JAV šaknis įleidusi menininkė: Lietuva keičiasi į gerąją pusę

„Aš visada grodavau, klasikinė muzika visada skambėjo namuose. Mama visiems sako, kad aš gimiau dainuodama. Tikriausiai taip ir yra, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be muzikos ir be dainos“, – pabrėžia 15 metų JAV gyvenanti dainininkė Jūratė Švedaitė, žymaus lietuvių kompozitoriaus Jono Švedo anūkė.

Balandžio 8 d. Šv. Jonų bažnyčioje solistė pradės jau penkioliktą kartą Muzikų rėmimo fondo rengiamą festivalį „Sugrįžimai“, kuris į tėvynę trumpam sukviečią visą būrį svetur gyvenančių talentų. Savo atliekamos programos J. Švedaitė kol kas neatskleidžia, bet prasitaria paruošusi vieną senelio kūrinį.

„Būtinai turėčiau padainuoti lietuvišką kūrinį. Taigi net neturiu kitos minties, kaip tik dainuoti vieną iš senelio kūrinių, nors jis nėra labai daug parašęs soliniam balsui“, – pasakoja kompozitoriaus anūkė.

Apie solinę karjerą, Amerikos operą ir trumpus sugrįžimus į Lietuvą dainininkę J. Švedaitę kalbino LRT radijo laidos „Kultūros savaitė“ vedėja Gailutė Jankauskienė.

Lietuvą palikote senokai iš jau 15 metų gyvenate JAV. Kokios buvo išvykimo priežastys?

Išvykau, nes ištekėjau už amerikiečio. Tiesa, susituokę Lietuvoje pragyvenome šešerius metus, o tada jis pasakė, kad užteks, pasiilgo namų, reikia važiuoti atgal į Ameriką. Susikrovėme lagaminus ir išvažiavome.

Kaip klostėsi jūsų karjera? Ar tęsėte studijas, ar pasinėrėte į koncertinę veiklą?

Amerikoje nesimokiau, nes Lietuvoje baigiau Muzikos ir teatro akademiją, įgijau magistro laipsnį. Pradėjau mokytis pas prof. Aldoną Vilčinskaitę-Kisielienę, o po poros metų, jai išvažiavus, perėjau pas prof. Ireną Laurušienę. Mes lig šiol palaikome labai glaudžius ryšius. Kiekvieną kartą, kai atvažiuoju, būtinai susitinkame. O Amerikoje iškart pasinėriau į kūrybinį ir pedagoginį darbą. Iš pradžių – pedagoginį, nes tik atvykus labai sunku užmegzti naujus kontaktus. Žinoma, po truputį viskas keitėsi.

Dabar dainuojate  „Connecticut Lyric Opera“ teatre. Kiek metų jau dirbate ten?

Aštuonerius ar devynerius metus.

Kuo patraukė šis teatras?

Patraukė tuo, kad tapome labai gerais draugais su teatro vadovu. Kiekvienais metais jis iš karto manęs klausia, ką norėčiau dainuoti. Ne visur gausi tokią laisvę. Taip mane tas teatras ir pririšo. Juo labiau kad jis yra toje pačioje valstijoje, kur gyvenu, todėl man nereikia labai toli keliauti. Kadangi turiu šeimą, tai man labai paranku.

Ar tai didelis teatras? Ką reiškia pavadinimas „Lyric Opera“? Ar ten ypatingas repertuaras?

Ne, tiesiog toks pavadinimas. Mūsų teatras nėra labai didelis, per metus daugiausia sukuria penkis šešis pastatymus.

Eate sukūrusi per 20 operinių vaidmenų, dainuojate žinomose operose. Kurie vaidmenys jums labiausiai patinka, ką galėtumėte išskirti?

Karjeros pradžioje dainininkai pradeda dainuoti nuo lengvesnių partijų, ilgainiui balsas nuo labai lengvo vystosi į didesnį. Nuo to priklauso ir repertuaras. Balsas turi subręsti, užaugti. Pats žmogus, kaip menininkas, turi užaugti, kad galėtų perteikti sudėtingus dramatiškus vaidmenis. O svarbiausias vaidmuo dažniausiai būna tas, kurį tuo metu dainuoji, kuri. Kai tik grįšiu, imsiu repetuoti Doną Aną W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“.

