K. Kaikarienė: leistis botuliną nėra blogiau, nei depiliuoti kojas

Panašu, kad renginių organizatorė Kristina Kaikarienė (48) atrado savo jaunystės eliksyrą. Net intensyvus gyvenimo būdas nepalieka žymių moters veide. Ji tikina, kad dėl to nestovi valandų valandas prieš veidrodį, o ir paslapties jokios čia nebūta.

Ar tiesa, kad save reguliariai palepinate grožio injekcijomis?

- Taip, grožio injekcijas aš tikrai naudoju maždaug nuo keturiasdešimties metų. Manau, kad brandžioms moterims reikalinga visa tai, kas pasaulyje yra sukurta grožiui puoselėti.

Niekada nesuprasiu jaunų mergaičių, kurios bando lygintis veidus, siurbtis riebalus, nors tam nėra realaus pagrindo. O tų moterų, kurios pagimdo ir išmaitina kelis vaikelius, kūnas ilgainiui kinta. Jeigu moteris nori save patobulinti, nematau čia nieko blogo. Ir visai nesvarbu kuo, ar ypatingaisiais kremais, jeigu moterys tuo tiki, ar grožio injekcijomis. Kažkodėl dėl tų ypatingų kremų naudojimo niekas nepyksta ir nesiautėja, o dėl grožio injekcijų jau pasigirsta visokių apkalbų. Juk čia lygiai tokia pati procedūra kaip plaukų dažymas ar kojų depiliacija. Supraskit, gi nevaikščiosim mes plaukuotomis kojomis ar samanotomis pažastimis.

- Koks jūsų vyro, kaip plastikos chirurgo, požiūris į tokį invazinį įsikišimą į moters išvaizdą?

- Kaip moteris galiu pasakyti, kad be galo žaviuosi atsakingu jo požiūriu į bet kokią intervenciją chirurginiu būdu ar vaistais. Jis ilgą laiką, kai Lietuvoje jau buvo naudojamos tos grožio injekcijos, nekišo nagų: daug skaitė, sekė, kokios bus pasekmės. Vėliau jis man ir pasakojo, kad botulinas leidžiamas ypač mažomis dozėmis ir per maždaug pusmetį visa tai tiesiog išsisklaido, nebelieka pėdsakų organizme.

- Kaip manote, ar ne per daug išaukštinamas moters grožio kultas?

- Manau, kad moteris turi būti tvarkinga ir graži tiek, kiek ji gerai jausis pati. Aš nesilankau grožio salonuose, nesidarau nei jokių kaukių. Galbūt dėl laiko stokos...

- Vis dėlto jūsų išvaizda labai išpuoselėta. Turbūt daug dėmesio skiriate sveikai mitybai ar sportui?

- Oi, ne. Patikėkite, esu labai didelė tinginė. Turbūt šiuo klausimu yra dėkinga mano genetika. O sportuoti ar šiaip pasilankstyti man į galvą šauna tik kartais. Neinu ir į jokius sporto klubus. O kalbant apie mitybą, aš tiesiog labai įsiklausau į savo organizmo norus. Jeigu užsimanau pavalgyti antrą valandą dienos, viską mesiu ir eisiu pavalgyti. Jeigu norėsiu cepelino ar net penkių, o gal torto, aš taip pat mielai juos suvalgysiu. O šiaip esu visų įmanomų salotų ir žuvies gerbėja.

Dar vienas pastebėjimas, botulinas gali išlyginti raukšleles prie akių, tačiau pačios veido odos jis tikrai nepadarys nei stangresnės, nei gražesnės. Moterys linksmai atšokusios vakarėlyje grįžta į namus, nusiauna batelius ir krenta į lovą. Tai pati didžiausia nuodėmė, kurią gali ji pati sau padaro. Per visą gyvenimą nesu atsigulusi į lovą nenusivaliusi makiažo. Mama mane to išmokė - kaip du kart du.

- Jūsų septyniolikmetė dukra niekada nereiškė noro padailinti savo kūno linijas?

- Jeigu mano dukra pasakytų, kad nori pasididinti krūtinę, turbūt net pritūpčiau. Mūsų giminėje moterys yra apvalių formų, todėl didintis krūtinių joms tikrai nereikia.

- Ar gyvenimo būdu, savybėmis ji panaši į savo mamą?

- Ji kaip ir aš vaikystėje ir dainavo, ir šoko. Tačiau taip ir neužkibo už tų visų menų. Nors galiu patvirtinti, kad ji turi puikius organizacinius sugebėjimus. Net vakarėlius su draugėmis rengia tokius elegantiškus, su visokiais papuošimais, kepiniais. Ji tikrai organizuotas žmogeliukas.

Dukra kryptingai siekia būti gydytoja. Ji su tėčiu šaldytuve augina kristalus. Labai daug mokosi, domisi chemija, fizika, matematika. Ji kategoriškai atsisako būti plastikos chirurge, tačiau svarsto apie odontologiją, gal dar ką nors panašaus, nežinau... Giminėje yra jau įaugusios medicinos šaknys. Vyro tėveliai buvo farmacininkai.

- Esate labai aktyvi moteris, sukatės kaip voverė rate. Sakykite, ar „pagyventi dėl savęs" suspėjate?

- Tiesiog planuoju laiką ir tikrai nepamirštu savęs. Spėju ir išsimiegoti kiek reikia, ir knygą paskaityti, ir parodose, koncertuose, baletuose apsilankyti... Aš manau, kad kuo daugiau žmogus mato, veikia, tuo daugiau jis visur suspėja.

- Galite užtikrintai pasakyti, kad jums patinka tai, ką šiandien veikiate?

- Nepaprastai patinka. Manau, kad nieko geresnio žmogus negali gauti už grįžtamąjį ryšį. Man gera matyti, kai žmonės yra patenkinti, laimingi, jiems patinka renginio tema, muzika, vedantysis ir pan. Teisingas posakis yra „susirask sau mylimą darbą ir dirbti niekada nereikės".

- Kaip jums pavyko atrasti tą svajonių darbą?

- Aš visada buvau veikli, mokykloje nuolatos ką nors organizuodavau. Tuomet, kai dirbau kosmetologe, floriste, matydavau tam tikras šventines tarpusavyje nederančias detales. Pavyzdžiui, ateina be galo graži moteris ir išsirenka sau prie aprangos netinkančią puokštę. Po to sugrįžusi ji man guodžiasi, kad šventėje kažkas jai netiko, ji negerai jautėsi. Būtent per grįžtamąjį ryšį gavau tam tikrą patirtį ir nusprendžiau viską paimti į vienas rankas.