A. Jevsejevas: šiemet „Auksinių scenos kryžių“ būčiau neteikęs

„Turbūt viskas labai priklausys nuo sezono ir asortimento. Šiais metais [...] sezonas buvo labai liūdnas. Ir tai buvo aišku dar prieš pradedant komisijos darbą“, – sako vienas iš „Auksinių scenos kryžių“ komisijos narių, teatro kritikas Andrius Jevsejevas, paklaustas, ar ateityje bus atsisakyta nominacijų skirstymo pagal lytis.

Šiemet „Ausiniams scenos kryžiams“ nebuvo teikiamos aktorių moterų kandidatūros į pagrindinio bei antro plano vaidmens nominacijas ir tai sukėlė daug diskusijų viešoje erdvėje. Pasirodė viešų pareiškimų, esą toks komisijos verdiktas yra absurdas ir įžeidimas Lietuvos aktorėms.

„Visi, kurie nepastebėti ir turi kažkokio kartėlio, galėjo pasislėpti už moterų – palaikome neapdovanotas moteris“, – sako kita „Auksinių scenos kryžių“ komisijos narė Jūratė Katinaitė. Pasak muzikologės, ginantys apdovanojimams nenominuotas moteris užsidirbo „populiarumo dividendų“.

Apie tai, kodėl šiemet buvo nuspręsta aktorėms moterims neskirti apdovanojimų pagrindinio bei antro plano vaidmens kategorijose, su J. Jevsejevu ir J. Katinaite kalbėjosi žurnalistė Karina Metrikytė.

Kas iš tikrųjų atsitiko? Ar mes neturime talentingų aktorių? Ar vaidmenys silpni? Ar režisieriai nesugeba atskleisti mūsų aktorių moterų talento?

J. Katinaitė: Būna, kad [aplinkybės] susiklosto taip, kaip susiklosto. Aš pradėčiau iš toli, bet labai trumpai. Prisimenu praėjusį sezoną, kuomet taip pat dirbau šioje komisijoje. Man dar dabar gaila kelių moterų, kurios nepakliuvo į tas nominacijas. Tiesiog negali padaryti iš trejetuko dešimtuko ar septintuko. Yra kelios pavardės, kurių čia etikos sumetimais neminėsiu, bet tiek pagrindiniam vaidmeniui, tiek antraeiliam vaidmeniui, mano nuomone, moterys buvo tikrai labai ryškios, stiprios, buvo didelė konkurencija. Tai buvo visiškai kitoks sezonas. Dabar, praėjus ir vienam, ir kitam sezonui, galiu pasakyti, kad, be abejo, šitas buvo gerokai blankesnis. Matyt, taip žvaigždės susiklostė.

O dėl tų priežasčių, kurias čia išvardijote, galiu pasakyti, jog tai – tų priežasčių derinys. Ypač tie aktoriai, tiksliau – režisieriai, kurie puolė protestuoti ir rašyti viešus laiškus bei skundus (gavome visokių pasipiktinimo notų anglų kalba, aštuonių posmų eilėmis), tai galiu tik pasakyti, kad vis dėlto Lietuvos operos scenoje režisierių moterų yra labai mažai – užtektų turbūt vienos rankos pirštų.

Spektaklius stato vyrai ir, deja, tenka pasižiūrėti pusę, o gal ir daugiau labai prastų spektaklių, kuomet režisieriai pasirenka menkavertes pjeses. Jeigu menkavertė pjesė pasirinkta tam, kad pritrauktų publiką, tai viena, bet jei ji dar ir nevykusiai pastatoma, tai kokia tada moters aktorės situacija tame spektaklyje? Ir mes matėme tokių spektaklių, kur talentingos, protingos moterys buvo priverstos vaidinti nei jų, kaip aktorių, augimą skatinančiuse, nei teatro kartelę kilstelėjančiuose spektakliuose. Tokių dalykų buvo labai daug.

Žinoma, buvo ir profesionalių vaidmenų, ir vidutiniškų. Buvo galima pastebėti tai, ką Helmutas, mūsų pirmininkas, aiškiai išdėstė – labai sunku atsirinkti, kodėl šitas geresnis už aną. Nes tokių profesionalių vidutinio lygio spektaklių tikrai būta. Ir kodėl tada ne dešimt, o tris reikia paskelbti? Tos trys tokiu atveju turi būti daug ryškesnės.

Dar viena problema yra ta, kad galbūt atsirastų nominuojamos kelios moterys, bet vis dėlto „kryžiaus“ nebūtų – nėra tos „nusikaltimo“ sudėties, už ką tą „kryžių“ skirti. Paskelbti nominaciją ir neduoti apdovanojimo niekam irgi būtų labai keista ir kažkaip neįprasta, būtų dar daugiau triukšmo.

Paskutinis dalykas, kurį dar galiu pasakyti, – vis dėlto vyrai iš šios situacijos labai pasipelnė garsiai protestuodami ir viešai rodydami meilę moterims aktorėms. Daug kas užsidirbo tokių viešų „populiarumo dividendų“.

Yra taip, kaip yra. Mes nusprendėme savo sprendimo nekeisti, nors buvo ir aktyvių siūlymų, mums buvo siunčiami gerų aktorių sąrašėliai, iš kurių mes, neva tokie beširdžiai ir nekompetentingi, turime pagaliau atsirinkti, nes yra žmonių, galinčių mums patarti, kurie yra tie vaidmenys, iš turėtume rinktis.

A. Jevsejevas: Man, tiesą pasakius, visų pirma labai apmaudu, kad šitų nominacijų šiemet nebuvo. Susiklostė tokia situacija. Turbūt dar apmaudžiau, kad šitie žmonės, kurie eskalavo šį skandalą, kad nepastebėjo, kad vis dėlto tarp nominantų yra penkios artistės. Dvi jaunojo menininko nominacijoje, dvi muzikinio tetaro plačiąja prasme ir viena baleto artistė. Tai viena.

Antra, antrinu Jūratei, kuri minėjo, kad pernai tokios problemos nebuvo, ir apskritai buvo daug mažiau problemų. Netgi dar nepradėjus komisijos darbo, jau buvo galvoje susiformavęs bendras vaizdinys ir galimi kandidatai, kurių sąrašas paskui tik pasipildė. Buvo galbūt ne mažiau sudėtingas svarstymo procesas, nes buvo labai didelė konkurencija ir reikėjo rinktis iš labai plataus sąrašo. Taigi, prisimindamas užpraeitą sezoną, galėčiau pasakyti, kad šiame bent jau aš asmeniškai matau šių metų trejetukus. Aišku, tas sąrašas dar pasipildys, bet pernai buvo tokia situacija.

Kaip galėtumėte pakomentuoti gerbiamos Jūratės Katinaitės išsakytą mintį, kad aktorės talentingos, bet režisieriai, kaip supratau, buvo mažiau talentingi už aktores, rinkosi vidutines pjeses, todėl mūsų sceninio meno kūrėjos nesublizgėjo, tiesiog buvo neatskleistos. Aktorius talentingesnis už režisierių?

A. Jevsejevas: Režisierius turbūt visą laiką yra kaip krepšinio treneris – jei [komanda] pralaimi, tai jau pralaimi treneris. O šiaip aš nežinau. Aš asmeniškai apskritai būčiau linkęs neskirstyti vaidmenų į vyriškus ar moteriškus, nes nemanau, kad moteris, kurdama vaidmenį, dirba sunkiau ar lengviau negu vyras arba kad atlieka kažkokius visiškai kitus veiksmus. Aš manau, kad menas ir kūryba lyties neturi. Tai mes šiais metais juk neskyrėme pagrindinio vyro vaidmens atlikėjo nominacijos, buvo bendra nominacija, pagrindinis vaidmuo, ką vėl daug kas pražiūrėjo.

Ir, jeigu jau taip žiūrint, tai net tame sąraše buvo vienas moters vaidmens atlikėjas – Novopolskis, kuris ir laimėjo. Turbūt būtų labai keista, nes nemanau, kad kuriais nors metais buvo renkama geriausia aktorė ar geriausias aktorius. Manau, kad visą laiką kalba ėjo apie geriausio moteriško vaidmens atlikėją ir geriausią vyriško vaidmens atlikėją. Šiuo atveju, ar mes, išrinkę moterų trejetukus, galėtume skirti geriausio moters vaidmens atlikėjo prizą Valentinui Novopolskiui. Aš manau, kad į tai būtų dar griežčiau pasižiūrėta negu dabar.

Norite pasakyti, kad galbūt ateityje bus visai atsisakyta kategorijų skirstymo pagal lytis?

A. Jevsejevas: Aš manyčiau, kad turbūt viskas labai priklausys nuo sezono ir asortimento. Šiais metais aš asmeniškai būčiau linkęs „kryžių“ apskritai neteikti, nes sezonas buvo labai liūdnas. Ir tai buvo aišku dar prieš pradedant komisijos darbą. Teatrai staiga kažkodėl neteko kriterijų, jie siūlė mums pasižiūrėti viską, viduje nedarė jokios atrankos. Jei yra pastatyti penki spektakliai, mes važiavome visų penkių pasižiūrėti, neva visi verti valstybinio apdovanojimo. Su šituo niekada nesutiksiu.

Tai va turėjome tokį platų asortimentą. Tarp tų spektaklių buvo labai žemo lygio, buvo tokių spektaklių, dėl kurių man kaip, pvz., teatro atstovui, būtų tiesiog gėda. O jie labai ramiai mums pasiūlė juos pasižiūrėti ir įvertinti kaip kandidatus valstybiniam apdovanojimui. Aš su šituo niekada nesutiksiu. Dėl skirstymo vaidmenų lyčių pagrindu –, kaip ir sakiau, priklauso nuo metų, juolab kad nominacijos nėra fiksuotos, pavadinimai nėra fiksuoti.

J. Katinaitė: Tiesiog, jeigu tų sužavinčių vaidmenų būtų labai daug, su džiaugsmu atiduotume tuos „kryžius“. Komisija gi neturi specialaus noro skriausti kokią nors socialinę, lyties ar dar kokią nors grupę.

Jūrate, jūs minėjote, kad dėl šio skandalo, dėl diskusijos, kuri vyksta ir internete, vyrai užsidirbo visai neblogus „populiarumo dividendus“, bet mes nežinome, kokių grasinimų sulaukė komisija?

J. Katinaitė: Ir aš sulaukiau, ir komisijos nariai.

A. Jevsejevas: Be abejo, buvo tokių. Žinoma, visi buvo adresuoti vargšui Helmutui Šabasevičiui, kaip komisijos pirmininkui.

Ar galėtumėte įvardyti?

A. Jevsejevas: Aš konkrečiai pavardžių gal nevardinsiu, bet tai buvo pakankamai žinomi kino, teatro kūrėjai ir lygių galimybių gynėjai. Tikrai nenoriu vardinti pavardžių, tai nieko gero neatneš.

J. Katinaitė: Aš tik galėčiau solidarizuotis su Linos Klusaitės mintimi, išsakyta „7 meno dienose“, kur ji tiesiog paminėjo, kad į teatro šventę, kuri yra profesinė šventė, ir visi džiaugiasi, yra laimingi, būdami teatralais, staiga įnešamas konkurencijos momentas. Tai yra diskusija. Galbūt galima perkelti tuos apdovanojimus į kovo 11 d, vasario 16 d. ar dar kada nors, o kovo 27-ąją prašome linksmai švęsti. Tada galima ir apeiti konkurenciją.

Tačiau, grįžtant prie šitos situacijos, neva moterų diskriminacijos, – tiesiog per tai dauguma nuo konkurencijos tiesiog pasislėpė. Visi, kurie nepastebėti ir turi kažkokio kartėlio, galėjo pasislėpti už moterų – palaikome neapdovanotas moteris.

Jūrate, ar visada yra galimybė jums, kaip muzikologei, išvysti nominacijoms pristatomus spektaklius, muzikinius pastatymus?

J. Katinaitė: Čia yra problema, bet stengiamės į tai žiūrėti lanksčiai. Pvz., vienas iš sezono lyderių yra „Dieviškoji komedija“, kurią režisavo Eimuntas Nekrošius. Spektaklis nebuvo parodytas tuo laikotarpiu, kai privaloma parodyti spektaklius – nuo sausio vidurio iki kovo vidurio. Ir aš, pvz., to spektaklio taip ir nepamačiau, bet tokių, kaip aš, komisijoje buvo mažuma, mes tiesiog susilaikėme dėl balsavimo šiuo požiūriu. Visi teatrologai buvo matę tą spektaklį, bet dėl tokio formalaus kriterijaus sustabdyti to spektaklio svarstymą mums pasirodė labai neprasminga.

Kita vertus, yra dar vienas būdas, kaip spektaklis galėtų pakliūti, jeigu yra labai objektyvių priežasčių. Tie antrepriziniai teatrai, kurie stato projektinius spektaklius ir neturi repertuaro kiaurus metus, negali taip lanksčiai prisitaikyti, kaip, pvz., bohemiečių teatras, dabar pasivadinęs Vilniaus miesto opera. Labai suprantama – jie tiesiog negali parodyti tų spektaklių. Bet tada reikia pasirūpinti vaizdo įrašu, kad komisija galėtų spektaklius pamatyti.
Man labai apmaudu, kad šiemet mes turėjome diskvalifikuoti „Manon Lesko“ spektaklį, nes nebuvo galimybės jo pamatyti. Mano dalyvavimas tiesiog yra šiek tiek kliudomas, kliudoma patekti į tuos spektaklius, taigi aš negalėjau jų pamatyti, o ir dauguma teatrologų jo nebuvo matę. Tiesiog spėti, kad Asmik Grigorian puikiai atliko Manon Lesko vaidmenį, žinoma, galima, bet nominuoti vien spėjimais pasirėmus – negalima. Buvo tokių spektaklių.

Kokios kliūtys?

A. Jevsejevas: Forumas nesusidaro, negalima balsuoti.

Neįmanoma patekti?

J. Katinaitė: Kaip kritikė aš esu recenzavusi gal keturis, gal penkis Dalios Ibelhauptaitės statytus spektaklius, ji turbūt yra įsižeidusi. Ir, kai buvau pakviesta rašyti paskutinio spektaklio recenziją, man buvo pranešta, kad to bilieto, kuris buvo man paskirtas, staiga neliko.
Tai detalės. Aš visiškai nekvestionuoju tokių dalykų, nes, pvz., dėl tos pačios priežasties ir pernai nebuvau mačiusi „Eugenijaus Onegino“. Bet tai nesukliudė mums nominuoti ir netgi Laimono Pautieniaus apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“. Netyčia per televiziją pamačiusi tą spektaklį nuo vidurio, žinojau, jog yra įrašas, iš kurio vis dėlto galima spręsti ir apie vaidmenų, ir apie paties spektaklio kokybę. Tai pernai tiesiog pati pasirūpinau, kad spektaklį būtų galima pažiūrėti komisijai. O šiemet „Manon Lesko“ tiesiog nebuvo nufilmuotas ir parodytas.

Kaip manote, ar nebus imtasi cenzūros? Prisiminkime mūsų kultūros ministro Šarūno Biručio pažadą kitais metais pasirūpinti moterimis aktorėmis. Ar tokiu atveju komisijos nereikia? Ar komisijos sprendimai bus ginčijami? Kaip jūs vertinate šią mintį, oficialiai išsakytą per „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo iškilmes?

A. Jevsejevas: Man rodos, šitas ministro pareiškimas svarbus bent dviem aspektais. Visų pirma, turbūt teatro bendruomenei reikėtų nuspręsti, ar „Auksiniai scenos kryžiai“ yra profesionalų apdovanojimai profesionalams, t. y. teoretikų ar kritikų apdovanojimai praktikams, ar tai liaudies balsas, ar dar kažkas.

Antra, kuo man šitas ministro pasisakymas įdomus ir dėl ko truputėlį neramu – prieš keletą dienų, atrodo, praėjusį penktadienį, Panevėžio J. Miltinio dramos teatro kolektyvas buvo pakviestas į Kultūros ministeriją dėl užsitęsusių konfliktų su teatro vadovu Romualdu Vikšraičiu. Ir, iš ministerijos pasirodžiusiame pranešime spaudai cituojamas kultūros viceministras Darius Mažintas, kur jis atviru tekstu sako, jog ministerijos darbuotojai nuvažiuos į teatrą, įvertins repertuarą ir iš principo nuspręs, kaip ten bus. Tai turbūt panašiai.

J. Katinaitė: Aš galvoju, kad galbūt mažai dar šiuose postuose patyrę valdininkai nelabai susiorientavo, kaip reikia reaguoti į tą situaciją. Aš pažiūrėčiau atlaidžiai. Mes veikėme pagal reglamentą, yra komisijos darbo nuostatai, mes į juos labai įsiskaitome. Ir, būna, tarsi nori vienokį sprendimą priimti, ypač dėl padėkos nominacijų ar nominacijų, kurios nepaskelbiamos prieš apdovanojimo šventę. Ir staiga pasirodo, kad ten labai griežti suvaržymai, to reikia atsisakyti, to negalima, ano negalima. Taigi mes tikrai labai pasitikrinę savo darbą ir savo sprendimus. O jeigu ministerija kažkaip inicijuos tuos pokyčius ar darbą, organizuos kokias nors papildomas komisijas, kurios važiuos kažką revizuoti, tai čia jau yra nebe mūsų kompetencija.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių