Iškalbingas Baltijos šalių keramikų „Pavasaris“

Tradicinė Baltijos šalių šiuolaikinės keramikos paroda „Pavasaris“ dar kartą įrodo, kad keramika – toli gražu nebe taikomasis menas, maža to – dekoratyvumo funkcija jame nedominuoja. Šiuolaikinis keramikas molyje įkūnija savo pasakojimą, apmąstymus, įžvalgas, jis išsisako.

Kūrinys – menininko kalba

Šeštą kartą organizuojamoje parodoje dalyvauja per 50 keramikų iš Latvijos, Švedijos, Lenkijos, Lietuvos. Lietuvai šalia pripažintų menininkų atstovauja nemažas būrys jaunųjų kūrėjų, jau dalyvavusių tarptautiniuose simpoziumuose, pleneruose. Jais ypač džiaugiasi parodos kuratorė Živilė Bardzilauskaitė-Bergins.

„Smagu, kad jaunieji keramikai noriai dalyvauja kasmetėje parodoje, stengiamės jų neįskaudinti, draugiškai patarti, kad sustiprėtų ir drąsiai, nesigręžiodami išsisakytų. Kita vertus, tai paroda, kurioje keramikas gali pasitikrinti, kaip jo darbai atrodo bendrame kontekste, pagaliau – koks tas kontekstas“, – tradicinio renginio svarbą aiškino pašnekovė.

Akivaizdu: šiuolaikinės keramikos parodoje naivu būtų ieškoti tradicinių puodelių, dubenėlių ar lėkščių. Šių dienų menininkas apmąsto ir jautriai reaguoja į jį supantį pasaulį bei jo realijas, kūryba – jo kalbėjimo būdas, meno kūrinys – jo kalba, išsakyta nuomonė, įžvalga ar atradimas.

Pavasariškoje keramikų parodoje nemažai socialinio turinio kūrinių – reakcijų į taupymą (Danutė Jazgevičiūtė „Mėlyna“), Lietuvos biudžetą (Domilė Ragauskaitė „Lietuvos biudžetas“ – beje, šis kūrinys pelnė daugiausia lankytojų simpatijų), Latvijoje praūžusį rusakalbių šturmą (Juris Berginas „500 metų senumo baltų virvelinės keramikos kultūros renovacija“), pagaliau – dvasinį klimatą, kurį apibendrina angelas pamestais sparnais (Ž.Bardzilauskaitė-Bergins „Pasimetęs angelas“).

Skamba ir šiurpina

„Džiaugiuosi kiekvienu parodos kūriniu, žvilgsnis tolygiai slysta per visą parodą, malonu atpažinti autorius, jų braižą, skaityti jų mintis“, – nuo vieno keramikos darbo prie kito eina Ž.Bardzilauskaitė-Bergins, įžvelgianti kiekvieno išskirtinumą: minties, idėjos, technikos.

Šalia jaunųjų menininkų, kai kada žaismingų, valiūkiškų kūrinių eksponuojami ir vyresnės kartos keramikų darbai, kurių plastiniai ieškojimai, idėjos kreipia žvilgsnį klasikos, istoriškumo link, suteikiantys svorio, solidumo, sodrių natų pavasarinio skambesio keramikų partitūroje.

Kalbant apie skambesį, neįmanoma nepaminėti kauniečio keramiko Remigijaus Sederavičiaus kūrinio „Antras bandymas“, dėmesį sutelkiančio ne tik į formą, bet ir į juodosios, raugo keramikos bei porceliano degimo garsus, kuriuos perduoda vibruojanti mentelė.

Įspūdingas Valdo Kurkliečio kūrinys „Gyvybiškai svarbi arterija“ „Grifas“, įkūnijantis beveik tobulą erdvės ir keramikos sintezę. Menininkas savo darbą kūrė konkrečiai šiai erdvei, todėl darbas įtaigus, tarsi čia buvęs. Ir išties – Keramikos muziejaus požemyje, vienoje nedidukėje erdvėje, į kurią koridoriumi patenki tik pasilenkęs, staiga išvysti prakapotą vamzdį-arteriją ir joje sustingusius kraujo lašus-kraujo kūnelius, takeliu vedančius į už nugaros (taip atsitinka, kad įėjus jis tampa nepastebėtas) ant senoviškų surūdijusių durų tupintį ir stebintį grobuonišką paukštį – grifą, apšviestą taip, kad žioruojanti jo akis kelia šiurpą, ypač ankštoje plytų požemio erdvėje.

Peržengiant ribas

Keramikų parodos „Pavasaris“ viena stiprybių – menininkai joje eksponuoja vieną savo darbą, sukurtą, galbūt ir ne vieną, būtent šiai parodai, tarsi prisistatydami, pasitvirtindami ar įsitvirtinantys. Nemažai joje keramikų, gyvenančių ne Lietuvoje, bet Anglijoje, Graikijoje, tačiau lyg pavasariniai paukščiai sugrįžtantys į „Pavasarį“. Ar galima juos vadinti emigrantais? Ar ne menas šios sąvokos prasmę keičia iš esmės?

Taigi šiuolaikinių keramikų darbai įsitaiso toli gražu ne tik ant stalo, horizontalaus paviršiaus, jie kabo ant sienų kaip paveikslai, atsiduria ant durų ir net tampa filmu (Ievos Bertašiūtės-Grosbahos kūrinys).

Beje, jaunos menininkės darbas, kuriame nufilmuotas įdomus ir meditatyvus molio ir karšto aliejaus santykis-procesas, taip sudomino vienus lankytojus, jog pastarieji panoro kūrinį įsigyti, ir tai įrodo, kad šiuolaikinė, konceptuali keramika turi ne tik savo žiūrovą, bet ir pirkėją.

Dabar filmas eksponuojamas Keramikos muziejuje su kitais įvairiausiomis degimo technikomis sukurtais darbais, padengtais unikaliomis faktūromis, glazūrine tapyba, atsiskleidžiančiais per savitą plastiką, spalvinius ieškojimus ir svarbiausia – kalbančiais.

Šalia ir šypsena, ir drama

Beje, kalbėtis galima labai žaismingai (Loreta Kvietkauskienė „Žalios mintys“, Ineta Greiža „Vyno degustatorius“, Agnė Šemberaitė „Pavasaris“). Pavyzdžiui, latvių keramikės I.Greižos sočiai vyno atsigėręs peliukas tikrai praskaidrins nuotaiką, ypač jo išsipūtęs, permatomas pilvelis, kuriame teliūskuoja rausvas vynas. „Daugelis šios menininkės kūrinių persmelkti gyvenimo džiaugsmo, jie visada pakelia nuotaiką“, – šypsodamasi pakomentavo Ž.Bardzilauskaitė-Bergins.

Žengtelėjus vos vieną žingsnį, galima panirti į kitą nuotaiką. Martino Masiulio „Žmogus paukštis“ persmelktas dramatizmo, skausmo, sunkių išgyvenimų ir vis tiek prie jo norisi stabtelėti, nes kūrinys įtaigus, atviras ir daugiaplanis, t. y. kalbantis ne tik autoriui, bet ir žiūrovui.

Daugelis parodos „Pavasaris“ kūrinių talpina savyje arba kuria savąjį siužetą, įtraukdami, pasitelkdami ir žiūrovo fantaziją, patirtį, galimybes ir netgi kitus aplink esančius parodos kūrinius. Iš skirtingų autorių individualių kūrinių mozaikos dėliojasi pasakojimai, kurie savotiškai kuria vientisą pasakojimą apie šiomis dienomis gyvenančių ir kuriančių keramikų Pavasarį – laiką, kuris įkvepia tikėjimo ir vilties.

Kas? tarptautinė paroda „Keramika 2012“.

Kur? Keramikos muziejuje.

Kada? iki gegužės 13 d.