Japoniško šokio butoh pažinimo kelionė baigsis per saulėlydį Palangoje

Palangoje, inicijuotas kultūros centro „Ramybė“, vyksta butoh šokio kūrybinis seminaras. Jį penktadienį užbaigs viešas šio japonų šokio miniatiūrų pristatymas.

„Man nepaprastai patinka Palanga. Čia mane įkvepia čiulbantys paukščiai, nuostabūs medžiai ir, žinoma, jūra su jos nuostabiaisiais saulėlydžiais. O tai labai svarbu butoh šokiui, nes per jį susiliejama su gamta“, – sakė Palangos „Ramybės“ kultūros centro rezidentė, butoh šokio mokytoja Sonja Heller. Palangoje ji Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) šiuolaikinio šokio bei pantomimos specialybių studentams padeda atskleisti  japoniško šokio butoh paslaptis.

Butoh kūrybinis seminaras, inicijuotas Palangos kultūros centro „Ramybė“, bendradarbiaujant su LMTA, Lietuvoje vyksta pirmą kartą. Projektą iš dalies finansuoja Kultūros ministerija.

Socialinė meno forma

Butoh – tai avangardinis šokis. Jis gimė Japonijoje XX a. viduryje – kuomet Japonija, laikydamasi iš esmės ilgamečių tradicinių vertybių, buvo itin įtakojama amerikietiškos kultūros. Tuo metu didžioji Amerika buvo Japonijos nugalėtoja bei vienos iš siaubingiausių Japonijos istorijoje – Hirosimos atominės bombos tragedijos – kaltininkė.

Tuometės Japonijos gatvėse nuolat vyko studentų neramumai ir protestai. Teatro trupės, rašytojai pradėjo kurti aštraus socialinio turinio kūrinius. Butoh šokis taip pat gimė iš to laikmečio krizės ir chaoso.

 „Pirmą kartą butoh šokis buvo pristatytas 1959 m. šokio festivalyje Japonijoje. Spektaklis konservatyvioje Japonijoje iš karto sulaukė daug kritikos, nes jo kūrėjas Tatsumi Hijikata palietė homoseksualumo temą, – pasakojo Sonja. – Neįprasta buvo ir butoh šokio forma. T.Hijikata nenorėjo pasiduoti Vakarų kultūrai, jis klausė, kodėl turėdamas japono kūną, turėtų šokti Vakarų šokius. Jis stebėjo kaip elgiasi žmonės natūralioje jiems aplinkoje ir perkėlė tai į meninę formą“.

Pirmasis T.Hijikata’os pasirodymas buvo pavadinta „Ankoku Butoh“ arba „Tamsos šokis“. Tarsi nuoroda į tai, kas nėra matoma ir pažinu žmoguje nei jam pačiam, nei jo aplinkai. Butoh padeda atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasąmonėje giliai glūdinčią jo prigimtį.

Butoh šokio centre neretai atsiduria žmonės, esantys visuomenės „paraštėse“ – prostitutės, homoseksualai, ligoti ir degradavusieji. Butoh pasakoja apie jų tamsiąsias puses, apie kurias daugelis žmonių nenori kalbėti...

Butoh – mąstymo būdas

Butoh technika dažnai taikoma įvairių sričių menininkų mąstymo lavinimui: ji ugdo netradicinį mąstymą ir specifinę saviraišką.

Butoh šokiui įtakos turėjo Europos šokis, literatūra, muzika. Vokiečių šokėjai ekspresionistai Mary Wigan ir Harald Kratzberg įkvėpė butoh meistrus neribota kūrybine laisve. Butoh grupės nariai skaitė rašytojus Genet, Artaut ir de Sade. Siurrealizmas ir Dada jiems buvo taip pat įkvėpimo šaltinis. Kazuo Ohmo, Butoh pradininkas, žavėjosi  prancūzų mimu Marceliu Marceau. Čia taip pat galima įžvelgti noh, kabuki ir kinų tapybos elementus.

Butoh – tai daugelį meno formų jungiantis reiškinys, kuriame galima atpažinti tradicijų estetiką, socialinių menų apraiškas, rasti mitologijos bei istorijos elementų, Vakarų ir Japonijos literatūros, muzikos, teatro jungčių.

Butoh meno pradininkai T.Hijikata ir K.Ohna pabrėžė, kad butoh šokio mąstymo būdas pagrįstas identiteto transformacija – menininkas privalo ne imituoti realybę, o ja būti. Todėl šis šokis gali būti visoks: nuo groteskiško iki juokingo, nuo aštraus ir provokatyvaus iki lyriško, medityvaus, nes butoh neturi ribų ir nesako „ne“ visoms naujovėms.

Butoh Vakaruose

Savo gimtinėje butoh avangardinis šokis, anot S.Heller,  nėra tiek plačiai žinomas kaip tradiciniai šokiai noh ar kabuki. Nors kitose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje ir Indijoje, egzistuoja butoh šokio mokyklos, dažniausiai menininkai šio šokio technikos mokosi specialiuose seminaruose. Japonijoje artistai patenka į trupę ir jau joje mokosi butoh šokio bei filosofijos.

Pasak S.Heller, japonai dažnai šį šokį atranda už Japonijos ribų, nes tai yra Japonijos „pogrindinis“ judėjimas. „Butoh Japonijoje kilo iš avangardo judėjimo, kuris vyko daugelyje šalių. Tačiau visur sklandė panašios idėjos, kad kiekvienas gali būti menininkas. Kiekviena šalis jungia savo papročius, tradicijas su butoh filosofija“, – sakė S.Heller.

Butoh susijęs su japonų mitologija, tačiau, kadangi viso pasaulio mitologijos esminiai elementai yra gana panašūs, nėra sunku šokį pritaikyti kiekvienos šalies kultūrai. Bet labai svarbu nekopijuoti aklai. „Kodėl lietuvių butoh šokėjas turėtų šokti su kimono? Kur tuomet ieškoti sąsajų?“ – klausė S.Heller.

Lemtinga skrajutė

Vokietė S.Heller šokti pradėjo trijų su puse metų, tačiau, kaip ji pati sakė, nors išbandė įvairias šokio mokyklas, visuomet jautė, kad vien šokio jai nepakanka. Baigusi vaidybos mokyklą choreografė suprato, jog vaidyba taip pat nėra ta sritis, kur ji save gali iki galo realizuoti. Pasak choreografės, ji vis ieškojo kažko daugiau.

 „Vieną dieną Frankfurte netikėtai gavau skrajutę su Minako Seki poema ir kvietimu į butoh šokio kūrybines dirbtuves. Ji tapo pirmąja mano butoh mokytoja, – prisiminė Sonja. – Vėliau dalyvavau daugelyje seminarų Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Pietų Amerikos šalyse, kol galiausiai mano mokytojas Atsushi Takenouchi pasakė man, kad jau laikas ieškoti savo pačios butoh šokio kelio ir kad  jau esu pasiruošusi pati vesti seminarus.“

Pirmąjį seminarą S.Heller vedė Šveicarijoje. Vėliau ji mokė šokio meno Pietų Amerikoje bei Rusijoje. Prieš Palangą Sonja baigė darbą Čilėje.

Atranda ryšį su gamta

 „Jeigu šis seminaras būtų organizuotas LMTA salėje, tai nebūtų taip gerai, kaip yra dabar, kai esame gamtoje. Sąlytis su gamta čia yra labai svarbus“, – teigė LMTA docentė ir choreografė Aira Naginevičiūtė. – Aš labai džiaugiuosi, kad esu čia. Man prireikė 10 metų, kad pasiekčiau tai, ko reikalauja butoh šokio menas.“

A.Naginevičiūtė mano, jog butoh menas yra labai reikalingas šokėjui, nes išmoko pajusti transformacijos procesą, kuris labai reikalingas scenoje: „Nebūtina ateityje būti butoh atlikėju, bet svarbu suprasti šį meną“.

Kalbėdama apie savo patirtį seminare, šiuolaikinio šokio studentė Agnietė pasakojo, kad ji tikėjosi vien rimtos butoh filosofijos ir vien vidinių pajutimų. Studentę nustebino, kad seminare jie mokosi ir techninių dalykų. J tikisi per šias dvi savaites tobulindama techniką pasiekti ir vidinius butoh išgyvenimus.

Pantomimos magistrantė Irma tvirtino, jog ją žavi tai, kad seminaro metu studentai turi daug laiko pažinti šokį ir neskuba pasiekti rezultatų: „Kad suprastume šokio esmę, mes turime pereiti per vidinį kūno ir vidinį dvasios procesą. Nes tai, ko mes dabar mokomės, butoh, tai nėra šokis tiesiogine prasme, tai yra būsena ir būsenos projekcija išorėje, būsenos išraiška kūne. Jis mus priartina prie to, ko esame seniai netekę – gamtos energijos pajautimo.“

Jai antrino ir šiuolaikinio šokio studentė Greta. Pasak jos, per seminarą šokėjai nėra įsprausti į rėmus ir neturi mokytis nustatytų taisyklių, nes šiuo šokiu jie privalo analizuoti gamtą jutimais ir protu. „Mes esame mokomi, kad viską galima kontroliuoti, tačiau atsidavęs gyvenimui gali sulaukti staigmenų, kurių niekada nesitikėjai. Taip pat gali būti ir su šokiu“, – sakė būsima LMTA studentė Aušra. – Jeigu mes gamtoj naudojam pašalines idėjas, medžiai virsta mūsų kūnu. Tada atrandame naujų erdvių ir formų.“ Šokėja mano, kad butoh padeda atskleisti visas, net ir paslėptas, šešėlines žmogaus puses.

Rugsėjo 7-ąją, penktadienį, 19 val. seminarą Lietuvoje užbaigs viešas sukurtų Palangos gamtovaizdžio įkvėptų butoh miniatiūrų pristatymas. LMTA studentai penktadienio pavakarę  vėjo, medžių, jūros, saulėlydžių, ramybės įkvėptų butoh miniatiūrų pristatymą pradės Palangos kultūros centre „Ramybė“ (Vytauto g. 35) . Šią kelionę  pratęs Tiškevičiaus parke. Butoh pirmo pažinimo kelionė pasibaigs saulėlydžio metu pajūryje.