J. Vaitkus: „Tarp teatro ir žemės ūkio – labai daug bendro“

Praėjusi savaitė buvo dosni ne tik kinui, bet ir teatrui. Už geriausius sezono darbus teatro menininkai buvo apdovanoti Auksiniais scenos kryžiais. Daugiausia apdovanojimų buvo įvertintas režisieriaus Jono Vaitkaus muzikinis spektaklis „Eglutė pas Ivanovus“, pastatytas Lietuvos rusų dramos teatre.

– Buvote įvertintas kaip geriausias sezono režisierius. Dar Auksinį scenos kryžių pelnė spektaklio dailininkas Jonas Arčikauskas, kompozitorius Algirdas Martinaitis, aktorius Valentinas Novopolskis. Turbūt nemažai prakaito teko išlieti, kol atsirado šis grandiozinis spektaklis?

– Tas spektaklis – kokių penkerių metų darbo vaisius. Pradėjau jį su studentais, Arnoldas Jalianiauskas labai gerai dainavo. Paskui jį padarėme Švedijoje su tarptautine aktorių komanda. Bet tai buvo nepilnas spektaklis – jautėsi, kad jį reikia pratęsti, nes gula į viena pjesės tekstai, įvykiai, temos. Kadangi sutiko dirbti scenografas ir kompozitorius, buvo malonu tą darbą daryti, ir jis galų gale išsirutuliojo į spektaklį.

– „Auksinių scenos kryžių“ vakare jūsų padėkos kalba buvo trumpiausia – tik vienas žodis „Ačiū“. Kodėl?

– Nematau prasmės tokiuose susirinkimuose kalbėti ką nors rimčiau, o pliaukšti nerimtai taip pat nesinori. Geriau jau patylėti ir pasiklausyti, ką kiti kalba.

– Kai pernai buvote apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru, buvote lyg nustebęs, lyg įsižeidęs. Ir štai – net keturi Kryžiai.

– Ne, aš niekada neįsižeidžiu. Tik pagalvojau, kad reikės prasidurti ausį. Bet dar neprasidūriau. Gal prasidursiu prieš mirtį.

– Kaip teatre paminėjote tuos keturis Kryžius?

– Vieni kitus pasveikinome. Bet nepaminėjome taip, kaip įprasta, – su degtine.

– Šiame vakare buvote drauge su žmona Elvyra Vaitkuviene. Pirmoji jus turbūt ir pasveikino žmona?

– Tai aišku.

– Kaip ji atsiliepė apie „Eglutę pas Ivanovus“?

– Jai tas spektaklis priimtinas, ne kartą yra žiūrėjusi. Buvo nustebinta, nes į tą spektaklį įtraukta daug žmonių. Ji matė ir studentiškus. Jai tai – lyg ir proceso sekimas, į ką gali išsivystyti spektaklis.

– Ar reaguojate į žmonos pastabas apie savo spektaklius?

– Žinoma, reaguoju. Aš į kiekvieno žmogaus pastabas reaguoju. Gal netiesiogiai, gal jų neįgyvendinu, bet pagalvoju: „Kodėl taip pasakė? Gal iš tikrųjų kas nors yra?“ Kiekviena pastaba turi savo prasmę, – ją pareiškė gyvas žmogus, kuris mąsto, turi nuojautą. Bendravimas man visada svarbus.

– Gal yra režisierius, kuris jums – autoritetas, iš kurio kartkartėmis mokotės?

– Žinote, aš iš visų po truputį mokausi – ir iš Eimunto Nekrošiaus, ir iš Oskaro Koršunovo, ir iš Gyčio Padegimo kai ko. Ir scenografai, ir kompozitoriai savotiškai mane papildo. Visi ko nors įneša. Juk negali gyventi beorėj erdvėj. Matai, kur jie krypsta, kas jiems įdomu, kodėl jiems tai įdomu, o man, pavyzdžiui, – ne. O gal yra kas nors tokio, ką jie tiktai probėgšmais padaro, nors reikėtų vystyti labiau? Turbūt ir kiti režisieriai, žiūrėdami mano spektaklius, tą patį darė?

– Kaime turite sodybą. Ar jums patinka ten dirbti žemę, šienauti?

– Labai man ten patinka. Tiktai šmeižia mane, žemgrobiu vadina. Bet viskas subliūško, nieko neįrodė, buvo nutraukta ta byla. Bet kai aplinkui vien angelai gyvena – visi kaimynai yra tokie geri, tokie padorūs, tokie sąžiningai skaidrūs, kad kartais baisoka gyvent tarp jų.

– Gal įžvelgiate ką nors bendro tarp teatro ir žemės ūkio?

– Labai daug. Prisilietimas prie augalo, jo sodinimas, stebėjimas, kaip jis auga, suvokimas ir nuojauta, kas jam gerai, o kas ne, – tai intuityvus kūrybinis procesas. Dar ir bičių turiu. Vien jau susilietimas su gamta išvalo ir nuramina. Gamta, bendravimas su ja – didžiulis mokslas. Manau, tai – pati kūrybiškiausia, pati sunkiausia sritis, labiausiai reikalaujanti nuovokos ir žmogiško pajautimo.

Tik laiko kuo toliau, tuo mažiau lieka. Bet tvarkausi, kad aplinkui nebūtų apgriuvusių tvorų ir kur nereikia prižėlusių piktžolių.

– Ar galėtumėte iškeisti gyvenimą sodyboje į kurį nors Europos didmiestį – Maskvą, Paryžių, Londoną?

– Niekada gyvenime šitoj smarvėj negalėčiau gyventi. Benzino ir mašinų dvokas, susimaišęs su tualeto ir parfumų kvapais, visos tos metastazės, kurios tvyro Maskvoj, manęs netraukia.

– Kokie jūsų kūrybiniai planai?

– Žadu padaryti spektaklį apie Drąsiaus Kedžio, Garliavos istoriją. Padarysiu jį, kai pribręsiu, kai galėsiu atsiremti į faktus. Bet ne taip paprasta – dirbu Rusų dramos teatre, spektaklį teks versti į rusų kalbą.

Dar renku medžiagą, Herkus Kunčius taip pat renka, yra spektaklio apmatai. Bet daug dalykų dar yra man pačiam neaiškių. Norisi, kad paaiškėtų tie nužudymai, nes taip negali pasilikti, kad daug žmonių yra išėjusių iš šio pasaulio, o apie juos nešneka, niekas nieko netiria. Įdomi mūsų valstybė.



Komentarai 0 Rašyti komentarą
Skaityti visus komentarus
Tavo komentaras

Komentuoti

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių