Istorikė: žydai Lietuvos piliečiais tapo tik tarpukariu

Vilniaus universiteto istorikė dr. Jurgita Verbickienė teigia, kad tik tarpukariu galima kalbėti ne apie žydus Lietuvoje, apie Lietuvos žydus, tapusius Lietuvos Respublikos tautine mažuma.

Ar Lietuva čia gyvenusiai žydų bendruomenei buvo tik teritorija, ar ir sudedamoji jų kultūros bei tapatybės dalis? Tokį klausimą išsikėlė naujos mokslinės studijos „Lietuvos žydai“ autoriai, atsakymo ieškoję įvairiose istorinėse epochose.

Užsienio ir lietuvių kilmės mokslininkai parengė išsamią studiją, kurioje aptariama žydų bendruomenės istorija Lietuvoje nuo LDK iki vėlyvųjų Sovietų Sąjungos metų.

Apie šią studija su viena iš knygos autorių, istorike Jurgita Verbickiene kalbėjosi žurnalistė Simona Aginskaitė.

Jūs minite, kad vienas iš pagrindinių studijos pjūvių yra pasižiūrėti, kiek lietuviška tapatybė žydams buvo svarbi skirtingais laikotarpiais. Ar Lietuva buvo tik tarpinė erdvė, ar ir svarbus tapatybės elementas?

Visos ankstesnės studijos labai dažnai turėjo kiek kitaip sudėliotus dėmenis – vadinosi „Žydai Lietuvoje“, tad vien knygos pavadinimas „Lietuvos žydai“ integruoja Lietuvos žydų bendruomenę ir pristato ją kaip Lietuvos visuomenės dalį, o tai vienas iš esminių akcentų. Mes bandėme pažiūrėti, kaip keitėsi žydų tapatybė ir kiek svarbi jiems buvo Lietuva ir skirtingais istoriniais laikotarpiais, ir dėl pačios savimonės pokyčių.

Kadangi šaltiniai skirtingi, išvados nėra visiškai tolygios. Tarkim, kalbant apie LDK laikotarpį, sudėtinga pasakyti, ar LDK mentališkai kažką reiškė Lietuvos žydų bendruomenei. Tačiau dokumentuose galime aptikti įrodymų, kad LDK žydai save mato kaip atskirą vienį ir skiria, tarkim, nuo Lenkijos žydų. Tai atrodo pakankamai savitai, ypač turint omenyje, kad kalbame apie vieną valstybę – Abiejų Tautų Respubliką.

Vėliau skirtis tolydžio didėjo. XIX a. Lietuvos žydai iš Lenkijos žydų tapo Rusijos žydais. O vienas iš specifiškesnių laikotarpių yra tarpukaris, kai pirmą kartą Lietuvos žydų istorijoje galima kalbėti apie lietuvių kultūros, kaip orientacijos, pasirinkimą.

Taigi būtent tarpukaris ir yra tas laikas, kai galima kalbėti ne tik apie žydus Lietuvoje, bet jau ir apie Lietuvos žydus?

Taip, tarpukariu žydai tampa Lietuvos Respublikos tautine mažuma, Lietuvos Respublikos piliečiais, o tai keičia bendruomenės statusą. Turėtume būti sąžiningi ir objektyviai vertinti praeitį. Lietuvių kultūra žydams asocijavosi su valstietiška, žemesnio lygmens, mažiau patrauklia kultūra.

Kitas svarbus dalykas – to laikotarpio žydai buvo pamiršę, kad Lietuva turėjo valstybingumo tradiciją, ir nebuvo iki galo aišku, kaip lietuviai, kaip nauja valstybė, moka tvarkytis su ką tik normaliai susiformavusia tauta. Taigi kurį laiką buvo tam tikrų rezervacijų ir manyti, kad visi žydai puolė mokytis lietuvių kalbos, eiti į lietuviškas mokyklas ir pan., nereikėtų.

Tačiau tarpukaris duoda absoliučiai naują rezultatą. Bent dalis šitos bendruomenės, ypač jaunoji karta, orientuojasi į lietuvių kultūrą ir tai kai kada net susiję su pragmatiškais dalykais: geresnis išsilavinimas, geresnės karjeros, profesinės galimybės ir pan. Nesužinosime, kiek tas procesas būtų įsibėgėjęs, nes įvyko Antrasis pasaulinis karas.

Su LDK laikotarpiu susijęs mitas, kad tai buvo labai tolerantiška visuomenė. Mes žinome, kad žydams buvo suteiktos privilegijos, išskirtinės mokesčių ir prekybos sąlygos. Taigi daugeliui atrodo, kad LDK visuomenė buvo tolerantiška ir kitoms tautoms, ne tik žydams. Jūs savo knygoje teigiate kitaip. Kokie šaltiniai ir faktai parodo, kad visuomenė nebuvo tokia tolerantiška?

Idėja apie LDK, kaip itin pakančią visuomenę, yra susijusi su tuo, kad LDK suvokiama kaip daugiakonfesinė, daugiakultūrė valstybė, ir visiškai nesvarstoma apie tai, kad sambūvis nebūtinai yra vien tik pozityvus, jis gali būti visoks: tiek pozityvus, tiek negatyvus. Taigi tas negatyvus sambūvio aspektas pamirštas.

LDK iš esmės buvo krikščioniška valstybė, todėl, pritapusi prie krikščioniškos Vakarų civilizacijos, priėmė visas jos teigiamybes ir neigiamybes. Taigi antijudaizmas yra vienas iš krikščioniškos civilizacijos požymių, susiformavęs dėl tam tikrų Šventojo Rašto vietų interpretacijų. Taip, LDK, palyginti su kitomis Europos valstybėmis, gerokai vėliau tapo nepakanti žydams, bet tokia tapo. Kita vertus, bendrame kontekste Lietuva būtų toliausias taškas, į kurį nužygiavo krikščioniški Europos stereotipai, todėl jie neišvengiamai pakito.

O kaip jie pakito? Suprantu, kad tai veikė kaip tam tikras sugedusio telefono principas. Kokių stereotipinių savybių žydams mūsų teritorijoje žmonės pridėjo ir kokių atėmė?

Savybių daug, jos vienodos ir daugeliu atveju ekonominio pobūdžio. Mūsų regionui būdingi labai ilgai egzistuojantys ekonominio pobūdžio kaltinimai ir visiškai nėra teologinių stereotipų.

Galime prisiminti ritualinės žmogžudystės mitą. Įsivaizdavimas, kad žydai savo apeigoms naudojo krikščionių kraują, iš viso kurioziškas, nes iki pat XVIII a. pabaigos LDK gyventojai, kurie tuo kaltino žydus, visiškai nežinojo, kam žydai naudoja kraują. Idėja, kad tariamai kraujas dedamas į macus, yra vėlyva, atsiradusi XIX a. Taigi mitas egzistuoja, o kam tas kraujas reikalingas, niekas neturi jokios versijos.

Vakaruose vyravo mitas, kad tariama žydų auka tampa berniukas iki septynerių metų. Lietuvoje pasakojama ir apie mergaites, ir tarnaites, ir suaugusius vyrus, ir ką tik nori. Vadinasi, mitas taikomas labai lengvai, pagal poreikius. Pvz., mieste radus kūną mitas transformuojamas, o ne bandoma pritaikyti klasikinė tradicinė mito versija.

Taigi Vakarų Europoje sklandė du prieš žydus nukreipti mitai. Vienas – jau minėtos ritualinės krikščionių žmogžudystės, o kitas, kuris Lietuvoje neprigijo, yra mitas apie šv. Komunijos paplotėlių niekinimą, profanaciją.

Įdomios lietuvių antisemitinės nuostatos tarpukariu. Ar tai labiau iš pačios visuomenės kylančios įtampos, turinčios objektyvių priežasčių, ar ir valstybės palaikoma nuotaika, t. y. ar tai buvo ir tam tikras Antano Smetonos režimo akcentas?

Istoriškai valstybė visada gynė žydų bendruomenę ir niekada nepasisakė nei už antijudaizmą, nei už antisemitizmą. Daugeliu atveju tai pačios visuomenės nuostatos. Kita vertus, tai, kas sakoma oficialiai, ne visada praktiškai realizuojama, nesilaikoma vienokio ar kitokio politinio korektiškumo. Antisemitizmas tarpukario Lietuvoje nėra išskirtinis Lietuvos visuomenės raidos aspektas, tai ankstesnė istorinė patirtis, turėta nuo LDK laikų.

Tarpukariu antisemitizmas Lietuvoje virsta tikru antisemitizmu. Kalbėdami apie LDK laikotarpį, daugeliu atveju kalbame apie antijudaizmą, t. y. nepakantą religijai. XIX a. vyrauja sinkretinis variantas, kai antisemitizmas ir antijudaizmas nėra visiškai atsiriboję arba egzistuoja lygiagrečiai.

Tarpukario situacija leidžia kalbėti apie gryno antisemitizmo buvimą ir tai susiję su tuo, kad sukurta nauja nacionalinė valstybė, keičiasi lyderiai, jėgos, skelbiama verslo lituanizacijos programa, kurios tikslas – į verslą atvesti daugiau lietuvių. Tokios aplinkybės natūraliai skatina kai kurių iki tol žinomų stereotipų sklaidą.

Reikėtų prisiminti ir bendrą Europos situaciją: 4-asis dešimtmetis, Hitlerio atėjimas į valdžią. Bendrame Europos kontekste tai apskritai antisemitizmo pakilimo banga, kai kovojama prieš visiškai naują reiškinį. Pakankamai ilgai antijudaizmas ir antisemitizmas buvo priežastis to, kad žydai nenori įsijungti į visuomenę, o XX a. pradžioje daugelis krikščioniškų kraštų pradėjo protestuoti, kad žydai pernelyg stipriai įsilieja į visuomenę, susitapatina su vietiniais ir nebėra jokio skirtumo tarp žydų ir krikščionių. Taigi pats vertinimas skiriasi, bet iš esmės tai visą laiką buvę dalykai, kurie tik stipriau išlindo į viešumą.

Kitų šalių istorikai rašo, kad žydai, grįžę iš koncentracijos stovyklų, nebūtinai buvo sutikti išskėstomis rankomis, ypač tais atvejais, kai grįžusių žydų namuose jau gyveno kiti žmonės. Taigi holokausto istorija su karu tarsi nesibaigė ir, nors negalime to vadinti holokaustu, žydai ir toliau išskiriami. Kokia situacija buvo Lietuvoje?

Holokausto trauma, kurią patyrė faktiškai sunaikinta žydų bendruomenė, buvo begalinė. Holokausto traumą išgyveno ir paprasti miestų ir miestelių gyventojai. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad netikėtai, per vieną naktį ar vieną dieną nebelieka kaimynų, nebelieka dviejų trečdalių miestelio. Ši trauma yra globalesnė ir paprastų lietuvių, žydų kaimynų refleksija į holokaustą nėra iki šiol pakankamai tyrinėta.

Iki šiandien miestuose ir miesteliuose galima justi tam tikrą baimę, ypač žmonių, įsikūrusių žydų namuose, kad kažkas gali ateiti, todėl žmonės jaučiasi nepakankamai stiprūs, saugūs. Sovietmečiu, ypač jo pradžioje, situacija buvo dar aštresnė: vieni buvo patyrę nuoskaudų, o kiti įsikėlę į svetimus namus, todėl jautėsi ne mažiau pažeidžiami.

Žydų bendruomenės Lietuvoje situacija labai pakeitė Lietuvos, kaip artimo užsienio, suvokimą. Susiformavo įvaizdis, kad iš Lietuvos paprasčiau emigruoti į Vakarus, ypač Izraelį, kad repatriacija yra paprastesnė. Todėl sovietmečiu nemažai žydų atvažiavo iš kitų Tarybų Sąjungos respublikų ir gerokai pakeitė mūsų žydijos veidą. Net šiandienos bendruomenėje yra ir dalis vadinamųjų litvakų, vietos bendruomenės atstovų, tarpukario tradicijos tęsėjų ir nemaža dalis atvykusių ir čia likusių žydų, iš pradžių turėjusių kitokių planų. Taigi šiandienos bendruomenė yra pasikeitusi, o pokyčiai yra ne tik holokausto pasekmė, kai bendruomenė sunaikinta, bet ir sovietmečiu vykusios migracijos rezultatas.

Kokia dabar Lietuvoje gyvenančių žydų kultūra? Kaip šis laikotarpis atrodo tiek kultūriškai, tiek sambūvio su likusia visuomene prasme?

Bendruomenė yra nedidelė, atkūrusi savo institucijas. Pati bendruomenė susiduria su gana nemažais iššūkiais, nes, viena vertus, ji sekuliari, nebėra pakankamai tikinti. Kita vertus, dalis bendruomenės, ypač jaunimas, nemoka savo kalbos – galima ant pirštų suskaičiuoti jaunuolius, kurių gimtoji kalba yra jidiš, kalbama rusiškai, lietuviškai.

Pati bendruomenė patyrė labai ryškių transformacijų ir bando puoselėti bei ugdyti savo žydiškumą. Interviu pradžioje kalbėjau, kad lietuvių mokslininkai nėra susidūrę su žydiškumu, religine žydų tradicija, tačiau jaunoji žydų karta arba pokario žydų karta lygiai taip pat nėra susidūrusi su tikruoju savo žydiškumu.

Šiandien vyksta nemažai įvairių programų, mokymų, kai žydai bando sugrįžti prie savo šaknų, suprasti, kas jie tokie, kodėl jie tokie ir pan. Ne tik dėl paties bendruomenės senėjimo, kartų kaitos, bet ir dėl kultūrinių, ypač sovietmečio, kataklizmų, kai būti žydu buvo tiesiog nuostolinga ir žalinga, nemažai žydų savo vaikus augino nepasakodami apie tautybę, tradicijas. Taigi šių dalykų bendruomenė mokosi. Šiek tiek kurioziška, bet ir lietuvių visuomenė, kuri bando adaptuoti žydų tradicijas, kultūrą kaip savo kultūros dalį, lygiai taip pat mokosi apie tai, kas yra žydai.

Šiandienos visuomenė, palyginti su tuo, ką jūs tyrėte, yra nors kiek tolerantiškesnė ar vis dėlto matote didesnių pavojų?

Jau ir mokyklose šiandien dedamos didžiulės pastangos, kad būtų įveiktas nepakantumas, o daugiakultūrė, skirtinga visuomenė suvokiama kaip vertybė. Pirmą kartą tiek Lietuvoje, tiek Europoje sąmoningai dedamos pastangos norint įveikti priešiškumą žydams.

Manau, kad priešiškumas yra nepalyginti mažesnis, tačiau truputėlį pakeitęs savo formą. Šiandien antisemitizmas egzistuoja be žydų, t. y. atskira antisemitizmo forma, kai žmonės turi negatyvių nuostatų tų žmonių, kurių nematė ir nepažįsta, atžvilgiu. Kadangi Lietuvoje tėra 5 tūkst. žydų, didžioji dalis Lietuvos gyventojų su žydais nėra niekada susidūrę, nors dažnai „įsivaizduoja“, kokia tai bendruomenė, ir turi labai aiškią nuomonę.

Reikia manyti, kad švietimo sistema, studijos universitete, kai pristatoma ne tik pati žydų istorija, bet ir kultūra, tradicijos, turėtų smarkiai paveikti jaunąją kartą ir keisti jos požiūrį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

ruta

ruta portretas
Kai 1962 metais , kartu su savo represuotais Tevais , gryzome is Sibiro tremties i Latvija / mamos gimtine / , tai radome musu name gyvenancias keturias sovietu karininku seimas ... Teko samdytis kambari , o su vaikais tai buvo nelengva . Mano senelis ir dedis , buvo sovietu susauditi , mociute mire nuo bado , Sibire ... Bet niekas netiria musu skriaudu ir kaip mes jauciames neteke savo saknu !

tas pac

tas pac portretas
As vis tiek nesuprantu, kodel zydu taip nemego... Nuo pat viduramziu... kame reikalas?
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Tūkstančiai žydų maldininkų susirinko prie Raudų sienos
    Tūkstančiai žydų maldininkų susirinko prie Raudų sienos

    Izraelyje tūkstančiai žydų maldininkų ketvirtadienį susirinko prie Vakarų (Raudų) sienos Jeruzalėje vadinamojo Šventikų palaiminimo, kuris yra vienas iš savaitę trunkančio žydų Pesacho (Perėjimo šventės arba Paschos) ritual...

    2
  • Rumšiškėse – margos Velykų linksmybės
    Rumšiškėse – margos Velykų linksmybės

    Lietuvių liaudies ir buities muziejus, pirmadienį pakvietęs į pavasario džiaugsmo ir linksmybių šventę, visus pažadus išpildė su kaupu. Nuostabus oras, gamtos apsuptis jau savaime garantavo geros nuotaikos dozę, o surengtų išrad...

    1
  • Ką pasakoja margučių raštai?
    Ką pasakoja margučių raštai?

    Ar žinote, kokia spalva buvo dažomi margučiai XX a. pradžioje? Nustebsite! Dauguma jų buvo juodi – tokių pavyzdžių saugoma M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Kodėl juoda? Juk tai žemės spalva. O kodėl skutinėjo ir margino svastikomis, spiral...

    4
  • Aukso amžiaus literatų eilės – kvapų dėžutėse
    Aukso amžiaus literatų eilės – kvapų dėžutėse

    Parodoje, pasakojančioje apie Kauno aukso amžių – pieno baltumo Ievos Simonaitytės rankinė, Bernardo Brazdžionio akiniai, ir literatūros klasikų eilėraščiai, paslėpti kvapų dėžutėse. ...

    1
  • Apie milijono vertės kultūrą
    Apie milijono vertės kultūrą

    Minėdami Pasaulio kultūros dieną, balandžio 15-ąją, Kauno menininkų namai (KMN) paskelbė apie akciją #kurkultura, pristatančią kultūros gausą, vertę ir potencialą Kaune ir miesto rajone. Pirmą kartą surengta tokio turinio akcija gali tapti sva...

    1
  • Kur veda skulptoriaus B. Pundziaus pėdsakai?
    Kur veda skulptoriaus B. Pundziaus pėdsakai?

    Prieš 60 metų, 1959-ųjų balandžio 11 d., mirė vienas iškiliausių Lietuvos skulptorių Bronius Pundzius. ...

    3
  • Gloria muzikos patriarchui J. Naujaliui
    Gloria muzikos patriarchui J. Naujaliui

    Juozo Naujalio 150-osios gimimo metinės skambiu akordu prabilo Raudondvaryje, tą pačią balandžio 9-ąją, kai ir gimė Lietuvos šviesuolis. ...

    2
  • Nacionalinio pašto ženklo šimtmetis: Berlyno laidos
    Nacionalinio pašto ženklo šimtmetis: Berlyno laidos

    Paroda "Nepriklausomos Lietuvos pašto ženklui – 100. Berlyno laidos" yra jau trečia paroda, skirta visuomenei supažindinti su pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos pašto ženklais ir žmonėmis, stovėjusiais prie nepriklausomos ...

    1
  • Kitokia pažintis su A. Giniočiu: jei spektaklis „veža“, ko daugiau reikia?
    Kitokia pažintis su A. Giniočiu: jei spektaklis „veža“, ko daugiau reikia?

    "Jei spektaklis visus veža, ko daugiau reikia?" – šiuo sakinius daugybę žanrų įvaldęs Aidas Giniotis, regis, atskleidžia savo kūrybos džiaugsmo esmę ir sėkmės priežastį. Ne vieną aukščiausią teatro apdovanojimą p...

  •  33 mąstymo apie tekstilę būdai
    33 mąstymo apie tekstilę būdai

    Šiuolaikinė tekstilė nebetelpa į taikomojo dailės žanro rėmus. Kūrinių idėjoms įkūnyti menininkai renkasi įvairias medžiagas, skirtingas technikas, taip sukurdami visumą, kurios pagrindu  išlieka medžiagiškumas. Tačiau...

    1
Daugiau straipsnių