Jazzu: bijau svajoti, nes viskas ima pildytis

Justės Arlauskaitės, geriau žinomos kaip Jazzu, muzikinis kelias veda viena kryptimi: į viršų.

Nors jai dar tik 22-eji, kartu su prodiuseriu Leonu Somovu mergina jau yra surengusi koncertus Jungtinėje karalystėje, Airijoje, Vokietijoje ir didžiuosiuose Lietuvos miestuose, laimėjusi „Best Baltic Act“ prizą MTV Europos muzikos apdovanojimuose, išleidusi du albumus ir pasirašiusi kontraktą su švedų prodiuseriais dėl solinio albumo išleidimo.

Pernai baigusi džiazo vokalo studijas Londono universitete, Justė šiame mieste pasiliko, tačiau dažnai sugrįžta į gimtąjį Vilnių. Spalio pabaigoje čia buvo surengti ir naujojo Leon Somov&Jazzu albumo „Score“ pristatymo koncertai. Pokalbį su Jazzu pradedame nuo jų.

„Score“ pristatėte Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune. Kaip publika priėmė naujas dainas? Ir kaip patys jautėtės jas atlikdami?

Vilniuje vyko vieni geriausių koncertų, kokius tik esame turėję gyvenime: dvi paras iš eilės pilnos salės, įspūdingi kostiumai, scenografija, susidomėjusių žmonių akys, tas laukimas, na, ir, žinoma, naujos mūsų dainos. Jas atlikdami jautėmės ypatingai, o klausytojai reagavo puikiai: visi iki vieno gyrė naująją programą, sakė, jog pajautė skirtumą tarp naujosios ir senosios kūrybos.

Koncertuose Klaipėdoje ir Kaune buvome priimti taip pat šiltai, nors grodami ten  neturėjom nei scenografijos, nei tinkamo apšvietimo. Galbūt dėl to žmonėms įspūdis buvo mažesnis. Bet ką aš čia – vis tiek buvo nerealu.

Naujosiose tavo ir grupės dainose labiau akcentuojami būgnai, daugiau elektronikos, mažiau „Silence Music“ ir jūsų su Leonu Somovu kūrybai įprasto chill-out‘o. Kas lėmė tokį kūrybinį posūkį?

Gyvenimas nestovi vietoje, o kartu su juo nestovime ir mes. Tiesiog jau tiek laiko kartu kūrėme, tiek ieškojome, bet galiausiai, po metų pertraukos, sėdę prie naujo darbo, supratom, kad dar tiek daug nesame pasakę!

Spalį trimis koncertais debiutavote Airijoje, pernai koncertavote Jungtinėje karalystėje – Londone, Birmingeme, Edinburge. Kuo koncertai užsienyje kitokie?

Aš žiauriai mėgstu keliauti po visokius miestus miestelius ir groti – galėčiau visada būti on tour. Bet labiausiai patinka groti sostinėse – Vilniuje, Londone, Dubline. Didelės salės, pilnos žiūrovų, didžiausias jaudulys, daugiausia pasiruošimo... Natūralu.

O ar užsienio šalių publika skiriasi nuo Lietuvos?

Kažkiek skiriasi, bet net nereikia tų skirtumų taip toli ieškoti. Užtenka palyginti publiką Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje – labai skiriasi! Žinoma, Lietuvoje mus sutinka šilčiausiai, todėl visada labai gera grįžus namo surengti koncertą.

Vasaros pabaigoje pasiekė žinia, kad pasirašei solidų kontraktą su švedų įrašų kompanija „Mr. Radar Music“, kurie žada padėti išleisti tavo solinį albumą. Ar jau spėjai ką nors nuveikti šia linkme?

Taip, kontraktas išties solidus, negaliu sulaukti, kai galėsiu apie viską kalbėti atvirai ir su visais pasidalinti įspūdžiais. O kol kas susitikinėju su jų komanda, jau baigėme formuoti prodiuserių grupę. Dainos irgi beveik visos jau sukurtos, beliko tik įrašyti.

Prieš pradėdama muzikuoti su Leonu Somovu buvai savo laiku populiarios grupės „Pieno lazeriai“ vokalistė. Ar pasiilgsti tų laikų?

Galbūt pasiilgstu, bet nebūtinai dėl „Pieno lazerių“. Taip, man jaunai, pradedančiai atlikėjai, tai buvo patirtis. Tačiau manau, kad toje grupėje buvau būtent tiek, kiek reikėjo, gavau tiek, kiek turejau gauti, daviau tiek, kiek tuo metu galėjau. Galiausiai tiesiog laiku išėjau, tiesiai savo sėkmei į rankas (šypsosi).

Šiuo metu gyveni Londone. Kuo ten užsiimi?

Londone prieš metus baigiau vokalo studijas („Thames Valley“ universitete – aut. past.). Dabar čia kuriu savo solinio albumo dainas, įrašinėju, sportuoju, vaikštau į koncertus, „kultūrinuosi“, lankau draugus, skaniai ir sveikai gaminu ir, kaip draugai sako, reabilituojuos po koncertų ir vakarelių Lietuvoje (šypsosi).

Kaip pavyksta kurti su Leonu ir grupe, kurie likę Lietuvoje?

Į Lietuvą grįžtu labai dažnai – bent kartą ar du per menesį, todėl yra visos sąlygos darbui. Dirbam ir būdami skirtingose šalyse, dėl to didelių problemų nekyla – juk yra internetas.
Vilnius vs. Londonas. Londono privalumai tarsi aiškūs. Pabandyk išskirti tris pliusus Vilniaus naudai.

Kažkada ėjau per Londoną, žiūrėjau į tuos skubančius žmones ir pagalvojau, kad jie tiesiog neturi laiko gyventi. Vilniuje žmonės to laiko turi į valias, tik gal patys to kartais neįvertina.


Viniuje viskas yra labai arti... Jaukus senamiestis... Man labai patinka naktinio senamiesčio gyventojai. Jau yra trys? (šypsosi)

Manau sutiksi, kad Lietuvoje susidomėjimas kokybiška muzika yra menkas. Kaip manai, ką reikėtų daryti, kaip lavinti žmonių skonį?

Tikrai sutinku, kad menkas, bet nežinau, kaip reikėtų jį didinti. Lietuvoje per mažai gyventojų ir neegzistuoja toks reiškinys kaip muzikos industrija. Uždaras ratas: ko nori žmonės, tą rodo TV, groja radijas. Ką groja, to ir klauso. Iki šiol pora milijonų žmonių Lietuvoje gyvena kaimuose ir nesidomi daugeliu dalykų, ką jau kalbeti apie kokybišką muziką.

Susidomėjimą bet kokiu menu reikėtų didinti iš esmės, visais būdais, kokius tik įmanoma sugalvoti. Manau, mano karta tą darys su kaupu – turime labai daug talentingų kūrėjų. Tik kad visi jie iš Lietuvos bėga.

Tikiuosi mūsų kartos vaikai žinos, kas yra Chopinas, Phillipas Glassas, „Cinematic Orchestra“, Beady Belle...

Muzikanto gyvenimas dažnam atrodo lengvas ir svajingas: koncertai, vakarėliai, nuolatinis dėmesys. Ar tikrai viskas taip yra? Ar niekas nevargina?

Ir labai gerai atrodo, nes asmeniškai man taip ir yra! Galiu save vadinti laimingiausiu žmogumi pasaulyje – myliu muziką, man patinka tai, ką darau.

Tik matant atlikėją ant scenos, kuris šypsosi, kai jam visi ploja, reikia pagalvoti, kodėl tie žmonės ploja? Kad tai įvyktų, atliekamas didžiulis darbas, reikia susitvarkyti su begaliniu emociniu krūviu. Kartais visko būna per daug: ir žmonių, ir vakarėlių, ir dėmesio. Netgi pačios muzikos kartais būna per daug.

Atrodo, kad esi iš tų atlikėjų, kurios įvaizdžiui skiria ne mažiau dėmesio nei muzikai. Ar pati rūpiniesi savo sceniniais rūbais?

Oi, kaip malonu, kad pastebite (šypsosi). Įvaizdį kuriu pati, bet labai dažnai padeda dizainerė Daiva Urbonavičiūtė ir visažistas Aurimas Juodiškis. Šie žmonės turi panašią viziją kaip ir aš pati, su jais labai malonu bendradarbiauti.

Viename interviu esi prasitarusi, kad be muzikos antrasis tavo pašaukimas yra kulinarija. Kokį naują patiekalą gaminai pastaruoju metu?

Tiesą sakant, visą gyvenimą galvojau, kad antrasis mano pašaukimas yra aktorystė, bet ją greitai „pripaišiau“ prie muzikos. Ir visai neseniai, prieš kokį trejetą metų, atradau kulinariją. Gaminti man sekasi puikiai!

Naujausias patiekalas buvo karštų baklažanų salotos su „Mocarella“, medaus ir balzamiko padažu ir daug bazilikų. Apskritai mėgstu gaminti tailandietiškos virtuvės patiekalus.

Tarp savo įkvėpimų esi įvardijusi ir knygas. Kokia literatūra imponuoja?

Pati įvairiausia. Skaitau labai daug, nuo mažų dienų. Pati išmokau skaityti ir pirmaisiais metais mokykloje net neturėdavau ką veikti, nes viską jau būdavau išmokusi ir perskaičiusi. Taip pat buvo ir vėliau – knygų skaityme visus lenkdavau.

Man patinka knygų kvapas – ir senų, ir naujų. Patinka skaitant piešti istoriją galvoje, sužinoti kažką naujo. Renkuosi filosofinę literatūrą, „pasmerktuosius“ poetus ir, žinoma, grožinę literatūrą. Kalbant apie rašytojus, dažniausiai skaitau Ernestą Hemingway, E. M. Remarque, Richardą Bachą, Jurgą Ivanauskaitę, Antoną Čechovą. Tarp pastarųjų metų skaitomiausių išskirčiau Johną Irvingą ir Jodi Picoult – esu perskaičiusi visas jų kada nors išleistas knygas, jos mane labai įkvepia.

Ar kulinarijai, knygoms ir kitokiam laisvalaikiui lieka laiko? Ar dažnai tenka gyventi ritmu, kai miegi po 5 valandas per parą ir geri po tris kavos puodelius per dieną?

Aš neturiu rutinos, dėl to ir mėgstu savo gyvenimą. Darbą – muziką – galiu pavadinti laisvalaikiu. Aišku, kartais tenka neišsimiegoti, nuo ryto iki vakaro lėkti ir nieko nevalgyti... Bet viską padarius atsiranda begalė laisvo laiko, kurį galiu skirti sau, kelionėms ar naujai kūrybai.

Dabartinė tavo karjera – sėkmės istorija. Ar pati esi patenkinta tuo, ką esi pasiekusi? Ir kokių ambicijų turi galvodama apie ateitį?

Kaip keistai jaučiuosi, kai mano karjera vadinama sėkmės istorija, apskritai, kai į mane kreipiasi tuo skambiu vardu Jazzu! Kartais net nesuvokiu, kad čia būtent apie mane šneka (juokiasi). Žinoma, kad esu labai patenkinta, nes viską pasiekiau niekam nelipdama „per galvas“, be didesnių pastangų ir aukų, o tiesiog nuoširdžiai dirbdama, tobulėdama ir svajodama.

O aš svajoju daug. Ir vis labiau bijau tai daryti, nes viskas, apie ką pasvajoju, ima pildytis! Ar tai  reiškia, kad greitai surengsiu turą po Europą, o tada po Ameriką, laimėsiu „The Best MTV European  Act“, nusipirksiu butą Londono centre ir irašysiu duetą su Thomu Yorke‘u? .. Taip, aš apie tai svajoju ir tikiu, kad tai būtinai išsipildys.


Šiame straipsnyje: Jazzu

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių