Į lėlių teatrą – ieškoti stebuklo (interviu)

Klaipėdos lėlių teatras savo žiūrovus vėlei kviečia į premjerą – Karolinos Jurkštaitės popierinių lėlių spektaklį „Kur dėmelė?“.

Tai jau antrasis režisierės kūrinys šiame teatre. Pirmasis jos darbas – ir šiandien žiūrovų puikiai lankomas eksperimentinis spektaklis kūdikiams „Labas, mažyli“.

Klaipėdos universitete (KU) baigusi lėlių teatro režisūros studijas K.Jurkštaitė dvejus metus dirbo aktore Dublino (Airija) lėlių teatre, vėliau dėstė lėlių teatro režisūrą Vilniaus pedagoginiame universitete. Šiuo metu KU Menų fakultete pati studijuoja teatro režisūros magistrantūroje ir dėsto lėlių teatro režisūros studentams.

Kad žadintų vaizduotę

– Įdomu, kaip lėlių teatro scenoje sekasi dirbti dramos aktorėms?

– Net keista: abi jos – ir Erika Mažulienė, ir Justina Jukonytė – atėjo iš dramos scenos, bet turbūt yra universalios, nes labai gerai tvarkosi, puikiai jaučia lėlę... Beje, abi aktorės vaidina mano ankstesniame spektaklyje „Labas, mažyli“.

– Jūsų lėlės nėra įprastos. Jos – plokštuminės. Iš popieriaus. Kas kuria tokios plokščios lėlės išraišką?

– Išties mano kuriamos lėlės yra „kietos“. Pasiėmus tokią „kietą“, plokščią medžiagą kaip popierius, iškart nutolsti nuo žiūrovo, nes plokščias popierius – kaip skydas. Jauku yra tada, kai „minkšta“, todėl su pirštininėmis lėlėmis nesunkiai gali ir darželyje vaidinti, o čia, kad priartėtum prie žiūrovo, kiekvienai lėlei reikia ieškoti kažkokio konkretaus judesio, kažko netikėto; reikia priderinti garsą. Svarbi ir spalva, bet judesys – svarbiausia. Jeigu tu tik išneši lėlę ir ją statiškai laikai, ji neįdomi. Be to, mano lėlės neturi burnų, akių, kai kurios neturi veido... Tai dariau sąmoningai, kad vaikai personažą susikurtų patys savo vaizduotėje: iš judesio, veiksmo, kompozitorės Aušros Vaštakaitės garsų. Stebuklas įvyksta, kai lėlė pradeda judėti.

Vienos dėmelės istorija

– Apie ką jūsų spektaklis? Kur keliauja pagrindinė veikėja Dėmelė?

– Iš tikrųjų spektaklis yra labai labai paprastas. Tai iš paveikslo pabėgusios Dėmelės kelionė. Ji nori pritapti ir būti kažkokia ypatinga „realiame“ gyvenime, kuris irgi yra iliuzija. Tačiau kiekvienas turi būti ten, kur jam skirta. Kiekvienas turi pajausti savo vietą, nes priklauso kažkokios visumos daliai. Šiuo atveju Dėmelė priklauso Joano Miro paveikslui, iš kurio ji pabėgo.

– Ar Miro paveikslas ir įkvėpė sukurti spektaklį apie dėmelę?

– Aš ieškojau paprasto siužeto pasakos, todėl norėjau statyti „Pagranduką“. Bet kai pamėginau kurti lėles, supratau, kad pasaka kertasi su mano pasirinktos formos lėlių stilistika. Todėl iš pasakos apie pagranduką liko tik kelionės motyvas (Dėmelė kaip ir Pagrandukas pabėga), o dramaturgiją sukūriau pati.

Sukūrė iš popieriaus

– Ar galima sakyti, kad medžiaga – popierius, su kuriuo dirbate jau antrame spektaklyje, yra jūsų „arkliukas“?

– Ne, nors man labai patinka popierius, turintis itin daug galimybių, kurias reikia tiesiog panaudoti. Bet po pirmojo spektaklio, kuriam plokščias popierines lėles kūrė Gintarė Radvilavičiūtė, supratau, kad viskas nėra panaudota iki galo. Ir dabar, šiame spektaklyje, dar ne visos galimybės išsemtos.

– Kaip sekėsi kurti lėles? Kokie kūrybiniai atradimai ir iššūkiai lydėjo šio spektaklio gimimą?

– Didžiausias iššūkis, kad pati turėjau gaminti lėles. Buvau sau pasakiusi: „Niekada negaminsiu lėlių, nes aš negaliu jų gaminti“. Neturiu, atrodo, „matymo“, neturiu kruopštumo... Bet kartais susiklosto tokios aplinkybės, kada tu turi daryti tai, ko, atrodo, nesugebi. Supratau, kad savo trūkumus galima panaudoti kaip privalumą kad ir kuriant „primityvų“ braižą. Daugelį lėlių gaminau pati, bet už pagalbą esu labai dėkinga scenografei Renatai Valčik, kuri konsultavo scenografijos klausimais, nupiešė ne vieną eskizą, klijavo, karpė, davė daug naudingų praktinių patarimų.

Atsižvelgia į amžių

– O ar svarbus šiam spektakliui žiūrovų amžius?

– Manau, kad svarbus. Spektaklis skirtas vaikams nuo 3–4 metų. Patys mažiausieji tą spektaklį veikiausiai žiūrėtų, bet gali būti, kad garsai, muzika jiems bus „per aštrūs“, kad jiems nepatiks trumpam pritemstanti šviesa, kad jie nesuvaldys dėmesio, nes spektaklis jiems per ilgas – jis trunka maždaug 35 minutes.

Aš atsižvelgiu į vaikų amžių. Pagal jį sprendžiu, kokiu tempu turi vykti vaidinimas, apie ką turi kalbėti. Todėl sąmoningai rinkausi nesudėtingą siužetą – kad vaikas suprastų. Vaikui nereikia „didelių filosofijų“, o svarbius dalykus galima paaiškinti paprastai, netgi primityviai.

– Pastaruoju laiku randasi nemažai spektaklių patiems jauniausiems žiūrovams. Ir ne tik lėlių teatre. Tačiau jame, be abejo, daugiausia. Kai kas juokauja, kad lėlių teatras tapo „teatru su sauskelnėmis“. Ką apie tai manote?

– Manau, kad požiūris į vaiką labai pasikeitęs, viskas kitaip nei prieš 20 ar 30 metų. Galima boikotuoti, galima sakyti, kad tai nesąmonė, bet realybė yra tokia, ir turime priimti tai. Aš ilgai į „leliukinius“ teatrus, koncertus ir t.t. žiūrėjau skeptiškai, bet man nepatinka, kai yra peržengiamos ribos, kai su kūdikiu einama visur, kur tik norima, – į filharmoniją, į suaugusiųjų spektaklius... Žinau viena – spektaklis, sukurtas kūdikiams, yra jų terpė. Jeigu spektaklis yra kūdikiams, jei jis pritaikytas kūdikiams, ten kūdikius ir reikia neštis.

– Kaip manote, kuo jūsiškis spektaklis išsiskiria iš kitų lėlių spektaklių vaikams?

– Kas daro spektaklį kitokį? Pasirinkta forma. Kai kalbi savo sugalvota kalba apie tai, kas tau įdomu. Viskas šiame spektaklyje yra iš popieriaus. Nėra „gyvo plano“ aktoriaus. Tai grynas lėlių spektaklis.

Popierinių lėlių spektaklis „Kur dėmelė?“ bus rodomas spalio 6, 7, 20 d. 12 val. Klaipėdos lėlių teatre (Vežėjų g. 4). Bilietai – po 12 Lt.