Išeities nebuvimas jaunam režisieriui atveria naujus kelius

Nedaug Klaipėdos universiteto dramos režisūros absolventų patenka į didžiąsias scenas. Šiais metais uostamiestyje studijas baigęs vilnietis Ignas Basijokas – išimtis. Laimėtas konkursas vaikinui suteikė galimybę diplominį spektaklį rodyti „Menų spaustuvės“ scenoje.

Pagal Jeano Paulio Sartre’o pjesę pastatytas spektaklis „Išėjimo nėra“ trina iliuzijas ir atveria realybę, kurioje režisierius vis dar tiki meile.

Spektaklio tikslas – akistata

– Kada pirmą kartą rimtai susidomėjai teatru? Kuo jis tave patraukė?

– Mokykloje turėjau nuostabias lietuvių kalbos mokytojas Ireną Raščiuvienę ir Rimą Razmienę, kurios manyje įžvelgė menininko gyslelę. Todėl ir pradėjau lankyti teatro pamokas, rašyti eilėraščius, deklamuoti, vaidinti bei kurti kompozicijas. Daug įtakos turėjo ir mama, kuri nuolat domėjosi muzika, knygomis, teatru ir mane skatino tai daryti.

Teatras mane tiesiog įtraukė, ir aš jau neįsivaizdavau tolesnio gyvenimo be jo.  Man teatras – savęs atradimas, savirealizacija, analizė ir nuolatinis tobulėjimas, kada nėra laiko nei sustoti, nei stoviniuoti...

– Laimėjai „Menų spaustuvės“ organizuotą konkursą jauniesiems kūrėjams „Atvira erdvė“. Kokias galimybes šis laimėjimas tau suteikė?

–  Visų pirma – tai „Menų spaustuvės“ scena, kurioje spektaklį pamatė žymiai daugiau žmonių. Taip pat galėjau jam suburti komandą – aktorius Eglę Špokaitę, Moniką Alseikaitę, Paulių Valaskevičių, Zigmantą Baranauską, kompozitorę Ritą Mačiliūnaitę, scenografę ir kostiumų dailininkę Mildą Šaltauskaitę, šviesų dailininką Julių Kuršį. Patarimų statant spektaklį davė ir aktorius bei teatro pedagogas Vytautas Anužis, kuris pats prieš 15 metų vaidino pagal šią pjesę. (Tuo metu Klaipėdos dramos teatre ją pastatė Rolandas Atkočiūnas, spektaklis vadinosi „Už uždarų durų“.)

Darbas su šiais žmonėmis man kaip režisieriui padėjo dar labiau atsiskleisti.

– Ką šios J.P.Sartre’o pjesės dėka sužinojai ir ką bandai pasakyti kitiems?

– Mano tikslas – kuo suprantamiau ir tiksliau perteikti Sartro egzistencializmą,        vadinamąją ribinę situaciją, kuri žmogų tariamai išrengia prieš minią, ir jis pradeda kitaip  suvokti save ir pačią būtį. Mes kasdien  dėvime begalę kaukių, o be jų  net neįsivaizduojame savo gyvenimo, todėl šis spektaklis – tai žmogaus akistata su pačiu savimi. Per daug tikėdamiesi  ir  per mažai gaudami, mes viską įvertiname tik po fakto. Žmogus žmogui sukuria pragarą čia, žemėje, tad nereikia pragaro tikėtis kažkur kitur. Kol esame  gyvi, turime pasirinkimą – išeitis, kurių pjesėje personažai jau nebeturi.

Sėkmės link žengia savarankiškai

– Tavo tėvas Saulius Basijokas – žymių laidų („Popietė su A.Čekuoliu“, „Duokim garo“, „Paskutinė kryžkelė“, „Vakaro autografas“) prodiuseris. Ar nesulauki priekaištų, kad tavo sėkmės priežastis – stiprus užnugaris?

– Kokia čia sėkmė?! Tai tik mažas žingsnelis jos link. Televizija ir teatras yra nesuderinami. Jei tėtis būtų žymus teatro režisierius ar teatro vadovas, manau, sulaukčiau  kokių priekaištų. Tačiau mano ir tėčio nuomonės šiuo klausimu sutampa – kiekvienas žmogus turi pats surasti savąjį kelią.

– Ar nebuvo noro pasekti tėvo pėdomis?

– Buvo visokių minčių...

– Kas režisieriaus darbe tau yra sunkiausia?

– Jei būtų lengva, man nebūtų įdomu. Sprendimo ieškojimas  yra bene įdomiausias dalykas teatre.

Tiki meile ir kančia

– Sakoma, kad kūrinio pavadinimas yra tarsi saulė, tam tikra spalva nušviečianti jį visą. Pjesės originalus pavadinimas „Užsklęstos durys“, o spektaklį pavadinai „Išėjimo nėra“. Kodėl?

– Nes išėjimo nėra – viskas veda į vieną tašką – mirtį –  egzistencijos tęstinumą...

– Prancūzų egzistencialistų, o toks yra ir J.P.Sartre’as, kūrybos ašis – teiginys, jog viskas yra absurdas. Ar po susidūrimo su šiuo autoriumi liko kas nors, kuo šventai tiki?

– Tikiu meile ir kančia – tai du dalykai, kurie mane visada motyvuoja.

– Vienas žinomiausių posakių iš šios pjesės – „pragaras – tai kiti“. Dėl ko spektaklio veikėjai Garsenas, Estelė ir Inesė vienas  kitam tampa pragaru?

– Jie yra visiškai nesuderinami žmonės. Atsiranda meilės trikampis. Jie visi yra egoistai, besirūpinantys tik savimi , o  bėgdami vienas nuo kito, sukuria vienas kitam  pragarą. Jie tarsi musės voratinklyje, kur vieno veikėjo judesys neišvengiamai užkliudo kitus.

– Tiek spektaklis, tiek visa J.P.Sartre’o kūryba pertvinkusi erotika. Kaip manai, kas ja bandoma pasakyti? Kokia jos prasmė čia?

– Erotikos terminas taip pat vartojamas nusakant žmogaus jausmingumą, geidulį ir seksualumą, tačiau ši sąvoka yra  kur kas platesnė. Tai malonumas, kuris yra tarsi  pabėgimas, atitolimas nuo realybės, galimybė užsimiršti. Pabėgti nuo realybės bando ir spektaklio veikėjai, deja, jiems tai nepavyksta, nes juos visuomet stebi kitas.

– Ar galima tikėtis  „Išėjimo nėra“ išvysti ir Klaipėdoje?

– Tai priklauso nuo „Menų spaustuvės“. Pats esu vilnietis, tad šio spektaklio parodymas Klaipėdoje būtų tarsi mano padėka dėstytojams, žmonėms, miestui, kurie keturis metus mane augino.

Vizitinė kortelė

Gimė 1989 m. rugpjūčio 1 d. Ignalinoje.

2008 m. baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją.

2012 m. baigė dramos režisūros studijas Klaipėdos universitete.



NAUJAUSI KOMENTARAI

AUDRONE

AUDRONE  portretas
LABAI BUT ĮDOMU PAMATYTI JUSŲ SPEKTAKLĮ IR ŠIAULIUOSE,LINKIU SEKMĖS KŪRYBINIAME KELYJE... SU PAGARBA TETA AUDRONĖ IŠ JONIŠKIO

I.R.

I.R. portretas
LInkiu kūrybinės ir gyvenimiškos sėkmės. Tikiu Tavo pasirinkimu, dėkoju.
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių