Į Kuršių neriją - ramybės pasisemti (patarimai keliaujantiems)

Kuršių nerija šiemet ypač ilgesingai laukia poilsiautojų. Ir, žinoma, pavasario. Vis dėlto šis unikalus gamtos kampelis nepakartojamai žavus net ir tada, kai nedrąsiai žvilgčiojančią saulę užmerkia balandžio mėnesį neįprastos snaigės. Ieškantieji ramybės ir sielos atgaivos čia jos tikrai suras...

Įvažiuoti į kurortą ne sezonu – jau brangiau

Keliantis iš Klaipėdos į Kuršių neriją perkėloje dabar nėra vasarą pasitaikančių eilių. Ir keltas dažnai pustuštis. Persikėlus važiuojant toliau tik pareigūnų postas primena, kad už įvažiavimą į Neringą tenka mokėti net ir ne sezono metu. Beje, nuo pernai jau brangiau – 20 Lt.

Kelyje, vedančiame Nidos link, – vos vienas kitas automobilis. Dar žiemos miegu snūduriuojančiame miestelyje tik centre guviau: veikia parduotuvė, autobusų stotis, kavinė.

Atvykus siūlančiųjų nakvynę nedaug. Dauguma poilsio namų nedirba. Nuomos kainos mažesnės nei vasarą, tačiau tradiciškai didesnės nei kitur: už dvivietį kambarį su dušu privačiame name tenka mokėti 160 Lt už parą. Namo šeimininkė jau aktyviai ruošiasi vasarai – įsigijo net atsiskaitymo banko kortelėmis aparatėlį.

Nuo marių – iki jūros

Vaizdelis prie Kuršių marių užburiantis. Tarsi maži skruzdėliukai ledą nutūpę žvejai. Jiems nė motais, kad tolėliau kai kur žioji properšos. Nebaisus ir ledinis vėjas. Žvejojusiųjų medinių rogių karavaną vakarop motorizuotai partempia į krantą.
Beje, apie žuvis. Karštų keptų stintų kavinėje Nidos centre kviečiama paragauti už 22 Lt, o rūkytos žuvies nusipirkti vietų nedaug: didelis karšis kainuoja 20–25 Lt. Nidiškė pardavėja tikino, kad ir perkančiųjų nedaug.

Baltijos pajūryje ypač tylu ir ramu. Beveik nė bangelės. Būtent čia galima pabėgti nuo pamaryje talžančio stipraus vėjo ir pasivaikščioti iki pat Rusijos pasienio, apie kurį įspėja vos kelios ištemptos virvelės. Jei ne užrašas „Stop! Valstybės sienos apsaugos ruožas“, ko gero, ir nepastebėtum. Kelios virvelės jau nutrūkusios. Matyt, lendančiųjų nusifotografuoti „anapus“ būna ne vienas.

Margučiais puoštos eglutės

Pramogų Kuršių nerijoje ankstyvą pavasarį ieškoti neverta. Juk čia atvykstama tikrai ne dėl jų. Muziejai irgi tušti. Thomo Manno muziejus, įsikūręs ant kalvos prie pat Kuršių marių, ne sezonu retai sulaukia svečių. Ir lietuvių, ir vokiečių poilsiautojų dabar nerijoje nedaug, daugiau tik rusakalbių atvykėlių automobiliais, pažymėtais Kaliningrado numeriais.

Gamtos grožio kerams atsispirti sunku: rodos, jau atbundanti saulė įveikia pašalą, tačiau pernakt prisninga tiek, kad akimirką susimąstai, ar čia Velykos, ar Kalėdos. Tik kai kur prie namų dideliais margučiais dekoruoti medžiai ar eglutės priminė, didžioji pavasario šventė atėjo ir į Neringą.

Kad ir kiek pyktum ant vėluojančio pavasario, Kuršių nerijoje visad gražu: vieną dieną pajūryje galima vaikščioti smėlėtu paplūdimiu, o kitą rytą jau lipdyti sniego besmegenį, kuriam sutemus akį tepamerks Nidos švyturys. Arba nejučiomis užsispoksojus nučiuožti ant sėdynės nuo Raganų kalno Juodkrantėje, nes juk mįslingos raganos ir kiti pasakų personažai slidžių apsnigtų miško takelių smėliu nebarsto.