Ignalinos rajone jau dygsta baravykai

Ignalinos rajono miškuose jau pradėjo dygti baravykai. Jų galima rasti sunkiai praeinamuose eglynuose. Pušynų pamiškėse, kur grybautojai dabar randa voveraičių, raudonviršių ir lepšių, jų kol kas nematyti.

Šeštadienis nuo pietų Ignalinos apylinkėse pagal prognozes turėjo būti lietingas, todėl nusprendžiau atidėti žvejybą ir patikrinti vietos miškelius.

Iki Padysniškio girios, gražaus pušyno važiuoti apie 15 km. Voveraitės ir lepšiai, kurių teko šią savaitę matyti šalia Pabradės poligono esančiuose miškuose, mane mažai domina, todėl nusprendžiau patikinti vietos šabakštynus. Eglynėliuose šalia Dietkauščiznos praėjusią vasarą ir rudenį per dieną pririnkdavau po du, kartas tris, ar net keturis kibirus baravykų, todėl parūpo, ar nepradėjo grybingose vietose dygti baravykai.

Vos įžengęs į eglyną pamatau didžiules balas. Jos nenuteikia optimistiškai– grybai vandenyje juk neauga. Erzvėto ežero bebrai, atrodo, jau persikraustė į mišką – čia pilna vandens ir mažai prašalaičių.

Vaikštinėju, randu sausesnių vietų. Tarp samanų raudonuoja kelios ūmėdės – geras ženklas, reiškia samanose turėtų būti ir kitų grybų. Eglyne  jau dygsta ir raudonosios musmirės. Pradedu akyliau dairytis: grybų karalienės mėgsta tikrinių baravykų draugiją.

Meteo.lt skaitmeninės prognozės nesumelavo – iš karto po pietų prapliupo lietus.

Tamsiausioje vietoje pastebiu pirmąjį baravyką. Bandau nufotografuoti gražuolį: taip tamsu, kad tenka naudoti ilgą išlaikymą. Kol sulaikęs kvėpavimą taikausi į vaiko kumščio didumo baravyką, rankas sugelia uodai. Jų nėra labai daug, tačiau tik pasilenkus iš žolių išskrenda pulkas kraujasiurbių ir iš karto puola.

Vaikštinėdamas po eglyną radau dar kelis baravykus. Kitų valgomų grybų čia beveik nėra. Radęs saują voveraičių nusprendžiu patikrinti Kukutėlių mišką. Negali būti, kad apylinkėse neauga raudonviršiai – mano manymu, gražiausi Lietuvos valgomi grybai. Praėjusią vasarą grybų sezoną šiuose miškuose pradėjo raudonkepuriai.

Kukutėlių miške vandens dar daugiau. Ten, kur praėjusią vasarą augo raudonikiai, dabar telkšo didžiulės balos. Sausesnėje vietoje randu lepšių. Vieną jų graužia monstriškas šliužas – tokio kaip nykštys seniai neesu matęs. Raudonviršių niekur nematyti. Sename eglyne randu dar du baravykus: jie jau seni ir sukirmiję.

Kareiviški batai žlagsi, visas permirkau. Lyti nustojo, tačiau vandens lašai byra nuo medžių. Drebulė pats pikčiausias medis. Lazdynų, šermukšnių, berželių lapai jau seniai sausi. Užkabini drebulę – ji ant galvos stiklinę vandens išpila.

Šalia balų – pirmasis raudonviršis. Tiesa susenęs – palieku jį šliužui, kylančiam kotu. Kol nerasiu gražaus raudonviršio – iš miško neišeisiu, nutariau. Virsiu burokų sriubą su jais.

Miškas, matyt, tai išgirdo ir nusprendė, kad laikas man namo eiti – iš karto randu vos dygti pradėjusį pradėjusį raudonviršį. Jau pasukęs atgal randu dar vieną gražuolį.


Šiame straipsnyje: baravykaigrybai

NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių