pabrėžiant pagrindinį skirtumą tarp klasikinio ir kietojo detektyvo) jis parašė daugybę apsakymų.

C.J.Daly, kaip rašytojo, karjera baigėsi, nustojus leisti palpų žurnalus, tačiau jo indėlis į Amerikos kietojo detektyvo kūrimą yra neginčijamas: nors ir nepakilęs virš palpų lygio, jis padarė kryptingą įtaką Horace'o MacCoy, Erle'o Stanley Gardnerio, Dashiellio Hammetto ir Raymondo Chandlerio kūrybai.

Pastarieji du parašė geriausius kietojo detektyvo romanus (juos ir kritikai, ir skaitytojai laiko pagrindiniais šio žanro kūriniais, juos net ir konservatyviausi literatūros tyrinėtojai priėmė į grožinę literatūrą, knygos apibūdinamos ne vienu žodžiu crime arba mystery, bet crime/fiction – tai didelis įvertinimas), iš jų kūrinių universitetų studentai rašo diplominius darbus.

D.Hammeto moralės kodeksas

Dashiellas Hammettas (1894–1961) – pagrindinių herojaus moralinių principų kūrėjas.
Rašytojas sukūrė vieną iš pačių ryškiausių ir profesionaliausių privačių seklių paveikslų – Semą Speidą. D.Hammettas puikiai žinojo aprašomąjį objektą, nes pats trejus metus dirbo privačių seklių Pinkertonų agentūroje. Vienas iš pirmųjų jo atliktų darbų buvo sėkmingas dingusio Ferio žiedo ieškojimas, o paskutinis – 200 tūkst. dolerių vertės pavogto aukso radimas laivo, išplaukiančio į Australiją, kamine.

D.Hammettas kūrė iš patyrimo, realaus savo darbo momentus panaudodamas Semo Speido veiksmams aprašyti. Konkretaus seklio darbas padėjo jam pasiekti savo kūriniuose ypatingo profesionalumo ir tikrumo. Jau tapęs žymiu rašytoju ir vadovaudamas žurnalo recenzijų skyriui, jis teikė didelę pagalbą jauniems rašytojams, nurodydamas iš savo patirties jų klaidas – stengėsi pasiekti, kad aprašomi įvykiai ir pojūčiai būtų kuo tikslesni.

D.Hammetto herojus – Žemyno operatyvininkas, pasirodęs Juodosios kaukės žurnale tik 4 mėnesiais vėliau už Reisą Viljamsą, – artimesnis paprastam žmogui negu supermenas. Kad jo kova su tamsiosiomis visuomenės jėgomis būtų sėkminga, jam suteikiama pačių vertingiausių savybių: nepaprasti gabumai ir tvirtas moralinis kodeksas. Jis tapo visų vėlesnių privačių seklių etiniu modeliu.

H.Bogartas, tobulas seklys

Intensyvi D.Hammetto literatūrinė veikla truko 12 metų; 1929–1934 m. jis parašė penkis romanus, trys iš jų buvo ekranizuoti, „Maltos sakalas“ – net tris kartus. Jame pirmą kartą pasirodė Semas Speidas. Paskutinė filmo versija, 1941 m. režisuota Johno Hustono, yra pripažinta geriausiu visų laikų detektyviniu filmu, o Semo Speido vaidmenį atliko Humphrey Bogartas, geriausias pasaulyje kieto seklio paveikslo kūrėjas.

Speidas yra tvirtas, ciniškas, visiškai savimi pasitikintis, be sentimentų, net galintis turėti meilės ryšių su savo kompaniono žmona, bet taip pat sėkmingai, nesuabejojęs niekuo, ramia širdimi galintis suimti moterį, kurią tikrų tikriausiai myli, sužinojęs, kad ji yra žudikė.

Moralinis kodeksas, kurį jis pasirinko, nepripažįsta jokių dviprasmybių: seklys, norėdamas padėti visuomenei, turi kai ką atimti iš savęs. Ir visa tai atliekama šaltai, nerodant jokių emocijų.

„Kietumas – tai ne seklio požiūrio į prievartą apibrėžimas, bet žodis, apibūdinantis jo reakciją į visuomenę. Širdies gilumoje kietas seklys yra romantikas: jis ir turi toks būti, kadangi jį valdanti optimistinė mintis, kad jis, dirbdamas vienas, gali palaikyti tvarką visuomenėje, nuolat gauna spyrį į dantis“, – rašė antologijos „The Great American Detective“ autoriai.

R.Chandlerio vienišius

Raymondas Chandleris (1888–1959) – turtingos seklio asmenybės kūrėjas.

Filipas Marlou – olimpiškai šaltakraujis romantikas ir aistringa privati akis – veikia visuose R.Chandlerio romanuose. Jo reagavimo į aplinkybes skalė labai plati: nuo brutalumo, cinizmo ir šaltumo iki sentimentalumo ir net laikino nukrypimo nuo savo principų (dėl draugystės ar stipraus jausmo). Toks charakterio platumas yra esminis Marlou bruožas.

Jis nuolat patenka į dvigubą ar trigubą „malūną“, nes jam, dirbančiam savo darbą, tenka suktis tarp visuotinai priimtų ir nepajudinamų normų, klientų pageidavimų ir policijos valdžios.
Pastaroji itin dažnai „rūpinasi“ Marlou, jai beveik visada atrodo, kad mūsų seklio alibi „yra toks tvirtas, kad net įtartina“, todėl daugeliu atvejų jam tenka saugoti ne tik privačius asmenis ar instrukcijas, bet ir save.

Priešpaskutiniame ir labiausiai išrutuliotame romane „Ilgas atsisveikinimas“ trumpam nukrypti nuo aiškios veikimo linijos seklį paskatina draugiškumo jausmas Teriui Lenoksui. Marlou rizikuoja savo darbu ir net gyvybe, kad padėtų jam, nes Teris buvo vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriuo jis jautėsi gerai, bendravimas su juo jam buvo reikalingas – tikras draugas. Bet romano pabaigoje, įsitikinęs, kad dėl Lenokso kaltės žuvo geras žmogus, Marlou atsisako atnaujinti draugystę, nors pats ir patiria netekties jausmą.

Spręsdamas kiekvieną kriminalinę problemą, nesvarbu, ar prašomas kliento, ar veikiamas profesinės nuojautos ir potraukio, Marlou ateina į pasikartojantį visose istorijose apie šį seklį finalą: romantinę vienatvę.

Filipo Marlou paveikslas, turtingas tokių charakterio savybių ir neeilinių gabumų, – pats geriausias kietojo detektyvo žanre. Sukurtas tikrojo talento rašytojo, jis išsiplečia už žanro rėmų, savo vaizdingumu gali konkuruoti su visos grožinės literatūros pagrindiniais herojais, o svarbiausia – Marlou gyvena.

Įtikimas herojus

Didžiulis R.Chandlerio nuopelnas kalbai – slengo vartojimas literatūros kūrinyje. Tai parodo, kad autorius gerbė žmonių, kuriems norminė kalba buvo per sekli, gabumus, fantaziją, vaizduotę, nes slengas – tam tikra nepriklausoma atskirų individų, profesinių grupių ir socialinių sluoksnių kūryba. Iš jos gimsta žodžiai, palaikantys kalbos gyvybingumą, ją atnaujinantys ir nuspalvinantys.

Iš septynių R.Čandlerio romanų, parašytų nuo 1939 iki 1958 m., ekranizuoti šeši; pirmas ir antras, „The Big Sleep“ ir „Farewell“, „My Lovely“, – po du kartus.

Pirmajame, kurį 1946 m. pastatė Howardas Hawksas, Filipo Marlou vaidmenį sukūrė H.Bogartas, jame sėkmingai pasirodė ir jo ketvirtoji žmona Lauren Bacall. Ši pora praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje įvykusioje pasaulio kino kritikų apklausoje buvo pripažinta geriausia kriminalinių herojų pora per visą kinematografijos meno istoriją, o H.Bougartas – geriausiu Marlou vaidmens atlikėju.

Antras pagal įtaigumą ir meistriškumą yra Robertas Mitchumas, sukūręs Marlou vaidmenį 1975 ir 1978 m., atitinkamai antrojo ir pirmojo romano ekranizacijose.

H.Bougarto sukurtas herojus buvo toks tikroviškas, jog visi identifikavo jį su Marlou. Dėl to „Bougiui“ nuolat tekdavo dalyvauti įvairiose varžybose-dvikovose, jose kiti aktoriai stengdavosi įrodyti, kad nors vienu požiūriu jie yra geresni. Varžovai reikalavo, kad savo kietumą, žinomą iš kino ekrano, jis įrodytų ir gyvenime. Aktorius nevengė tų kovų – manė, kad savo vaidmens garbę turi ginti visur ir visada. O tiems, kurie bandydavo kuo nors jį viršyti, pavyzdžiui, nusipirkdami daiktą, kurio kaina jam buvo neprieinama, H.Bougartas atsakydavo, kad „vieno dalyko – geros prigimties – jie negalės nusipirkti už jokius pinigus“.