Kaip smagiai praleisti Šv.Valentino dieną? (žaidimai)

Valentino diena daugeliui asocijuojasi su neskoningomis eilėmis apie meilę ir saldžiais niekučiais. Vis dėlto šią dieną galima praleisti linksmai.

“Saulės užtemimas“

Šiame konkurse dalyvauja poromis. Merginoms užrišamos akys, o tuo metu vaikinams ant drabužių įvairiose vietose prikabinami 8-10 segtukai skalbiniams prisegti ar plaukų segtukai. Po to kiekviena mergina prieina prie savo vaikino ir apčiupinėdamos ieško ir nusega segtukus. Kuri greičiausiai suras visus „pakabukus“, ta ir laimės. O gal vertėtų apdovanoti tą, kuri padarė tai labiau erotiškai?

„Striptizas“

Šiame konkurse dalyvauja tik merginos. Pageidautina, kad jos lengvai, plastiškai  judėtų. Kiekvienai merginai užrišama gumelė ant rankos ir ant šlaunies, apjuosiama krūtinė ir liemuo. Šios gumelės simbolizuoja atitinkamai: pirštinaites, prisegamas kojines, liemenėlę ir kelnaites. Įjungus lėtą, romantišką muziką merginos pradeda „nusirenginėti“, erotiškai nuplėšdamos nuo savęs gumeles. Reginys - pritrenkiamas! Laimi geriausia „striptizo šokėja“.
 
“Meilės skulptūra“

Kelios poros (priklausomai nuo kompanijos dydžio) išeina iš kambario už durų. Geriau iš karto jas įspėti, kad nesiklausytų, antraip, nebus įdomu. Kambaryje lieka vedėjas ir viena pora. Konkurso vedėjas pradeda pasakoti: „Toli toli nuo čia, kur gyvena mūsų svajonės ir viltys yra nuostabus Amžinos jaunystės miestas. Gražios, plačios gatvės, amžinas Pavasaris ir laimingi žmonės  pavertė tą miestą savo troškimų išsipildymo kūriniu. O miesto centre įkurta labai graži Meilės aikštė, į kurią susirenka įsimylėjėliai. Ten taip pat suranda vienas kitą vienišiai, susilieja į vieną visumą sudaužytos širdys ir susitaiko pikto Likimo išskirti žmonės. O šią aikštę puošia nepakartojama Meilės skulptūra.“

Pora, likusi kambaryje, pagal išgirstą pasakojimą turi pavaizduoti tą skulptūrą, kuri, jų manymu, simbolizuoja didžiausią Meilę. Kai tik pora sustingsta pozoje, vedėjas pakviečia už durų laukiantį kurį nors vieną žmogų (nesvarbu, vaikiną ar merginą), o kiti lieka laukti savo eilės.

Kai naujas dalyvis įžengia į kambarį ir pradeda apžiūrinėti „skulptūrą“, vedėjas pakartoja istoriją apie Amžinosios jaunystės miestą. O naujam dalyviui belieka atspėti, kas ši „gyva skulptūra“ – įsimylėjėliai, du buvę vienišiai, dvi sudaužytos širdys ar susitaikė susipykusi pora? Vienaip ar kitaip, bet paskui „naujasis skulptorius“ užima vieno iš poros vietą ir pradeda kurti savo „šedevrą“, o „antra pusė“ paklusniai vykdo visus jo nurodymus.

Jei „skulptoriumi“ buvo vaikinas, ji užima vaikino vietą sukulptūros kompozicijoje, o jei mergina – ji užima merginos vietą. Paskui vėl pakviečiamas kitas dalyvis. Reikėtų daryti taip, kad nauji dalyviai keistųsi vietomis. Jei pirma įėjo mergina, tai kitas galėtų būti vaikinas ir atvirkščiai. Laimi tie, kurie sugebėjo „autentiškai“ pavaizduoti meilės porą skulptūrinėje kompozicijoje.

„Išburk man meilę, Valentinai!“

Tam reikalui galima būtų panaudoti kambarinės gėlės lapelius ar iš  lauko atsineštą medžio šakelę,  įkišus ją į smėlio kibirą. Paskui ant medžio šakelių pakabinami trikampiu sulankstyti, primenantys širdeles, spalvoti lapeliai, ant kurių parašytos „pranašystės“. Jos gali būti įvairios. Pavyzdžiui, „Mylimojo (osios) vardas susideda iš šešių raidžių“, „Susitiksite savo likimą poryt autobusų stotelėje“, „Draugas(ė) prisipažins meilėje“ ir t.t.

Dalyviui užrišamos akys ir leidžiama nuimti nuo šakelės vieną lapelį, o paskui nusiėmęs raištį visiems susirinkusiems garsiai perskaito, ką jam žada „burtai“.