Ar opera JAV populiari?

Amerikoje, pagal statistinius duomenis, opera domisi 2 proc. visų žmonių ir 3 proc. – klasikine muzika. Manau, taip buvo nuo senų laikų. Tie skaičiai nesikeičia, klasikine muzika ir opera tradiciškai domisi labiau pasiturintys žmonės. Amerikoje vyrauja nuomonė, kad ši muzika prieinama tik labiau pasiturintiems.

Brangus malonumas?

Tai brangus malonumas, o ir pati kultūra Amerikoje šiek tiek kitokia negu čia, Europoje. Lietuvoje..

O kaip dirba režisieriai? Kokias operas stato? Kokios tendencijos išryškėja pastaruoju metu?

Režisieriai, prodiuseriai ir net patys dainininkai bando atnaujinti, sušiuolaikinti operą, tačiau publikai tai nelabai patinka. Amerikoje publika šiek tiek vyresnė, nes klasikine muzika ir opera pradedama domėtis brandesniame amžiuje. Tačiau, nors  publika ir piktinasi naujais pastatymais, režisieriai vis tiek bando statyti įdomesnius ir modernesnius spektaklius.

Šiuolaikinėje operoje itin svarbi režisūra. Ar solistams tenka daug vaidinti?

Daugiau vaidinti tenka šiuolaikiniuose pastatymuose, nes labai dažnai dekoracijos ir kostiumai yra minimalūs, o tada tau, kaip dainininkui, reikia perteikti visą muziką ir visą vaidmenį, nėra už ko pasislėpti. Kartais net apribojama mūsų fizinė laisvė, sakoma: „Stovėk šitoje vietoje ir dainuok.“ Tada viską turi perteikti savo balsu, emocijomis. Kartais  būna sudėtinga.

Minėjote, kad renkasi vyresnė publika. Ar nėra tokios tradicijos – nuo mažens pratinti vaikus eiti į teatrą, domėtis?

Sakyčiau, nelabai. Žmonės, kurie eina į teatrus, žinoma, bando atvesti ir savo vaikus, anūkus, bet iš esmės valstybėje nėra tokios tradicijos.

Daugelis menininkų, ypač muzikų, išvykę svetur labai teigiamai atsiliepia apie lietuvišką muzikos mokyklą. Sakoma, kad mūsų mokymo sistema, mokykla nuo senų laikų labai stipri. Ar jūs jautėte tuos pagrindus?

Tikrai taip, mūsų mokykla nepaprastai aukšto lygio. Labai svarbu vaikus pratinti nuo pat mažens, sodinti juos prie fortepijono ar kito instrumento, nes, laikui bėgant, galimybės išmokti ir priimti muziką taip, kaip bet ką kita (ar kalbą, ar matematiką), po truputį nyksta. Taigi ypač svarbu pradėti labai anksti. Lietuvių muzikos mokykla sudaro tokias galimybes, ir visi lietuviai, su kuriais esu susidūrusi, netgi muzikai, su kuriais bendravau Amerikoje ir kitur, labai aukštai vertina lietuvių sugebėjimus bei muzikinį išsilavinimą.

Vadinasi, tinkama pati sistema, nes kitose šalyse (nežinau, kaip Amerikoje) tai daugiau privataus laisvalaikio leidimas...

Taip ir yra – taip leidžiamas laisvalaikis. Bet dažniausiai tai daugiau žaidimas, negu rimtesnė veikla. Tik tie žmonės, kurie labai tuo domisi, daug dirba, kažko pasiekia. Tačiau Amerikoje nėra tokios struktūros, kaip Lietuvoje.

Bandžiau ieškoti informacijos apie jūsų muzikinę veiklą Lietuvoje. Sakyčiau, gana retai koncertuojate.

Taip susiklostė gyvenimas, nebuvo tokių progų. Amerikoje esu taip užsiėmusi, jog nėra laiko ir pagalvoti, kad galėčiau čia atvažiuoti pakoncertuoti. Net ir norint, neužtektų laiko pabandyti pačiai, pasidomėti, su kažkuo pasikalbėti, suorganizuoti koncertų.

Turbūt ne tik dainuojate teatre, bet ir koncertuojate?

Taip, nemažai koncertuoju su įvairiais kolektyvais, orkestrais, chorais. Iš tiesų mano gyvenimas labai intensyvus.

Vadinasi, festivalis „Sugrįžimai“ jums tikrąja šio žodžio prasme bus sugrįžimas, nes po ilgos pertraukos publika, kolegos, mokytojai vėl galės jus išgirsti scenoje. Kuo nustebinsite pirmadienį?

Publika turi ateiti ir pasiklausyti, o aš savo programos kol kas nenorėčiau atskleisti.

Pasakysiu tik tiek, kad šiame koncerte atliksite keletą savo senelio ir kitų lietuvių autorių kūrinių. Įdomi jūsų biografija. Jūsų senelis – žinomas kompozitorius ir dirigentas Jonas Švedas – labai daug dėmesio skyrė liaudies muzikai, Muzikos akademijoje, tuometinėje Konservatorijoje, įkūrė Liaudies instrumentų katedrą, populiarino liaudies instrumentus. Ar ši muzika jums įdomi?

Ši muzika man labai įdomi ir prie širdies. Lietuvių liaudies muziką tikriausiai mėgstu būtent senelio dėka. Kai Lietuvos muzikų rėmimo fonde kalbėjausi dėl savo koncerto, fondo vadovė  p. Liucija Stulgienė pasakė, kad būtinai turėčiau padainuoti lietuvišką kūrinį. Taigi net neturiu kitos minties, kaip tik dainuoti vieną iš senelio kūrinių, nors jis nėra labai daug parašęs soliniam balsui.

Kokią įtaką, renkantis gyvenimo kelią, turėjo šeima? Viename interviu esate pasakiusi: „Kartais man atrodo, kad mano profesija buvo nuspręsta dar prieš man gimstant.“

Iš tiesų taip ir buvo, nes užaugau muzikalioje šeimoje, senelis buvo kompozitorius. Nors mano mama nėra muzikė, bet ji nuolat dainuodavo namuose. Močiutė, mamos mama, buvo balerina ir taip pat grojo fortepijonu. Ir mūsų, ir senelių namuose stovėjo instrumentas. Aš visada grodavau, klasikinė muzika visada skambėjo namuose. Mama visiems sako, kad aš gimiau dainuodama. Tikriausiai taip ir yra, nes neįsivaizduoju savo gyvenimo be muzikos ir be dainos.

Į Lietuvą retkarčiais grįžtate aplankyti artimųjų. Ko labiausiai pasiilgstate?

Pasiilgstu mamos, tėvelio, draugų, tačiau labiausiai pasiilgstu to, ko jau nebėra. Tie žmonės, kurie niekada nėra palikę savo krašto, galbūt negalės šito suprasti. Tačiau kai išvyksti ilgesniam laikui, grįžęs pamatai, kad gatvės jau visai kitokios, tų namų, kuriuos žinojai esant, jau nebėra, arba jie pakeisti, perstatyti. Gyvenimas keičiasi, o kai atvažiuoji po penkerių ar dešimties metų, viskas atrodo labai naujai, ir tų vietų, kurias palikai, dažnai nebelikę. Taigi aš pasiilgstu to,  ko jau nebėra.

Lietuva keičiasi?

Labai keičiasi. Ir keičiasi į gerąją pusę, viskas gražėja, ir labai džiugu, kad taip yra.

Kada vėl sugrįšite?

Viskas bus nuspręsta po šito koncerto.

Ar norėtumėte čia koncertuoti?

Žinoma, norėčiau sugrįžti. Atvažiuoju į Lietuvą pasimatyti su artimaisiais, bet būtų neblogai atvažiuoti dar ir dėl kitos priežasties.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių