Kelionė Antigonės keliais

A.Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje atidaryta dailininkės Saulės Kisarauskienės paroda „Suplyšę Antigonės kelionės“.

Draudimai skatino kurti

Garsi menininkė priklauso kartai, kurios kūryba formavosi sudėtingu sovietmečio laikotarpiu. S.Kisarauskienė yra viena iš tų asmenybių, kurios nepakluso ideologiniams sistemos reikalavimams ir ėjo modernistinių ieškojimų keliu.

Jos kūrybai būdinga drąsi ir laisva meninė raiška, kupina eksperimentų, kurie, be abejo, nepatiko tuometei nomenklatūrai. Didžiausios kritikos sulaukė kūrybinį kelią dar tik pradedančios menininkės iliustracijos Eduardo Mieželaičio knygai „Autoportretas. Aviaeskizai“ (1962). Abstrahuotos S.Kisarauskienės iliustracijos buvo apkaltintos formalizmu ir kitomis negerovėmis.

Po to sekusi sociokultūrinė izoliacija, draudimas dalyvauti oficialiose parodose nepalaužė menininkės dvasios, bet, atvirkščiai, padėjo toliau kurti – ne parodoms, bet iš laisvai kylančio vidinio poreikio.

Garbingos sukakties progai skirtoje parodoje eksponuojami dailininkės darbai, sukurti 1961–2011 m. Ekspozicijos darbų spektrą sudaro kartono raižiniai, moliotipijos, monotipijos, tapyba ant drobės ir kartono, mišria technika atlikti kūriniai.

Technikų įvairovė – vienas išskirtinių S.Kisarauskienės kūrybos bruožų. Autorė itin pamėgo gan retai Lietuvos dailėje naudojamas moliotipijas. Šia technika jai pavyksta išgauti įdomų meninį rezultatą.

Gležnųjų moterų stiprybė

Paroda ženklina esminius S.Kisarauskienės kūrybos raidos pokyčius, pradedant figūrinėmis tematinėmis kompozicijomis ir baigiant meditatyviomis abstrakcijomis.
Ekspozicijoje apibendrinamas menininkės kūrybinis kelias, kuris yra neatsiejamas nuo jos kaip moters – žmonos, motinos – likimo, išgyvenimų, paženklintas tiek šviesių akimirkų, ieškojimų, atradimų, tiek ir skaudžių netekčių.

Natūralu, kad moters tema, vaizdinys dailininkės kūryboje užima svarbią vietą ir kartojasi visais kūrybos laikotarpiais.

Dailininkė įkvėpimo sėmėsi graikų mitologijoje, jai įdomios dramatiškos, aistringai su likimu kovojančios antikos tragedijų moterys – Antigonė, Ismenė, Medėja. Šios moterys kartu yra ir stiprios, ryžtingos, ir pažeidžiamos. Menininkės kūriniuose herojės iš pažiūros yra trapios, subtilios, tačiau spinduliuoja vidinę stiprybę ir veržlumą.

Parodos koncepcijai akstiną davė irgi S.Kisarauskienės kūrinys moters tema. Tai – grafikos triptikas „Suplyšę Antigonės kelionės“ (2003).

Pavadinimas kiek provokuojantis, suteikiantis galimybę įvairioms interpretacijoms. Vis dėlto galima tvirtai teigti, jog Antigonė yra pačios dailininkės vidinis autoportretas.

Kaip garsios Sofoklio tragedijos herojė nepabūgo žmogaus-karaliaus rūstybės, vykdydama savo žmogišką pareigą, taip ir S.Kisarauskienė gyvenime bei kūryboje visų pirma vadovavosi ir vadovaujasi ne rašytais, bet žmogiškumo įstatymais, niekuomet nepamiršdama aukštų moralinių vertybių. Moteris sieja ir aštrūs likimo posūkiai, patirti einant vidinės tiesos keliu.

Filosofinė tapyba

Svarbią grupę S.Kisarauskienės kūryboje sudaro ir sakralinės temos darbai. Religinių siužetų įvairovė nėra didelė, autorė mieliau renkasi skirtingas vienos ar kitos pamėgtos temos variacijas.

Septintojo dešimtmečio kartono raižiniuose išskirtinai dominuoja siužetas „Prie stalo“. Tai „Paskutinės vakarienės“ ar „Vakarienės Emause“ interpretacijos, atskleidžiančios savitą dailininkės santykį su sakralia tikrove: Vakarienė yra permanentinis įvykis, jos dalyviai yra ne tik Kristus bei apaštalai, bet ir visa žmonija, ir pati autorė bei jos laiko, aplinkos žmonės. Minėtini ir kiti sakralinės temos kūriniai: „Madona“ (1966), „Atsisveikinimas“ (1966).

S.Kisarauskienės tapyboje, ypač vėlyvesnėje, dominuoja abstrakcijos. Anot menotyrininkės Danutės Zovienės, dailininkė kuria „filosofinę tapybą“.

Abstrakčių formų ir spalvų jungtyse nėra literatūrinių ženklų, nėra figūrų, peizažo elementų ar kitų tikrovės atpažinimo pėdsakų. Šiose abstrakcijose nėra nieko, kas tiesiogiai primintų realią aplinką, tačiau jose yra daug svarbesnis dalykas – giliai išgyventas emocinis jausmas. Antra vertus, autorė galutinai neatsisako ir figūrinių kompozicijų. Dinamiškumu ir jausmingumu pasižymi drobė „Dailininkas ir modelis“ (2000).

Sugrįžimas namo

Simboliška, kad jubiliejaus proga S.Kisarauskienės kūryba sugrįžo į gimtąjį miestą. Prieškario Kaune prabėgo dailininkės vaikystės metai, išlikę to laikotarpio vaizdiniai turėjo įtakos ir kūrybai.

S.Kisarauskienė rašė: „Iš kur gi ateinate jūs – mano darbai? Kur slypi pirmieji vaizdiniai? Nuojauta sako, kad tai – iš labai tolimų vaikystės metų, iš tėvų namų aplinkos, iš tetos Juozapatos, iš Kauno. Iki šiol atminty likęs kvapas, kuriuo dvelkė tėvelio iš spaustuvės parnešti ką tik išspausdinti paveikslėliai, vis dar girdžiu spaustuvės ūžesį, menu Kauną – kažką labai gražaus ir prarasto.“

Parodoje eksponuojami darbai yra autorės nuosavybė. Dalį šios ekspozicijos kūrinių S.Kisarauskienė dovanoja Nacionaliniam M.K.Čiurlionio muziejui, jie svariai papildys jau turimą dailininkės fondą.


Šiame straipsnyje: dailė(santaka)Santaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių