Įdomūs faktai apie velykinius margučius

Pasak etnologo prof. Liberto Klimkos, margutis yra pasaulio pradžių pradžios, jo suvokimo simbolis. Tą suvokimą lietuviai išreiškia ornamentais, kuriuose įprasminta tai, kas svarbiausia žmogaus aplinkoje, erdvėje.

Šv.Velykos pagal protėvius

Mūsų protėviai šv.Velykas šventė kaip gamtos atbudimo šventę, kuri, atėjus krikščionybei, buvo sutapatinta su Kristaus prisikėlimu. Šv.Velykos švenčiamos pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Tad ši šventė kilnojamoji. Jos pavadinimas yra kilęs iš žodžio „vėlės“.

Mūsų protėviai Didįjį penktadienį nuo senovės vadindavo Vėlių velykėlėmis, arba Vėlių durelėmis, – tikėta, kad tą dieną jos išeinančios iš skaistyklos. Mūsų protėviai šv. Velykų dienomis lankydavo artimųjų kapus su vaikais ir anūkais, kad šie žinotų, kur ilsisi giminės senoliai. Lankydami kapus nunešdavo kiaušinį – mūsų pradžių pradžios simbolį.

Trijų brūkšnelių reikšmė

"Turime išmokti suprasti prasmingus kiaušinių marginimo ženklus, kurie išliko ant margučių, manau, nuo akmens amžiaus. Štai, pavyzdžiui, dažnas kiaušinių marginimo ornamentas – trys brūkšniukai, primenantys paukščių pėdeles. Iš kur tai?

Mūsų protėviai tikėjo, kad paukščius į mūsų kraštą atsiųsdavo deivė Paukštė – jie gelbėdavo žmones pavasarį nuo bado. Todėl jie, radę pirmą laukinio paukščio padėtą kiaušinį, skirdavo jį Paukštei. Prieš tai pažymėdavo jį jos ženklu – pėdute, o vėliau dar ir nudažydavo aukos – kraujo spalva. Ši spalva iki šiol būdinga šv.Velykų margučiams, tapusiems šios šventės simboliu, nors margutis neturi nieko bendra su krikščionybe", – teigia L.Klimka.

Iš amžių glūdumos

"Mūsų protėviai dažė ir aukojo deivei Paukštei pirmąjį surastą laukinio paukščio kiaušinį, mano galva, nuo akmens amžiaus. Juk dar visai neseniai Šiaurės rytų Lietuvoje buvo tikima, kad sustiprinti savo galias galima suradus laukinių ančių lizdus: Didįjį ketvirtadienį, kai troboje švarinamasi, kuris nors jaunas šeimynos narys atsinešdavo skiedrų ir iš jų sukraudavo kiekviename būsto kampe po simbolinį lizdelį.

Buvo tikima, kad tai padės visą pavasarį atrasti laukinių paukščių lizdus. Tai ankstyvos medžiotojų bendruomenės, kuri dar nelaikė gyvulių, burto atgarsiai", – aiškino prof. L.Klimka.

Liaudies meteorologija

Gamtos atgimimo šventės archajiškumą patvirtina ir šis Lietuvoje dar žinomas Didžiojo ketvirtadienio paprotys: reikia atsinešti iš miško skruzdėlyno šapų ir jais kryžmai (iš kampo į kampą) pabarstyti tvartą. Tikima, kad tuomet gyvulių čia priaugs kaip skruzdėlių.

Didžiausią pavasario šventę, kurią dabar vadiname šv.Velykomis, mūsų protėviai laikė metų pradžia. Tad tokią dieną buvo spėliojama, kokie metai laukia. Manyta, kad kokia bus pirmoji šv.Velykų diena, tokie bus ir žemdirbio metai. Dar visai neseniai pirmąją šv.Velykų dieną, po Mišių, procesijai einant apie bažnyčią, žmonės iš vėjo krypties spėdavo, kokia bus vasara. Jeigu vėjas iš pietų – šilta, jei iš šiaurės – šalta.

Braunasi svetimybės

Dabar į mūsų šv.Velykų šventimą, papročius įsibrovė tokie šventiniai atributai kaip žaisliniai arba valgomi (pavyzdžiui, šokoladiniai) zuikiai, lipdukais marginti, šokoladiniai kiaušiniai. Kažkodėl nenorima prisiminti Velykų bobutės, atvežančios geležiniais ratais vaikams dovanų. Ar tai ne globalizacijos padarinys?

„Tokie šokoladiniai kiškučiai, lipdukais ar kitomis priemonėmis marginti kiaušiniai atvežami iš tų kraštų, kurių gyventojai, tautodailininkai nebeturi tradicijos marginti kiaušinius. Tik mes sugebėjome savo margučių raštuose išlaikyti pačius archajiškiausius pasaulio modelio bruožus, kurių, beje, išliko ir ant mūsų verpsčių, audimo raštuose. Tad mes, lietuviai, esame vieni iš paskutiniųjų senųjų tradicijų nešėjų Europoje“, – įsitikinęs L.Klimka.

Esame unikalūs

Ar daug senųjų papročių esame išsaugoję? „Dauguma ankstesniųjų papročių išnyko, nes jie nebeaktualūs. Juk dauguma jų susiję su žemdirbyste, arkliu, žagre, o dabar – kompiuterių laikai. Būtent visuotinės kompiuterizacijos laikais itin aktualūs tampa tarpusavio ryšiai, kurių galime pastebėti mūsų senuose papročiuose. Pavyzdžiui, paprotys keistis margučiais – ar jis nesuteikia džiaugsmo? O pirmoji šv.Velykų diena? Ar ji nesutelkia šeimos? O antroji – ar neskatina bendruomeniškumo?“ – klausė  L.Klimka.

Iki šiol kai kuriose Lietuvos vietovėse išlikęs toks paprotys – šv.Velykų rytą šeimos galva prie šventinio stalo supjausto margutį ir dalija jį kaip kalėdaitį visiems susirinkusiesiems. Prieš tai buriama su tuo kiaušiniu – jis pasukamas ant stalo ir stebima, į kurią pusę atsisuks smaigalys. Pagal tai spėdavo, koks bus pavasaris: jeigu smaigalys atsisuks į šiaurę – pavasaris bus šaltas ir ilgas, jeigu į rytus – vėjuotas, žvarbus, jeigu į pietus – šiltas ir greitas, į vakarus – lietingas. Suprantama, didžiausia išlikusių tradicijų vertybė – mūsų protėvių sukurti margučių raštai, bylojantys apie mūsų senąją pasaulėjautą, kultūrą.

Pabūkime arčiau gamtos

Pašnekovas ragina tautiečius saugoti savo papročius. Antraip turėsime skolintis juos iš kitų tautų. Argi ne todėl, kad apleidome savo senus papročius, pas mus nejučia įsėlino, pavyzdžiui, Valentino diena ar Helovinas, garsėjantis nepagarba mirčiai, kas visiškai svetima mūsų tautos kultūrai? Na, o Vilniuje jau švenčiama Šv.Patriko diena... Visas šis importas labai skiriasi nuo mūsų papročių, kuriuos atsinešėme iš savo vaikystės. Tad, anot L.Klimkos, perduokime tuos senus papročius ir tradicijas savo vaikams ir anūkams – juk ir mums juos perdavė tėvai.

Jei galime, švęskime Velykas kaime, pabūkime arčiau gamtos. Patys marginkime kiaušinius, pasitelkime vaikus, daužkime margučius prie stalo, ridenkime juos lauke, dovanokime vieni kitiems, aiškinkime vaikams, ką reiškia vienas ar kitas margučio raštas. Žodžiu, palaikykime savo papročius, tradicijas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių