J.Geniušas: spektakliai ir koncertai įkrauna, bet ir atima daug jėgų

mintis pasiveja stereotipas: dirigentas – valdinga, autoritarinė asmenybė, o J.Geniušas spinduliuoja vidine inteligencija, santūrumu, šilta, nuoširdžia šypsena.

„Žavingu vyriškumu“, – šnibžda ir papildo viena Kauno valstybinio muzikinio teatro darbuotoja. O gal penkiasdešimt ir daugiau orkestro muzikantų galima valdyti žavesiu? Ypač jei jis vidinis, perimtas iš tėvų ir senelių.

– Kaip ir kada tapote dirigentu? Juk paprastai pradžioje mokomasi groti kokiu nors instrumentu ir tik vėliau pasirenkama chorinio dirigavimo specialybė? Gal iš pradžių, kaip brolis Petras, taip pat grojote fortepijonu?

– Taip, iš pradžių dirigentai paprastai groja kokiu nors instrumentu, bet man taip susiklostė, kad septynerių metų įstojau į M.K.Čiurlionio menų gimnazijos chorinio dirigavimo specialybę. Pats dirigavimas prasidėjo, man regis, ketvirtoje klasėje, o iki tol būdavo chorinis dainavimas.

– O kodėl ne į dailę, juk mama – žinoma dailininkė? Ir kodėl brolis pradėjo groti fortepijonu, o jums buvo pasiūlyta dirigavimo specialybė?

– Tėvai stebėjo, kur kurio potraukis yra didesnis. Žinoma, dėl tiksliųjų mokslų diskusijų nebuvo. Ir mūsų vaikai, Petro ir mano, taip pat mokosi muzikos, mano žmona – irgi pianistė, taigi ir mums nebuvo jokios abejonės, į kokią mokyklą leisti. Jei Kaune – tai į J.Naujalio muzikos gimnaziją: dukrą leidome į fortepijono specialybę, buvo aiškus jos polinkis į muziką.

Na, ir mes anuomet linkome į muziką. Vaikystėje Petras neblogai dar ir piešė, iki šiol yra išlikę jo piešinių, jis tikrai turėjo talentą piešimui. Aš – ne, bandžiau piešti, bet man nelabai sekėsi. Tai taip natūraliai viskas klostėsi. O kodėl vienas į fortepijoną, o kitas į dirigavimą? Tam irgi yra savas paaiškinimas: tėvas pirmiausia baigė fortepijoną čia, Kaune, o paskui studijavo dirigavimą, taigi pirmoji jo specialybė – pianistas, antroji – dirigentas. Tai va, mes su broliu pasidalijome.

Mama, beje, be dailės taip pat lankė ir muzikos mokyklą, ir labai neblogai grojo, taip, kad jai muzika nuo vaikystės nebuvo svetima.

– Bet dirigentui reikia turėti valdingą charakterį, norėti ir mokėti valdyti, tai, regis, turi būti įgimta charakterio savybė. Tarkim, mokykloje pedagogui, neturinčiam tokios savybės mokiniai tiesiog užliptų ant galvos. Žinoma, orkestras – ne mokykla, bet suvaldyti pusę šimto ir daugiau skirtingų asmenybių – vien noro tam turbūt neužtenka?

– Valdingumas reikalingas ne tik diriguojant – visur: ir kitiems, ir sau pačiam. Paminėjote mokyklos pedagogą, ir iš tiesų, dirigentas – galima sakyti, yra muzikos pedagogas. Ne veltui prie dirigento pridedamas itališkas žodis – maestro (mokytojas), taigi dirigentas yra mokytojas, bet, žinoma, mokymo procesas gali būti labai įvairus. Kokius mokymo metodus bendraudamas su orkestru, solistais jis naudoja, tai jau priklauso nuo žmogaus prigimties. Ar jis, tarkim, apsiriboja savo valdingu charakteriu ir diktatu, beje, išties – laikoma, kad dirigentas turi būti tam tikra prasme diktatorius.

Aš vis dėlto galvoju, kad dirigentas pirmiausiai turi įtikinamai pateikti savo interpretaciją orkestrui, solistui, chorui, o tai įmanoma ir be jokio diktato, nes vis dėlto kalbama apie muziką, ir tai savaime kertasi su bet kokiu diktatoriškumu, šiame procese į pirmą planą turi būti iškeliama kūryba.

Lyginant su Petru, tai jo, kaip pianisto, kelias buvo aiškus: jis sėda prie instrumento ir groja neskaičiuodamas laiko. Dirigentui kiek sudėtingiau, jis savo instrumento namuose neturi, nes jo instrumentas – orkestras ir kol tiesiogiai nesusiduri, tai tą sunku ir suvokti, tiesiog yra trauka ir domėjimasis. Aš, pavyzdžiui, matydavau, kaip teatre dirba tėvas, mano būsimasis mokytojas profesorius Jonas Aleksa. Tai mane labai žavėjo, ir nuo vaikystės. Man regis, buvau penkerių, tarp mūsų žaidimų buvo ir toks: Petras groja fortepijonu, o aš, užsilipęs ant kėdės, diriguoju.

Bet dirigento profesija yra labai plačios veiklos, neapčiuopiamas ratas. Pagrindinis dirigento pasiruošimas, prieš pirmą atsistojimą prieš orkestrą yra neaprėpiamas, nes išmokti rankom judinti prie fortepijono – tai labai maža dirigento profesijos dalis.

Taigi spręsti, ar dirigentas tikrai pasirinko savo kelią, galima tik tada, kai jis pradeda atlikti tiesioginį darbą, nes tai – ir bendravimas su žmonėmis, kurių yra daug, vien 50 ar 60 muzikantų. Ir to nepasitikrinsi nei prieš veidrodį, nei kitaip, neišsitreniruosi. Aišku, žengiant pirmus žingsnius, gal tai ir padeda: apgalvoti kiekvieną žingsnį, sakinį, mintį. Vėliau į pirmą planą iškeliami kiti aspektai, ne techninis, mechaninis kalbėjimas, o darbas, gimstantis per repeticijas iš to, ką tu, kaip muzikantas interpretatorius, turi viduje. Pradėjęs orkestrui diriguoti, jeigu jauti, kad orkestras groja ne visai taip, kaip tu susikūręs vidinėje klausoje, tuomet čia ir dabar ieškai būdų, kam pasakyti, ką patarti, kaip pakreipti muzikinę eigą norima linkme.

– Jūsų brolis pianistas Petras Geniušas yra pasakojęs apie lūžį, kuris įvyko kažkokioje vasaros pionierių stovykloje. Papuolęs į visiškai kitokią aplinką jis aiškiai suprato, kiek jam svarbus fortepijonas. Juk augantis vaikas pirmiausiai yra tik vaikas – su įvairiausiomis, netikėčiausiomis svajonėmis ir norais, muzikantas jame užauga arba ne. Ar lūžį išgyvenote ir jūs, kai supratote – dirigavimas ir niekas daugiau?

– Lūžio negalėčiau įvardyti, esminis lūžis turbūt buvo, kai čia, Kauno muzikiniame teatre, padirigavau pirmą muzikinį spektaklį. Tai tas lūžis buvo toks, kad 25 metus iki šiol esu čia. Tuomet ir įvyko lūžis, nulėmęs, kad pasirinkau teatrinio dirigento kryptį, ne simfoninio orkestro. Tiesa, tai sąlyginis skirstymas, nes dirigento specialybė aprėpia platų dirigavimo spektrą.

– Ar prisimenant pirmąjį viešą dirigavimą?

– Pirmasis krikštas buvo labai netikėtas. Prof. J.Aleksa buvo maksimalistinių požiūrių žmogus, jo pedagoginė nuostata: įmesti į vandenį ir jei išplauks, tai gyvenime ir plauks, o jei skęsta, vadinasi, čia ir netinkamas.

Atsimenu, buvau pirmame kurse, dainavau chore, J.Aleksa tuo metu ruošė Johanno Sebastiano Bacho h-moll mišias, vyko repeticija teatre su teatro simfoniniu orkestru ir  studentų choru. Aš kaip tik pas jį buvau pradėjęs mokytis, ir kaip tik jis man buvo uždavęs J.S.Bacho tų pačių mišių fugą, klasėje su fortepijonu mes jau bandėme diriguoti. Taigi per repeticiją teatre J.Aleksa staiga sustabdė visus, parodė į mane pirštu ir sako: ateik, padiriguok fugą – aš noriu paklausyti, kaip skamba iš šalies.

Kojas tarsi pakirto, net nelabai atsimenu, kaip nuėjau iki pulto ir teko diriguoti. Tada supratau, kokia tai atsakinga profesija ir kur aš einu. Po to pirmojo krikšto taip pat supratau, kiek visa tai nugalėjus emociškai pakrauna. Atsimenu tada iš teatro grįžau automobiliu – apimtas euforijos, tik per plauką nepadariau avarijos.

Tas pavyzdys puikiai parodė, kaip dirigentas turi būti visą laiką įtempęs dėmesį, kaip turi viską aprėpti. Spektakliai ir koncertai įkrauna, bet ir atima daug jėgų.

– Vilniuje gimėte, užaugote, baigėte mokslus, tačiau esminis lūžis įvyko Kaune, kuriame, galbūt galima sakyti, atskleidėte savo profesinį talentą. Esate vilnietis ar kaunietis, ar tikrų tikriausias dipolio žmogus?

– Taip, greičiausiai – dipolio: 25 metus gyvenau Vilniuje, 25-erius – Kaune. Kaunas man visada buvo artimas. Čia mūsų giminės šaknys, mano seneliai yra kauniečiai. Mamos tėtis – profesorius Zigmas Žematis – žinomas mokslininkas ir visuomenininkas. Šiuo metu ypač džiaugiuosi, kad Muzikos akademija, kurioje taip pat dirbu, prisijungė prie Vytauto Didžiojo universiteto, nes jo įkūrimo pagrindinis iš įkvėpėjų buvo mano senelis, jo iniciatyva buvo įkurti Aukštieji kursai, ir iš jų vėliau išaugo VDU.

Taigi senelis – tikras kaunietis, buvo VDU Matematikos ir gamtos fakulteto dekanas, dar labai domėjęsis aviacija, su Antanu Gustaičiu ir Steponu Dariumi įkūrę Lietuvos aeroklubą: senelis buvo to klubo pirmininkas. Jis labai puoselėjo sportinę aviaciją, jo iniciatyva Nidoje buvo įkurta sklandymo mokykla. Beje, kaip ir visi to laiko inteligentai, skambino pianinu, o kai studentavo – dargi yra vadovavo ir chorui.

Senelis iš tėvo pusės Juozas Geniušas – pedagogas ir dramaturgas, 1935 m. yra parašęs romaną „Laisvės alėja“. Nežinau romano likimo, bet labai daug išlikę jo istorijos vadovėlių, iš kurių buvo mokomasi tarpukariu, J.Geniušas buvo Kauno mokytojų seminarijos direktorius, taigi kaunietis. Gerai atsimenu Žaliakalnyje jų namelį su sodu, kuriame su Petru vaikystėje praleidome bene visas vasaras.

Tėvas Kauno muzikiniame teatre dirbo koncertmeisteriu, kaip pianistas, o 1945 m. čia įvyko jo kaip dirigento, debiutas. Iki 1950 m. jis dirbo šiame teatre, sėdėjo čia, šiame kabinete, kur sėdžiu aš, kur mes dabar kalbamės.


Kas? Opera „Liučija di Lamermur“. Skiriama teatro vyr. dirigento Juliaus Geniušo jubiliejui.
Kur? Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
Kada? Balandžio 9 d. 18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

lina

lina portretas
Išsamus straipsnis. parašytas ramiu, inteligenišku tonu.Deramu rašyti apie muzikos klasikos dirigentą.J. Geniušas -- tam tikra prasme unikalus maestro. Jis diriguoja operas, operaetaes, miuziklus, simfoninius koncertus. Regis, ką tik mačiau gerb. maestro debiutą miuzikle " Mano puikoiuji ledi", o jau pralėkė 25 metai..... Dėkui dirigentui, kad jis mūsų sūkuriuotame laike nenusipigino, o išlaikė Aukštojo meno kriterijus.Nuoširdžiai sveikinu.....
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Valstybės šimtmečio filmus parems 1,5 mln. eurų
    Valstybės šimtmečio filmus parems 1,5 mln. eurų

    Valstybės šimtmečiui skirtų filmų gamybos darbams paremti Lietuvos kino centras planuoja skirti 1,5 mln. eurų, antradienį per spaudos konferenciją pranešė centro atstovai. ...

  • Kalėdinė „Spragtuko“ pasaka – 50-ąjį kartą
    Kalėdinė „Spragtuko“ pasaka – 50-ąjį kartą

    1892 m. gruodžio 6 d. Sankt Peterburgo imperatoriškajame Marijos teatre įvyko kompozitoriaus P. Čaikovskio ir choreografo L. Ivanovo, kuris ėmėsi šio baleto choreografijos vietoj M. Petipa, sukurto „Spragtuko“ premjera. ...

  • Ar lietuviškas kinas rūpi tik žiūrovams?
    Ar lietuviškas kinas rūpi tik žiūrovams?

    Jei Lietuvoje per metus būtų sukuriama pora dešimčių filmų, iš jų bent keli būtų labai neblogi. Taip interviu LRT.lt sako Lietuvos kino prodiuseris Kęstutis Drazdauskas. Jo teigimu, labiau nei kino produkcijos Lietuvai trūksta ai&scaron...

  • Rekordinės „Knygų Kalėdos“ padovanojo 50 tūkst. naujų knygų
    Rekordinės „Knygų Kalėdos“ padovanojo 50 tūkst. naujų knygų

    Per prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotą akciją „Knygų Kalėdos“ šalies bibliotekoms, globos namams ir vaikų dienos centrams šiais metais padovanota daugiau nei 50 tūkst. naujų knygų. ...

    1
  • Į Raudondvarį atkeliavo skulptūra kaip tapyba
    Į Raudondvarį atkeliavo skulptūra kaip tapyba

    Į Raudondvario pilį atkeliavo drobes primenančios trimatės skulptūros plokštumoje. Ekspozicijų erdves užliejo šviesos atspindžiai nuo nugludintų metalo paviršių – geometrines formas įgavusių garsaus šiuolaikinio it...

  • Šokėjas – ne tik judesio meistras
    Šokėjas – ne tik judesio meistras

    Šokis – meno forma, reikalaujanti daug laiko ir pastangų, tačiau šiandienių vaikų tai neatbaido, sako Lina Navardauskienė. Buvusi šokio teatro "Aura" šokėja jau daugiau nei penkiolika metų vadovauja Kauno chor...

    4
  • Mirė teatro režisierė A. Ragauskaitė
    Mirė teatro režisierė A. Ragauskaitė

    Sekmadienį mirė žymi teatro režisierė, Valstybinį jaunimo teatrą įkūrusi Aurelija Ragauskaitė, pranešė Lietuvos teatro sąjunga. ...

  • Europos paveldo dienų dėmesio centre – piliakalniai
    Europos paveldo dienų dėmesio centre – piliakalniai

    Vos prasidėjus 2017-iesiems, pradedama ruoštis bene didžiausiam kasmetiniam kultūros paveldo renginiui šalyje – Europos paveldo dienoms. ...

    1
  • Poetas A. A. Jonynas: verslas neturi fantazijos
    Poetas A. A. Jonynas: verslas neturi fantazijos

    Gyvenimas pasikeitė ir, norint kažką nuveikti, nebegalima atsipalaiduoti taip, kaip anksčiau – menininkai nebevartoja tiek alkoholio ir leidžia mažiau laiko kavinėse. Taip LRT RADIJUI sako poetas Antanas A. Jonynas. Anot jo, verslas neturi fantazi...

    1
  • Klaipėda užsidėjo Lietuvos kultūros sostinės karūną
    Klaipėda užsidėjo Lietuvos kultūros sostinės karūną

    Klaipėdoje oficialiai duotas startas Lietuvos kultūros sostinės renginiams. Atidarymo šventė buvo apgaubta mistikos ir šviesų. Pasveikinti šių metų Lietuvos kultūros sostinės atvyko trys ministrai. Dėmesio Klaipėda sulaukė ir i...

    3
Daugiau straipsnių