J.Geniušas: pasaulio akyse operetė reabilituojama

Šį teatro sezoną sukanka dvidešimt metų nuo to laiko, kai Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiojo dirigento batuta priklauso Juliui Geniušui.

Garsios muzikų giminės atstovo ranka juntama sudarant teatro repertuarą. "Dabar tokie laikai, kad turime atsižvelgti į publikos skonį", – sako "beveik trečios kartos" kaunietis. "Beveik" dirigentas priduria dėl to, kad gimė ir augo Vilniuje, nors tėvai ir seneliai buvo kauniečiai.

Muzikas dirba tame pačiame teatre, kur jo tėvas, garsus operos dirigentas Rimas Geniušas, dirbo koncertmeisteriu, vėliau – dirigentu. J.Geniušas buhalteriškai tiksliai fiksuoja savo muzikinę statistiką: diriguotų spektaklių – 2256, iš jų 23 – premjeros.

Galbūt matematinis tikslumas paveldėtas iš kitos giminės atšakos – senelio iš mamos pusės garsaus tarpukario matematiko ir visuomenės veikėjo Zigmo Žemaičio?

Pokalbio susėdome teatro dirigentų kambaryje visai šalia scenos. Ieškodami J.Geniušo, į kabinetą galvą įkiša vienas ar kitas kolega, netrukus už sienos ima skambėti muzika – scenoje prasidėjo repeticija.

– Kaip apskritai patekote į Kauną?

– Profesinis debiutas Kaune buvo 1986 m. Gimiau Vilniuje, į kurį, kai operos teatras buvo iškeltas iš Kauno, išsikraustė tėvai. Bendravo su garsiais tarpukario muzikais Kipru Petrausku, dirigentu Mykolu Bukša, kitais. Mūsų su broliu (pianistu Petru Geniušu – red. past.) vaikystė prabėgo septinto–aštunto dešimtmečių Valstybiniame operos ir baleto teatre, J.Basanavičiaus gatvėje. Sėdėdavome teatre ir per repeticijas, ir per spektaklius. To meto dainininkai buvo ir mūsų prižiūrėtojai teatre.

Tačiau vaikystės vasaras leidau pas močiutę Žaliakalnyje. Tad neturėjau tokio sindromo, kuris krečia daugelį vilniečių, jei tenka kraustytis į Kauną, – tai jiems panašu į tremtį. Turbūt visame pasaulyje panašios tendencijos: žmones traukia iš pakraščių į centrą, o ne atvirkščiai. Bet man Kaunas – ne pakraštys, kad ir kokios etiketės būtų klijuojamos šiam miestui ar jo teatrui. Kauno muzikinį teatrą profesionalūs muzikai kartais vertino kaip antrarūšės, tikrosios muzikos aukštumoms – operai – neprilygstančios operetės bastioną.

Aš tokios išankstinės nuomonės apie jį neturėjau. Beje, nuo pat teatro įkūrimo šalia operetės čia lygiavertiškai egzistuoja opera. Ir tai labai džiugina. Nors su operetėmis surenkame pilnas žiūrovų sales, tačiau norime atlikti šviečiamąją misiją – pratinti Kauno žiūrovus ir prie rimtojo žanro – operos.

Kauno muzikinis teatras – unikalus. Tokių teatrų nei Europoje, nei pasaulyje nėra daug – po vienu stogu čia telpa trys tokios pačios kokybės žanrai: opera, operetė ir miuziklas. Paprastai, jeigu jau teatras operos, tai jis pastato vieną kitą operetę. Ir tas operetes galima ant pirštų suskaičiuoti: Franzo Leharo "Linksmoji našlė", Johanno Strausso "Šikšnosparnis", "Vienos kraujas". Tačiau neteko girdėti, kad Imrės Kalmano operetes statytų, tarkim, Vienos valstybinis operos teatras  ar Niujorko metropoliteno opera. Miuziklus paprastai taip pat stato vien šioje srityje besispecializuojantys teatrai ir trupės. Turime ir baletą, bet jo tikrai statome mažiau.

Taip jau susiklostė tradicijos, kad mūsų teatras Lietuvoje labiausiai žinomas kaip operetės žanro bastionas. Dabar jau ir garsiausi pasaulio muzikai operetę reabilituoja: jie patys traukia šio žanro arijas. Pripažįstama, kad operetėse yra aukščiausio lygio muzikos.

– Dirigentas yra tas žmogus, kuris į publiką stovi nugara. Ar jaučiate publikos reakcijas?

– Dirigentas bene labiausiai jaučia publiką – juk tai tarpininkas tarp jos ir scenos. Nors esi nugara į publiką, jauti jos energiją, reakciją. Visuomet keliame sau aukštus reikalavimus, tačiau kartais atsitinka taip, kad spektaklis nevyksta tokiu aukštu režimu, kokiu norėtųsi. Tuomet ypatingai jaučiu, kad publika visai kitaip reaguoja. Žiūrovas turi įtakos atlikėjams. Malonu, kai girdi reakciją. Jei žiūrovų mažiau arba nuo jų sklinda absoliuti tyla, scenoje dirbti sunku – atlikėjai jaučiasi neužtikrintai. Tuomet spektaklis vyksta netinkamoje temperatūroje. Būdamas tarp publikos ir scenos, aš tai labai gerai jaučiu.

– Senoji geroji operetės publika Kaune dar gyva?

– Kauno publika – įvairi. Yra ir senosios operetės publikos, ir jaunimo. Vieniems patinka opera, kitiems – operetė, tretiems – miuziklai. Todėl ir repertuaro įvairovę stengiamės išsaugoti. Premjerų publika – dar kitokia. Pagal ją negali spręsti, ar tas spektaklis turės pasisekimą, ar – ne. Į premjeras susirenka daugiau vadinamųjų elito atstovų, bilietai į jas dažniau dovanojami – dėl to premjerose daugiau atsitiktinės publikos. Yra jaučiančiųjų pareigą ateiti būtent į premjerinį spektaklį. Turi praeiti mėnuo ar du ir, gavusi daugiausiai iš lūpų į lūpas perduodamos informacijos, žiūrėk, į miuziklą ima rinktis ta publika, kuri jį mėgsta – daugiau jaunimas. Į operas renkasi kitokia, dažniau solidesnė publika.

– Teatro repertuare juntama jūsų ranka. Operų statote nedaug, baletų – galima sakyti, visai ne. Kokios yra repertuaro ribos?

– Tais laikais, kai mūsų nevaržė finansai, per sezoną pastatydavome po operą, operetę, miuziklą ir spektaklį vaikams. Šiais laikais naują operą statome kartą per dvejus metus. Esame priversti galvoti apie komercinę spektaklių sėkmę – teatro biudžetas ir mūsų atlyginimai priklauso nuo teatro pajamų. Negalime rizikuoti, daryti eksperimentų su nežinomais kūriniais. Nors labai norėtųsi. Stengiamės nepasiduoti inercijai, nekepti mažai vienas nuo kito besiskiriančių spektaklių. Stengiamės kviesti populiaresnius atlikėjus, žinomas pavardes. Operos pas mus lankomos mažiau. Tačiau užtenka paskelbti, kad vyksta operų savaitė, papildomai pareklamuoti, pakviesti atlikėjus kad ir iš Vilniaus, ir iš karto publikos susidomėjimas kyla.

Statome tai, ką publika norėtų matyti, bet visiškai publikai nepataikaujame. Reikia publiką ir naujovėmis, nežinomais veikalais sudominti. Tarkim, pastatėme Umberto Giordano operą "Andrė Šenjė". Jos muzika – tiesiog fantastiška, bet kūrinys sudėtingas, reikalaujantis labai stiprių dainininkų, ir pasaulio operose jis retai atliekamas. Tai buvo rizika, bet mums pavyko – labai įdomus pastatymas, jau daugelį metų ši opera yra mūsų repertuare, publika domisi. Paskutinis miuziklas "Mieloji Čariti" žinomas visame pasaulyje, bet Lietuvoje jis daug kam nieko nesakantis. Ir netgi kompozitorius Cy Colemanas yra mažai kam žinomas Lietuvoje. Bet ryžomės – matėme, kad miuziklo medžiaga labai gera, ir, atrodo, kad pasiteisino – publika žiūri.

Apie naujausius teatro pastatymus, kokiems kūriniams J.Geniušui diriguoti mieliausia skaitykite trečiadienį "Kauno dienos" priede "Santaka".


Šiame straipsnyje: GeniušasSantaka

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių