Interviu su savimi: skiriama J.Joyce'ui

Vasario 2-ąją sukanka 130 metų nuo garsiojo airių rašytojo Jameso Joyce'o gimimo. Keturiomis dešimtimis mažiau – pirmajam jo knygos „Ulisas“ leidimui. Literatūroje įtvirtinęs sąmonės srauto techniką šis kūrinys XX a. pasaulio kūrinių lobyne.

Lietuviškai „Ulisas“ prabilo kauniečio vertėjo Jeronimo Brazaičio pastangų dėka. Vertėjo interviu su pačiu savimi gimė iš pagarbos J.Joyce'ui. Jame atsispindi ne tik J.Brazaičio santykis su garsiuoju „Ulisu“, kurį jis vadina KNYGA, bet ir su Homero „Odisėja“ lyginamo airių rašytojo kelionė žmogaus sąmonės labirintais.

„Tiems, kurie šį rašytoją myli, pasakau, kad nebūtinai privalo “Ulisą„ perskaityti iš karto, lyg tai būtų paprasta knyga – jį reikia tyrinėti (juo sotintis) visą gyvenimą. To norėjo ir pats autorius“, – sako J.Brazaitis. „Uliso“ turėjimas ar neturėjimas šiuolaikiniame literatūros pasaulyje, anot vertėjo, nusako tautos kultūros lygį.

– Ar išversi?

– Taip. Jeigu aš sugebėjau du kartus J.Joyce'ą nupiešti (vieną kartą pasižiūrėdamas į tikro dailininko piešinį „Šokantis J.Joyce'as“, kitą – iš nuotraukos „J.Joyce'as Ciūriche 1938 m.“), tai tikrai išversiu!

– Jeigu niekas neišleis?

– Tada – bus ranka rašytas! Parašysiu ant to, ką turėsiu: popieriaus, baltos medžiagos, jeigu jų pritrūks – imsiuosi odų. J.Joyce'o tekstas visur tinka. Aš laikysiu normaliu dalyku skaityti jį ir ant degtukų dėžučių etikečių. Toks rašytojas reikalingas visur, visada ir visiems!

– Ar tavo vertimas geras?

– Labai geras. Žinoma, jeigu būčiau literatūros profesorius ir mokyčiau kitus, pasakyčiau, kad  J.Joyce'o vertimą – perteikimą lietuviškai (kaip ir vertimus į kitas kalbas) galima tobulinti sulig kiekvienu leidimu. Tačiau dabar, kai darbas tik pradėtas, kitaip kalbėti negaliu, žinodamas, kad autorių verčiu iš jausmo ir supratimo, kad jis labai reikalingas visiems aplink mane – visai Lietuvai! – sakau: „Juo džiaugsimės, nes “Ulisą„ pripažins geriausia XX a. knyga, o lietuviams nereikės tylėti, nuleidus galvas, kai kas nors paklaus, ar turime lietuvišką “Ulisą„. Taip, tikiu, kad vertimas bus labai geras, po kelerių metų  J.Joyce'as bus įtrauktas į vidurinių mokyklų programas.“

Šie klausimai – patys pirmieji, užduoti 1989–1990 m. Taip tada ir atsakiau nuoširdžiai tikėdamas, kad galėsime turėti XX a. intelekto rekordininką, perteiktą  (nes žodis „išverstą“ neapima visos šio darbo esmės) lietuviškai. Taigi – toliau.

– Kokia buvo tavo pirma  J.Joyce'o publikacija?

– J.Joyce'o poema proza „Giacomo Joyce“ su lygiagrečiai išspausdintu originalo tekstu (anglų kalba: ja  J.Joyce'as, būdamas grynas airis, rašė todėl, kad visi jo kūriniai būtų kuo greičiau išversti į kitas pasaulio kalbas ir skaitytojai sužinotų airių tautos problemas – ypač siekį išsilaisvinti iš britų „globos“) ir plačiais komentarais.

1988 m. su almanacho „Europa“ sudarytoju Romualdu Ozolu (jis tada dirbo „Minties“ leidykloje) pabendravome tik du ar tris kartus, sugaišdami pokalbiams po 30–40 sekundžių. Kūrinį pasiūliau dėl to, kad Lietuvai reikėjo naujo žodžio ir literatūros, nes, atrodo, tik vienas iš menų viešai dirbo bendram reikalui – muzika. R.Ozolas pasakė: „Gerai –  J.Joyce'o reikės.“

Almanachą platinau M.Žilinsko galerijoje. Pasakojau žmonėms apie rašytoją, jo Tėvynės meilę, gyvenimo detales ir posūkius, charakterio ypatumus, kitus jo kūrinius, ypač apie „Ulisą“. Ten įvyko toks nepamirštamas pokalbis. Viena mergina (ji buvo rudakė, iš Prienų) pasakė: „Žinau, tėvelis mums skaitydavo  J.Joyce'ą...“ Džiugu, viskas pavyks, pagalvojau. Nieko neklausinėdamas supratau, kad ji jau buvo girdėjusi lietuviško „Uliso“ skambesį: 1968 m. 1, 3 ir 4 skyrius išspausdino „Pergalė“, vertė Tomas Venclova.

(ULISĄ nusprendžiau versti 1986 metais, gal todėl, kad nuo minėtos publikacijos jau buvo praėję 18 metų – šis skaičius siejosi su 18 KNYGOS skyrių; bet to, buvo neįmanoma pakęsti tokios padėties, kiauksėti, kad ir tas blogai, ir tas, neturėjau įpročio – geriau pačiam padaryti arba okupacinę valdžią traukti per dantį, sugalvojus ne kartą pasakytą bajerį, kad gyvenimas neišvengiamai gerėja).

– Ar taip ir išlaikyta, kad 18 skyrių veiksmas trunka 18 valandų?

– Neteisingas tvirtinimas, formalus chrestomatinis „Uliso“ veiksmo trukmės nusakymas – gal „greitų“ dėstytojų (girdėjau, bet ne asmeniškai, kad vienas iš jų yra sakęs, jog J.Joyce'ui (visam!) užtenka 8 akademinių valandų, kiek jų ir skirta – tegul atsiliepia tasai atmestinumo meistras), tikrai neperskaičiusių visos KNYGOS.

(Pats rašytojas „Uliso“ niekad nevadino romanu, kadangi kūrinys, panaudojus sąmonės srauto metodą, peraugo to žanro rėmus).

– Ar tik sąmonės srauto?

– Ne. Dar – epinio realizmo ir momentinių nuotraukų derinio. Buvo fiksuojamos mintys, kurios skriejo veikėjų pasąmonėje, užrašytos frazės, kokias pats sau liepė pasakyti personažas, kokias išgirdo jo pašnekovas, tačiau viskas vyko realioje aplinkoje – Dublino mieste: gatvės, parduotuvės, tavernos, restoranai, mokymo įstaigos, koncertų salės, poilsio vietos, ir t. t., aprašytos taip tiksliai, kad, tariant  J.Joyce'o žodžiais, jeigu miestas vieną dieną staiga išnyktų nuo žemės paviršiaus, jį galima būtų atstatyti pagal mano knygą.

Kai kurie kritikai, panorę priskirti J.Joyce'ą prie siurrealistų, nutraukė savo bandymus, suvokę iš anksto sudarytą KNYGOS planą, tvarką ir tikslą – šiuos dalykus rašytojui įskiepijo jį mokę jėzuitai.

– Bet veiksmo laikas?

– Taip, svarbus dalykas, mes padarėme tokį papuošiamąjį nukrypimą... „Uliso“ veiksmo pradžia – 1904 m. birželio 16 d. 8 val. ryto, o pabaiga – jau nemažai po vidurnakčio, paryčiui. Donas Giffordas su Robertu J.Seidmanu pateikia faktą, kad „saulė 1904 m. birželio 17 d. tekėjo 3.33 val.“. Baigiantis paskutiniam skyriui „Penelopė“, W.Y.Tindallis, pakomentavęs frazę „a quarter after“ – „ketvirtis po“, grąžina mums realybės jausmą, kaip skamba mano 73-iasis komentaras, konstatuodamas, jog „dabar yra 3.15 val.“, veiksmas jau tęsiasi 19 valandų ir 15 minučių.

Paskutinio „Penelopės“ ketvirčio pradžioje viena iš trijų pagrindinių „Uliso“ veikėjų, Leopoldo Bliumo žmona Merion, 7-oje savo ištisinio žodžių srauto, kurio nevaržo jokie skyrybos ženklai, bangoje suvokia, kad „tai Jurgio bažnyčios varpai 3 ketvirčiai valanda palauk 2 valandos“.

Žinodamas tuos du fiksuotus laikus ir eilučių skaičių tarp jų, radau, per kiek laiko pralekia viena eilutė. Padaręs prielaidą, kad visame skyriuje Moli minčių srauto greitis išlieka pastovus, suskaičiavau eilutes originale nuo „3.15 val.“ vietos iki pabaigos, o jų skaičių padauginęs iš vienos eilutės laiko trukmės, gavau 16 val. 47 min., taigi, kad „dabar“ 1904 m. birželio mėn. 17 diena, 3.31.47 val. Taigi tuo momentu padėtas taškas, žymintis „Penelopės“ pabaigą.

Bet „Uliso“ veiksmo trukmė – ne 19 val. 3 min. 47 sek., todėl, kad KNYGA baigiasi priešpaskutiniame skyriuje „Itakė“. Jame J.Joyce'as taip pat pateikė du fiksuotus laikus (3.30 val. – tiek išmuša laikrodis – ir jau minėtą 3.33 val. – išlydėjęs Stiveną Bliumas stebi „naujo saulės disko pasirodymą“), tačiau, skaičiuojant „Penelopės“ metodu, pagrindinis herojus patektų į lovą tik 5.16 val., ir „Ulisas“ baigtųsi apie 5.43.30 val. Nerealu. Nesant papildomų duomenų, galima parašyti gražų literatūrinį atsakymą, kad „Ulisas“ – knyga be pabaigos, o trumpai tarti, kad jo veiksmas trunka beveik 20 valandų (turėtų baigtis dar prieš 4.00 val.). Svarbu, kad akademinė dogma, jog 18 skyrių veiksmas trunka 18 valandų, tapo paneigta.

– Ar vertėjo skaičiuoti?

–  Taip! Kadangi „Ulise“ svarbios visos detalės, pavyzdžiui, pagrindinio herojaus dienos išlaidos ir pajamos. Jų apskaičiavimą žiūr. Antrosios knygos 315 psl., o jas patikslina mano 44-asis komentaras. Mūsų pavyzdingas šeimos tėvas neįrašė, kiek jis išleido viešnamyje, tik jo pateisinimui galima pasakyti, jog ten jis užsuko ne savo noru, o saugodamas (sekdamas) savo draugo sūnų, jauną 22 metų Stiveną Dedalą, mokytojaujantį poetą, kuris yra jaunas J.Joyce'as; atitinkamai, Leopoldas Bliumas (38) yra „vidurinio amžiaus“ J.Joyce'as.

 

Taip pat žirgų lenktynių aprašyme rasime komentarą, patikslinantį arklio lytį. Arba – nuolatinės klaidos Bliumo matematikoje bei ritminis Mercadantės ir Meyerbeero kūrinių painiojimas...

Skaičiavau ir todėl, kad nė vienoje iš tyrinėtų-skaitytų 25 knygų apie J.Joyce'o „Ulisą“, nė vienuose komentaruose tokio „Penelopės“  laiko užfiksavimo neradau; gal tikrai „ne kiekvienas aklas mato“, kaip sakydavo mano močiutė.

– Tada gal reikėtų žinoti ir pirmąją kurio nors „Uliso“ skyriaus publikaciją, ir periodinius leidinius, skelbusius šį KŪRINĮ, ir jų rekordininkus?

– Džiaugsmingas momentas. Pirmas – 11-as skyrius „Sirenos“ (rankraštinis pavadinimas, KNYGOJE J.Joyce'as skyrių pavadinimų, kurie rodė Homero paraleles, atsisakė; tačiau jie liko kritiniuose straipsniuose, tyrinėtojų knygose, komentaruose). Jis buvo išspausdintas meno kultūros žurnale „Krantai“ 1989 m. rugpjūčio–rugsėjo numeryje. Tuometis „Krantų“ redaktorius, a. a. Vaidotas Daunys, grįždamas į Vilnių net užvažiavo pas mane į namus pasakyti, kad spausdins, nes gavo palankų atsiliepimą iš T.Venclovos, ir paklausė: „Jarai, ar gerai bus, jei spausdinsime puslapyje tris skiltis? Ir petitu?“ Aš pasakiau: „Spausdinkite nors ir blusitu. Svarbu – pradėt!“

Įžanginiame straipsnyje parašiau, kad J.Joyce'as pateikė visapusiškiausią, plačiausią ir giliausią gyvenimo interpretaciją, o baigiamajame žodyje (paskyręs nemažai vietos jausminiams dalykams, pavyzdžiui, mechanizmo, kuris padeda misteriui Bliumui įsitikinti, kuri yra jo vienintelė, veikimui aprašyti), kad rašytojas suteikė savo KŪRINIUI visas tris tikro meno sudėtines dalis – HARMONIJĄ, GROŽĮ ir PILNATVĘ. Skyrių redagavo A.Daugnorienė.

Ypatingą dėmesį „Ulisui“ skyrė „Žaltvykslė“ (vyr. red. Juozas Krivas), per 4 metus (1990–1993) išspausdinusi tris KNYGOS skyrius. Pirmasis žurnalo numeris buvo ruošiamas pirmam Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio suvažiavimui. Kai atnešiau 2-ąjį skyrių „Nestoras“, Juozas net pakeitė numerio turinį – kad tik tilptų J.Joyce'as! Tai padarė dėl to, kad skyriuje kalbama apie airių tautos kovą už nepriklausomybę, o baigiamajame žodyje „Airija ir Lietuva“ akcentavau, kad mus turi įkvėpti Airijos pavyzdys – beveik 700 metų kova!

Nuolat, metodiškai ir profesionaliai diegė „Ulisą“ į Lietuvos kultūrą „Metai“. Po vieną „Uliso“ skyrių išspausdino „Atodangos“, „Kultūros barai“, „Literatūra ir menas“, „Varpai“, „Šiaurės Atėnai“. „Uliso“ spausdinimo periodikoje rekordininkas – religijos, filosofijos ir meno žurnalas „Logos“. Nuo 1997 iki 2003 m. jame buvo paskelbta 12 skyrių – visa pirma knyga!

– Klausyk, Jarai, aš skaitau lygiagrečiai abu variantus: tą žurnalinį (grynai tavo) ir KNYGĄ, redaguotą. Man tavo geresnis: būtų vos ne antra knyga komentarų, natūralesnė šnekamoji kalba, stipriau jaučiu ritmą. Ar aš teisus?

– Kad stipriau jaučiamas ritmas – ne persistengimas, tačiau ta meninė puošmena, kurios padedama „Ulisas“ pulsuoja (tikrai gyvena!) pakankamai gerai girdisi ir KNYGOJE, nors kai kurios frazės truputį pakeistos. Reikia suprasti, kad aš „Ulisą“ verčiau didesne dalimi iš jausmo – prieš tai apie 16 metų dirbau pagal diplomą – inžinieriumi. Specialaus universitetinio pasiruošimo neturėjau, nors anglų kalbos diplomas – dar ne viskas: kai pradėjau, nuo „Uliso“ pasirodymo buvo praėję 64 metai, o turint omeny, kad nuo 1918 m. jį spausdino literatūrinis žurnalas, – net 68, kai 2002 m. baigiau, sukako net 84 tušti anglistų metai – niekas iš jų kito lietuviško vertimo varianto nebuvo pateikęs.

Leidžiant lietuviškai šią žymiausią XX a. KNYGĄ redaktorius Saulius Repečka tikrai buvo reikalingas. Jaunas žmogus, dar nesusirgęs – ir tikiu, kad niekad nesusirgs! – ta profesine taisyklinginimo (gerbiami literatūros specialistai, atleiskite ir nesirūpinkite: čia mano žodis) liga; jis buvo Europos Komisijos specialiai komandiruotas į Oksfordo universitetą studijuoti J.Joyce'o archyvo (55 tomai) ir, žinoma, kitų knygų. Jeigu šiame straipsnyje išbluktų kelios frazės, knygų autorių pavardės ar kiti duomenys, Saulius – tas vietas tikrai restauruotų.

Dar minėjai vos ne antrą knygą. Pačią pirmą studiją apie „Ulisą“ parašė Stuartas Gilbertas, ji pasirodė 1930 metais. Ta studija vertinga dėl to, kad gimė konsultuojantis su pačiu J.Joyce'u. 1952 metais buvo išleista A Reader‘s Guide to James Joyce, autorius – Williamas Yorkas Tindallis.

Įspūdingą komentarų (vien tik!) knygą Ulysses Annotated parašė Donas Giffordas su R.J.Seidmanu, ji buvo išleista 1974 metais. Leidimą tuoj pat pakartojo, dar jį papildė 1989 m. Tai tikrai didesnės apimties knyga net už patį „Ulisą“, kuris išspausdintas lietuviams įprastu didoku šriftu užima 933 puslapius. D.Giffordo komentarai, išspausdinti šiek tiek mažesniu šriftu, tačiau 2 skiltimis, užima 676 puslapius. Kiekvieno skyriaus komentarų pradžioje skaitytojui – tyrinėtojui pateiktas Dublino planelis, o šalia – padidintas planas to rajono, kuriame vyksta aprašomi įvykiai.

Labai patogaus Students‘ Annotated Ulysses (1992, 933 psl.; 2 įžanginiai straipsniai, o komentarų, perskaičiavus iš petito, apie 500 psl.) leidimo redaktorius yra literatūros tyrinėtojas, Dublino universiteto anglų kalbos (air. beurla) katedros vedėjas Declanas Kiberdas. Jis gimė 1951 metais Dubline, toje pačioje gatvėje (Eccles Street), kurioje kartu su savo žmona Merion (Moli) ir dukra Milicenta (Mili) „gyvena“ pagrindinis KNYGOS herojus, misteris Leopoldas Bliumas, iki 2009 metų išleido 7 (septynias) knygas, be to, už pasiūlytus komentarų pagerinimus atsiuntė man vieną iš jų – geras privalumų derinys, ar ne?

(Jo žmonos mergautinė pavardė Twydi parinkta „medžiaginė“ dėl to, kad primintų Penelopės tinklą Homero „Odisėjoje“).

Žinoma, buvo leidžiamos ir kitos J.Joyce'o Kūrybą nagrinėjančios knygos. Be čia minėtų 4-ių, aš skaičiau dar 21 ir kiekvienoje radau naudingų dalykų.

– Žinai, viena moteris nusipirko „Ulisą“ šiemet (Antrąją knygą, bet ji to nepastebėjo), perskaitė, žinoma, kažkada pamačiusi, kad ji prasideda 13-uoju skyriumi Nausikaja, tačiau tai moteriai „Ulisas“, pradėtas skaityti iš vidurio, labai patiko.

– „Ulisą“, šią neįkainojamą intelektinę DOVANĄ, galima skaityti, pasirenkant „pradžios“ vietą, pavyzdžiui, pagal tai, koks skyriaus „menas“. Toje periodinių leidinių epochoje (1989 – 2003) verčiau KNYGĄ ne iš eilės, o atskirais skyriais, kad būtų tuo laiku aktualūs (kaip jau minėtas Nestoras), arba meniškai įdomiausi: 11-asis, „Sirenos“, buvo pirmas dėl to, kad mane žavėjo, kaip autorius literatūriniu būdu atkuria įvairias muzikines formas, 8-asis, „Lestrigonai“, pasirodė netrukus todėl, kad pastebėjau jį esant tipiškiausiu, 5-asis, „Lotoso valgytojai“ (arba „Lotofagai“), – kad „tipiškumo“ (turiu omeny sąmonės srautą – stream of consciousness) jame taip pat labai daug. Vėliau vertimų eilę reguliavo kiti kriterijai: 7-ajame, „Eolas“, kuris iš pradžių manęs netraukė, nes veiksmas vyksta dviejų periodinių leidinių redakcijoje, J.Joyce'as padovanojo mums net 120 retorikos formų, 10-asis, „Klajojančios uolos“, išsiskyrė ta ypatybe, kad aprašyti 19-oje epizodų maždaug 1 valandos įvykiai („Kodėl čia 19 epizodų, jei knygoje 18 skyrių?“ iškėlė klausimą kai kurie tyrinėtojai; „19-as – naujo kūrinio apmatai?“ – spėjau aš) įvykiai vyksta vienu metu.

*

– Ar tikrai visi KNYGOS įvykiai tilpo toje konkrečioje 1904 m. birželio 16 d.?

– Išsiaiškinau tik kelis fikcijos dalykus:

a) daugiausia neigiamai „sveikinama“ vicekaraliaus kavalkada, pavaizduota 10-ojo skyriaus 19-ajame epizode, tą dieną nevažiavo, bet ji J.Joyce'ui buvo reikalinga tam, kad į skyrių būtų įvesta valstybinė valdžia – kaip atsvara bažnytinei, nes pirmajame epizode aprašoma Tėvo Konmi kelionė per miestą;

b) Patriko Dignemo laidotuvės buvo sumodeliuotos pagal kitas, įvykusias truputį anksčiau, – 1904 m. birželio 10 d.;

c) ne visi tie straipsniai, kuriuos veikėjai, besiilsintys Vežiko Pastogėje, skaitė rožiniame sportiniame „Evening Telegraph“ leidinyje, iš tikrųjų buvo jame išspausdinti;

d) dainelės „Mano panelė – Jorkšyro mergaitė“ sukūrimo metai – 1908 m., taigi 1904 m. birželio 16 d. Pasiutėlis Boilenas, jeigu ir „atžingsniavo (...) pagal priedainio “Mano panelė – Jorkšyro mergaitė" ritmą, tai tik dėl autoriaus vaizduotės.

Taip, tą „Uliso“ veiksmo dieną personažų mintyse į Dubliną buvo susirinkęs visas pasaulis. Žymiausi mokslininkai, filosofai, teisininkai, dainininkai, muzikantai, kompozitoriai, nacionaliniai herojai, sportininkai ir dar daug kitų.

– Kiek tų dainų „Ulise“?

– Dainų ar operų bei operečių arijų ištraukų – 308. Tai – tikslūs D.Giffordo duomenys, o skaitant tikrai neatrodė, jog bus daugiau 200: kai kurios buvo priskirtos vieno ar kito veikėjo mintims.

Tačiau dainos – dar ne viskas. Nuolat prisimenami „Homeras“, Dantė, Williamas Shakespeare'as ir kiti rašytojai.

– Ar žinomas citatų skaičius?

– Taip. Trijų minėtų rašytojų (prie jų prijungę J.Joyce'ą, kritikai sudarė žymiausių rašytojų per visą žmonijos istoriją ketvertą), atitinkamai – 124, 37 ir 332; dar nemažai – Williamo Blake'o, Johno Miltono, Thomaso Moore'o ir kt.

Tyrinėjančiam „Ulisą“ skaitytojui sudaromos sąlygos arba prisiminti, arba pradėti skaityti Šventąjį raštą, kadangi KNYGOJE vien iš 4 Naujojo Testamento Evangelijų – 171 ištrauka.

Taip, tą „Uliso“ veiksmo dieną personažų mintyse į Dubliną buvo susirinkęs visas pasaulis. Žymiausi mokslininkai, filosofai, teisininkai, dainininkai, muzikantai, kompozitoriai, Nacionaliniai herojai, sportininkai ir dar daug kitų. Atrodo, kad autoriaus sakinių ne tiek jau ir daug. Tačiau tokia mintis gali kilti tik tada, kai skaičiuojamos citatos, neįvertinant, kokią KNYGOS dalį jos užima. Juk svarbiausia – vaizdavimo metodas, kuris padeda suvaldyti tas citatas, kad jos veiktų J.Joyce'o meno naudai.

Kai pirmą kartą paskaičiau „Ulisą“ 1965 metais (lenkiškai, žurnale), o 1968 metais – lietuviškai (nors tik „tuos Tomo“ skyrius), mane patraukė Dublino gyvenimo turtingumas: temų įvairovė, pagrindinio herojaus „reikalų“ diapazonas, didelis tikslumas, prozinis ritmas. Ir tada šmėstelėjo mintis –

– Ar jis viską pats sugalvojo? Atrado, sutvarkė, pateikė – „užpatentavo“?

– Buvo aišku viena. Anglų valdomoje Airijoje mokinys arba studentas bibliotekoje rasdavo visą žymiausią pasaulio literatūrą, galėjo mokytis tų užsienio kalbų, kurios jam atrodė reikalingos ar patrauklios. Dabar, po 46 metų, dažnai prisimenu, kaip mums, 20-mečiams, 30-mečiams ir vyresniems tekdavo „kombinuoti“ knygas sovietų okupuotoje Tėvynėje Lietuvoje.

Antra. Sąmonės srauto ir Sigmundo Freudo laisvųjų asociacijų metodai labai panašūs, tačiau J.Joyce'as kategoriškai neigė žymaus austrų psichiatro ir psichoanalizės mokslo pagrindėjo, pirmojo mokslininko, išdrįsusio parašyti apie žmogaus elgesio ir veiksmų priklausomybę nuo jo pasąmonės, įtaką. Savo mokytoju J.Joyce'as paskelbė Eduardą Dujardiną, bet prisipažino, kad skaitė S.Freudo darbus, tik norėdamas įsitikinti metodų panašumu ir kad jie buvo panaudoti tik kaip statybinė medžiaga tiltams į „Ulisą“.

J.Joyce'as skaitė ir Carlo Gustavo Jungo, S.Freudo mokinio, analitinės psichologijos kūrėjo, veikalus, tikėjo naujomis mokslininko teorijomis. C.G.Jungas savo ruožtu ne iš karto susigyveno su „Ulisu“. Vis dėlto paskutinis skyrius „Penelopė“, kuriame teka Moli minčių srautas, C.G.Jungą taip sužavėjo, kad jis parašė: „O, kiek jis žino apie moters psichologiją – kaip velnio bobutė! Aš tiek nežinau.“ J.Joyce'as kelias dienas vaikščiojo aukštai pakelta galva, kol pagaliau į savo vietas viską sustatė jo žmona Nora Barnacle: „Jimmi visai nieko nesupranta apie moteris!“

Su Nora J.Joyce'as susipažino 1904 m., birželio 16 d. įvyko jų pirmas meilės pasimatymas, todėl ir „Ulisui“ rašytojas parinko šią įsimintiną datą. Nora buvo labai ištikima mylimoji, po kelių mėnesių išvažiavusi su juo į Europą, o vėliau – žmona (bet oficialiai jie susituokė tik 1931 m. Londone, pragyvenę kartu 27 metus, tikslas – lengviau tvarkomi palikimo reikalai), ji dalyvavo J.Joyce'o ir jo kolegų išverstų pjesių vaidinimuose, o jos laiškai pasitarnavo jam kaip modelis, kad sėkmingai užlietų skaitytoją tomis nepamirštamomis Moli srauto bangomis, kad sukurtų vieną įspūdingiausių visoje literatūroje Amžinosios Moters paveikslą.

– Kokie buvo jo santykiai su kitais?

– J.Joyce'as bendravo su daugybe žmonių (gyveno Dubline, Trieste, Romoje, Ciūriche, Paryžiuje), turėjo draugų ir, žinoma, priešų – kur be jų apsieit kūrybos žmogui?

Su draugais gerdavo vyną ir kalbėdavosi apie literatūrą ir kitus menus. Yra viena nuotrauka, pavadinta Trys airių gracijos: J.Joyce'as, Arthuras Sullivanas ir James'as Stephensas. Tenorui A.Sullivanui J,.Joyce'as skynė kelią į sceną, be perstojo jį girdamas ir rekomenduodamas. Su J.Stephensu, gimusiu irgi 1882 metais ir net tą pačią dieną (!), buvo susitaręs, kad jeigu apaks, anas pabaigs paskutinį jo kūrinį, romaną „Finnegans Wake“, bet spėjo parašyti ir išleisti (1939), iškentęs daugybę akių operacijų. Prancūzų vertėjas Jacques'as Benoîst-Méchin jam buvo reikalingas, kad įtikintų, jog paskutinis „Uliso“ žodis turi būti Taip (reikšmė: gyvenimo teigimas). J.Joyce'as svarstė su juo tą klausimą porą valandų, leisdamas vertėjui įrodyti to Taip būtinumą, nors prieš 2 metus literatūros tyrinėtojui Valery Larbaud'ui buvo parašęs laišką, kuriame paskelbė, kad jau žino tą taip svarbų paskutinį žodį ir užrašė jį.

Su priešais atsiskaitydavo daugiausia literatūriniais nokautais: susipykęs Ciūriche su britų konsulato darbuotojais Carru ir Comptonu, suteikė tas pavardes 15-o skyriaus naktinei sargybai, anglų kareiviams, kurie žygiuoja per „savo“ rajoną „staigiai pasisuka ir drauge skambiai superdžia lūpomis“. Vieno Triesto laikraščio leidėjui Alberto Prezioso irgi neliko skolingas: pačiais nepatraukliausiais jo bruožais „apdovanojo“ „Uliso“ plevėsą Pasiutėlį Boileną, o Prezioso žodžius, pašnibždėtus jo Norai (Nora atsivėrė savo Jimmiui) įdėjo į Leopoldo Bliumo lūpas, aprašant meilės-pasipiršimo sceną po Houto (Howth – kalno pavadinimas) rododendronais – ne – laukiniais paparčiais: teko tiek dėmesio skirti jos aprašymui: 8-ajame skyriuje „Lestrigonai“ Bliumo žodžiais, o 18-ajame „Penelopė“ – mylimosios Moli.

(Norėdamas parodyti, kad jo viršus, ano asistuotojo žodžius pakeitė: "Saulė pateka jums – Il sole s‘è levato per lei – virto Saulė šviečia tau – the sun shines for you).

 

Be abejo, skaitytojas jau suprato. Atsakiau į klausimus, kuriuos įvairiais laikotarpiais uždavė Kauno džoisininkai. Tiesa, Vilniuj (iš dviejų literatūros vyrų, gimusių, atitinkamai, Šiauliuose ir Klaipėdoje) taip pat išgirdau porą įdomių: pirmas – „Ar tikrai jis bučiavo jos užpakalio melionus?“ antras – „Juk žinai tą J.Joyce'o pramonę?“ Į abu atsakiau „taip“ (Moli žodžiu), tik pagalvojau, kad reikėtų žinoti, kiek per savo tebesitęsiantį iki šios akimirkos (ir, aišku, niekada nesibaigsiantį) gyvenimą sulaukė „Ulisas“ leidimų. Gal greitai rasiu. Bet geriau tegul suranda studentai, diplominių darbų iš J.Joyce'o kūrybos rašytojai. Ne mano reikalas skaičiuoti, kiek tokių darbų buvo per 15 Nepriklausomos Lietuvos metų. Bet jeigu nebus 2012 metais, kai visas pažangus literatūros pasaulis minės J.Joyce'o 130 metų sukaktį ir „Uliso“ 90-metį... Net sunku pagalvoti, o juo labiau – įsivaizduot, kad gali taip nutikti. (Gal nusiųsti laišką-priminimą į kelias aukštąsias Lietuvos mokyklas...?)

*

– Ar galima viename straipsnyje (ar net knygoje!) parašyti viską apie „Ulisą“?

– Teks duoti garbingą atsakymą: Ne. Labai platų straipsnį airių Nacionalinės šventės, kuri vadinama „Bloomsday“ – Bliumo (arba: Žydėjimo) diena – proga 2004 metų birželio 11 dienos numeryje išspausdino „Literatūra ir menas“. Šventė pradėta švęsti 1925 metais, praėjus tik 3 metams nuo „Uliso“ išleidimo. Kiekvienais metais birželio 16 d. iš pat ryto šventės dalyviai pradeda keliauti visais – pagrindinių ir antraeilių veikėjų – maršrutais: užeina visur, kur anie buvo. Kartą, pasakodamas apie „Ulisą“ Vytauto Didžiojo universiteto studentams, juokavau, kad galbūt tą dieną visiems vyrams privalu – kaip darė misteris Leopoldas Bliumas – užeiti į viešnamį, o jų žmonoms – likti namuose: iš pradžių, apie 4 val. po pietų, „impresarijai“ ateis ir vyks repeticijos... lovoje, o paskui toje pačioje lovoje jos savo vyrų lauks, kaip padarė Moli, kurios mintyse vis atsirasdavo Poldis, Riksidiksidoldis, Don Migelis de la Flora ir dar kitais vardais vadinamas jos vyras, kurio ji neatiduos niekam – net į „kompaniją tiems medikams“.

Minėto straipsnio įdomybė ta, kad jis pasiekė skaitytojus neredaguotas, taigi liko tas mano „įterpimų“ stilius, tačiau ir kelios klaidelės. Todėl visada atsiras patikslinimų norintiems „dar kažko“ (įžvalgių skaitytojų siekis, ir juos reikia gerbti bei vertinti, o svarbiausia – jais pasitikėti: versti be nukrypimų-paaiškinimų tekste; komentarai – visai kas kita). Kiek kartų teko keiktis girdint tokius niekus, kaip „išmokusių“ literatūrą, atseit, apgailestavimą, kad „mūsų skaitytojas dar nepribrendęs“. Tai brandinkit, kiek galit, ir stenkitės dar kompensuoti, ko iki jūsų tokie patys „žinovai“ nepadarė – nelaukit! (Savaime suprantama, taip jie teisina savo bergždžius dešimtmečius).

Manau, jog dabar galiu (iš pareigos gimusio noro neslopinsiu) perbėgti žvilgsniu per tą „Bloomsday“ straipsnį:

5 PSL., Pirma skiltis

A. Declano Kiberdo man atsiųsta knyga vadinasi „Irish Classics“. Gavau ją, kaip jis parašė, už „valuable corrections“ – vertingus pataisymus, nors iš 32-jų tik 8 buvo prasminiai, likusieji 24 – spaudos klaidos – „misprints“. Dedikacijoje buvau pavadintas „Joycean conscience“, ir dabar skaitytojai žinos, kad tie nukrypimai šiame straipsnyje arba žymiai daugiau komentarų meno žurnalų ir savaitraščių variante – tai ne smulkmeniškumas, o džoisinė (arba: J.Joyce'o mylėtojo) sąžinė.

B. „... teko net “bylą užvesti" (dėl to, jog nežinojau, kas jis) W.Wetherupui, Johno S. Joyce‘o, rašytojo tėvo, bendradarbiui.

C. „... legendinėje užrašų knygelėje“. Tikrai taip parašiau – matyt, dar nebuvau išgirdęs tos ribotai skurdžios reklamos per TV, beveik visas muzikines grupes vadinant „legendinėmis“, nors, pagal Richardą Ellmanną, „J.Joyce'as nešiojosi piniginėje ir kišenėse tuzinus mažų popieriaus lapelių, kad galėtų tuoj pat užsirašyti trumpas pastabas“.

D. Fanatiški taisytojai, „Uliso“ „corrected text“ trijulė, gavo 300 tūkst. JAV dolerių. Neskaičiuoju kitų pinigų, bet jeigu vėliau J.Kiddo pastangų dėka Pasaulio leidėjų asociacija galų gale pareiškė, kad „ateity reikėtų laikyti pagrindiniais ankstesnius leidimus“, tai...

Išvada aiški, nes J.Kidd įrodė, jog „jie patys 2000 kartų pamynė po kojom tai, ką parašė J.Joyce‘as“. Jų darbą būtų galima pavadinti 5000 beviltiškų pastangų (tiek jie priskaičiavo „klaidų“ – patys suvokiate, kokios jos).

Antra skiltis

E. Pirmoji „Uliso“ leidėja Sylvia Beach išleido šią knygą savo leidykloje „Shakespeare & Co“ Paryžiuje. Angliakalbiuose kraštuose oficialios instancijos ją sutiko priešiškai:

a) JAV KNYGA išleista tik 1934 m. po „Uliso“ gynėjų (Morriso L.Ernsto su pagalbininkais) pergalės teisme 1933 m. gruodžio 6 d.;

b) Tik 1936 m. Kopenhagoje, skaitydamas korektūrą angliškajam leidimui, kuris turėjo pasirodyti spalio 3 d., J.Joyce'as galėjo pasakyti: „Dabar karas tarp manęs ir Anglijos baigėsi, ir aš esu nugalėtojas“.

Tų dviejų „didžiųjų“ valstybių elgesį straipsnyje pavadinau „meno šmeižtu“ ir „literatūriniu genocidu“, klausdamas, ar joms kada nors buvo iškelta teismo byla.

F. „Leopoldui Bliumui J.Joyce‘as suteikė ne tik “Odisėjo„ (romėniškai “Uliso„), bet ir Dantės “Uliso„ savybių, ypač išryškindamas pastarojo žinių troškimą bei norą kuo geriau pažinti gyvenimą (plg. Dantė “Pragaras„, giesmė XXVI, 93-99 eil.)“.

G. 18-ajame skyriuje „Penelopė“ yra 8 žodžių srauto bangos, atsikvėpimų – 7.

 

Trečia skiltis

H. Bliumo senelis atkeliavo į Britų salas iš Vengrijos. „Ši šalis J.Joyce‘ui buvo “reikalinga„, kadangi, ji sėkmingai pritaikė pilietinio nepaklusnumo taktiką, kad išeitų iš Austrijos-Vengrijos imperijos; tokios taktikos reikia laikytis ir Airijai; ją Bliumas pasiūlė Griffithui, vienam iš Vadų...“

I. Taip, prancūzai dirbo trise („vertė Auguste'as Morel, padėjo Stuartas Gilbertas, tikrino, bendradarbiaudamas su autoriumi Valery Larbaud“), tačiau netiksliai parašiau („... nepasikonsultavę su autoriumi...“) apie vokišką vertimą: jų vertėjas Georg Goyert rašė J.Joyce'ui ir gavo prašomų paaiškinimų.

J. „... greičiausiai ir geriausiai jį (“Ulisą„) pajautė ne “tikri„ specialistai – artimiausiai su juo susidraugavo techninių specialybių atstovai“.

K. „(O Airijos rašytojų išsivadavimo iš J.Joyce‘o komplekso teko laukti beveik iki XX a. galo: vienas pirmųjų – Roddy Doyle, 1993 m. laimėjęs “The Man Booker Prize for Fiction„)“.

L. „... pirmasis (1923 m., ir dar teigiamas (!) – tais laikais retenybė) – ištikimo J.Joyce‘o meno šalininko T.S.Elioto straipsnis “Ulysses„, Order and Myth – Ulisas: tvarka ir mitas“. (Jį išvertė K.Platelis).

Ketvirta skiltis

M. „Realybės vizija knygoje labai tiksli: ir rimta, ir komiška, tačiau jokiu būdu – ne tragiška ir ne formali. Ji parodo žmogui kelią, padeda apsispręsti, išveda skaitytoją į neįsivaizduojamas eilinei literatūrai erdves“.

23 psl.., Pirma skiltis

N. Herojų mintyse ir prisiminimuose, kurie yra labai platūs, veiksmas vyksta nuo priešistorinių laikų („Jų senovė , abi buvo mokomos Šiharo dykumoje, praėjus 242 metams po Tvano, dvasinėje seminarijoje, įsteigtoje Fenijo Farseigo, Nojaus palikuonio, Izraelio pirmtako bei Heberio ir Heremono, Airijos pirmtakų, prosenelio...“) iki aprašomos dienos ir nusidriekia toli į ateitį, į Rašytojo mylimą Airiją, ir visą Žemės planetą – net išsiverždamas į Kosmosą!" Citata skliaustuose – apie airių ir hebrajų kalbas.

O. „Ulisas“ neturi precedento visoje kultūros raidoje, nes viename kūrinyje buvo pradėta ir iki tobulumo išplėtota nauja meno rūšis„, – rašė lenkiško “Ulisseso„ įžangoje jį išvertęs M.Stomczyńskis...“

P. „Knyga yra “optimistinis gyvenimo, koks jis yra, suvokimas, linksma dvasinė pramoga, įtemptas tragiškas vaizdavimas, beveik mitinė abstrakcija„ – tai S.L.Goldbergo formuluotė, viena iš penkių, dažniausiai taikomų “Ulisui".

R. „Turime tokią knygą, apie kurią J.Joyce‘as pasakė savo tetai: “Jeigu jo [„Uliso“ – past. mano] nereikia skaityti, tai reiškia, kad neverta ir gyventi".

S. „Korespondentas: “Ką jūs veikėte per Didįjį karą, misteri J.Joyce‘ai?"

J.Joyce‘as: „Aš rašiau “Ulisą„. O ką veikėte jūs?“

*

Norėjau prisiminti tą straipsnį...

Tyrinėjant J.Joyce'o MENĄ, tai labai naudinga, kadangi niekas nėra visaatmintis. Rašytojo amžininkai prisimena jį tokį: stovi palinkęs pirmyn Dublino aludėje, galva pakreipta į šoną – klauso; lūpose – daugiareikšmė šypsenėlė (pasiskirkit jausmą kiekvienas sau – kokį norit), vienoje rankoje visą laiką „prie jo“ pluoštas lapelių, kitoj – paruošta darbui rašymo priemonė. Net galingos atminties J.Joyce'as užsirašinėjo! (Taigi ir „kultūros veikėjams“ galiu atkirsti: „Žodis “pamiršau„ – ne pasiteisinimas!“) Ir tas nė akimirkai nenutraukiamas darbas (kartą rašytojas „išdidžiai paskelbė, jog nepanaudotos pastabos [“Ulisui„] svėrė dvylika kilogramų“) davė mūsų pasauliui tokį kūrinį, kuris spindi tamsoje, ir tamsa jo nenugalėjo (plg. Jn 1,5). „Ulisas“ šviečia kaip Šventojo rašto šviesa, toje KNYGOJE užrašyti intelektinės religijos tomai.

Galime ramiai atsikvėpti valandėlei (tiktai: žiūr. toliau mano planus), susitikdami su kitomis literatūros knygomis, tačiau dabar jausdami, jog 1998 metais mano užrašyta („Logos“ 13/14) aksioma, kad

„Uliso“ turėjimas ar neturėjimas šiuolaikiniame literatūros pasaulyje nusako tautos kultūros lygį, yra teisinga.

Tik per daug nenusiraminkime. Yra darbų – net J.Joyce'o sukurtų! Vienos jo didelės KNYGOS Lietuvai neužtenka. Apsakymų rinkinį „Dubliners – Dubliniečiai – ir romaną “A Portrait of the Artist as a Young Man„ (“Menininko jaunų dienų portretas „– yra išvertęs ir tikiuosi, dar šiame dešimtmetyje norės pateikti jų patobulintus variantus Povilas Gasiulis. Tačiau koks dar yra romanas! Jeigu kas nors iš turinčių anglų k. specialisto diplomą jaučia nuoskaudą dėl to, kad nespėjo pradėti, kad jiems nepasiūlė tokios sutarties (aš savo pasirašiau tik 2011 metais, 14 metų dirbau “iš idėjos"), pakluskit anos knygos kvietimui. Bet prašau kantrybės (aš kantrus buvau ir esu), pavadinimą sužinosit, prižadu.

O dabar – ko manęs klausia šiuo sąlyginai ramiu laikotarpiu:

– Ar J.Joyce'as gavo kokią nors premiją?

– J.Joyce'as nesutiko, pavyzdžiui, kad Nepriklausomos Airijos Respublikos kultūros ministras pasiūlytų jį kandidatu Nobelio premijai gauti. „Ačiū, tačiau tada jūs netektumėt portfelio“, – atsakė jis.

Taigi Nobelis – ypač tada – dar ne rodiklis. Negavo tos premijos ir Marcelis Proustas, ir Franzas Kafka...

– Kaip elgiesi su J.Joyce'o mylėtojais, tais, kurie nuoširdžiai pripažįsta, kad „Ulisą“ sunku perskaityti, ir kitais kokiais nors niurzgliais?

– Su lietuviais „Joyceans“ pasidaliju žiniomis iš kitų knygų, jiems atskleidžiu tas įdomias vietas, kurioms buvo paruošti 3–4 vertimo variantai, kartu pakaifuojam, suradę Dubline kaunietiškos šnektos pavyzdžių ar pasiklausome (skaitovas – nors kartą – aš; todėl „nors kartą“, kad prisimenu Raymondo Chandlerio „Auksinių žuvelių“ kasetę – ten skamba Arono Roseno balsas), kaip lietuviškai, bet Synge‘o maniera, buvo atkurtas vakarų Airijos, tais laikais dar kalbėjusios airiškai, dialektas – žemaitiškai! Kitą kartą randame kitų „užvedančių“ vietų, trečią – dar kitų! J.Joyce'as niekada nesibaigia.

Tiems, kurie šį rašytoją myli („Love loves to love love“ – „Meilė myli mylėti meilę“ – jo mintis), pasakau, kad nebūtinai privalo „Ulisą“ perskaityti iš karto, lyg tai būtų paprasta knyga – jį reikia tyrinėti (juo sotintis) visą gyvenimą. To norėjo ir pats autorius.

Specialistams, kurie kada nors pasakys, kad man su Sauliaus pagalba „nepasisekė“ prakalbinti J.Joyce'o lietuviškai (tik vienas spėjimas – jie moka „nukiauksėt“: 1)... žinoma, gerai, bet... 2)... išverstas, tačiau nežinau...) pasiūlysiu parodyt savo vertimą (buvo laiko, primenu dar kartą, – net nuo 1918 metų!). Arba tegul įsipareigoja išversti (nors ir devyniese) paskutinį J.Joyce'o KŪRINĮ, romaną „Finnegans Wake“ (jam jau sukako 67 metai!), „World Librarian Board“ įrašytą 3-iuoju žymiausių XX a. knygų sąraše.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių