Gyvenimo teatras, „Plėšikai“ ir kitos Kauno dramos

Visada sakiau, kad dabartinis laikotarpis yra pats įdomiausias. Seni autoritetai, vertybės, skoniai jau nebegalioja, o naujų dar nesusikūrėme. Todėl kiekvienas gyvename taip, kaip išmanome. Kitaip sakant, improvizuojame. O ten, kur yra improvizacija, atsiranda daug teatrališkumo: karjeros laiptais kopiančios moterys imituoja sekso skandalus; kulminaciją pasiekusi Garliavos tragedija tiesiog prašosi, kad Jonas Vaitkus ją įkūnytų scenoje; farso žanrą jau seniai atlieka rinkimų kampanijos, nesibaigiančios interpeliacijos, etikos komisijos. Tad ką daryti teatrui, konkuruojančiam su gyvenimo scena, kurioje „visas pasaulis vaidina“. Mėgdžioti gyvenimo teatrališkumą? O gal peržengti savo ribas ir išeiti iš pastato.

Jei Laisvės alėjoje netikėtai pamatysite kostiumuotus vyrukus, plėšiančius Kauno valstybinio dramos teatro kasą, nenustebkite. Taip po spektaklio šėlioja režisieriaus Artūro Areimos suburta kūrybinė „Plėšikų“ grupė, tarantinišką siužetą perkėlusi į gatvę. Scenoje pradėtas žaidimas tęsiamas a la itališko spaghetti vesterno stiliumi inscenizuojant teatro apiplėšimą. Būtų puiki reklama ar akcija-provokacija, jei ne viena smulkmenėlė – vakarais ištuštėjusioje Laisvės alėjoje praeivių beveik nėra, todėl nėra ir ką provokuoti. Tikra kiaulystė, kurią iškrėsti gali tik logikai nepaklūstantis, gyvybingumo ir saviironijos stokojantis miestas.

Autoritetas – žaidimas

Su humoru lietuviams visada buvo prastai, bet „Plėšikai“ šią aksiomą, regis, sulaužo – humoras čia liejasi sklandžiai, laisvai, lyg džiazuotų gerai susiklausęs teatrinis bigbendas. Sąmojo, azartiško vaidybos polėkio kupina jaunų žmonių kompanija sukimba kaip kumštis. Turbūt nesuklysiu pasakiusi, kad toks rezultatas gali atsirasti tik iš laisvės, nevaržomos autoritetų, vyresnių kolegų primestų vaidybos būdų ar etikos normų. Vienintelis autoritetas čia yra pats Žaidimas, kurio aplinkybės – suvaidinti Friedrichą Schillerį pagal Quentiną Tarantiną. Sumanymas vertas iššūkio, ypač kai žinai, kuo gyvena nuo TV ekranų nesitraukiantis šiuolaikinis žiūrovas.

Iš Q.Tarantino A.Areima pasiskolina trilerio žanro stilistiką, utriruotą smurto estetiką, nelinijinį, fragmentišką pasakojimą ir ištisą kriminalinio pasaulio herojų plejadą: mafijozus, samdomus žudikus, mielas kekšytes, grakščių manierų apsaugos „palydovus“. Kaip ir Q.Tarantino filmuose, jie mėgaujasi gyvenimo malonumais, smurtauja, filosofuoja, rezga žudymo planus, čia pat prabyla poezijos kalba ir nuoširdžiai apsiverkia. Jų kietumas pasirodo esąs tik kvailybė, atmiešta infantiliu naivumu.

Tarp populiarumo ir rimtumo

Postmodernizmo tėvu tituluojamas Q.Tarantinas kritikus stebina tuo, kad vienu metu sugeba išlikti ir populiarus, ir intelektualus, jo darbais žavisi ir populiariosios kultūros gerbėjai, ir kino gurmanai. Kriminalinio pasaulio bukumas, prie plačiųjų ekranų pritraukiantis mases, jam visai netrukdo cituoti Jeaną-Luką Godard‘ą, François Truffaut, kitus kino klasikus, kuriuos taip mėgsta intelektualai. Panašiu keliu eina ir A.Areima, ieškantis universalaus formos kodo, į šiuolaikinį žiūrovą bandantis prabilti šiuolaikine teatro kalba. Pasirinkdamas skirtingas cituojamų autorių stilistikas, spektaklio dalis jis išskaido į populiariąsias ir rimtąsias scenas, suteikiančias peno įvairaus skonio, išsilavinimo ir intelekto žiūrovams.

Intelektualųjį „Plėšikų“ sluoksnį režisierius lipdo iš kupiūruoto F.Schillerio dramos teksto, pritaikyto šiandienai, bet išlaikiusio pagrindines dramaturgines linijas. Spektaklio ašimi pasirenkamas tėvo ir jo nemylimo sūnaus Franco (Saulius Čiučelis) konfliktas, pamažu peraugantis į komplikuotus Franco ir jo mylimosios Amalijos (Inga Patkauskaitė) santykius. A.Areimai svarbu parodyti, kaip tėvo ir mylimos moters atstumtas jaunuolis, tapęs svetimas sau ir aplinkiniams, užaugina savyje bejausmį monstrą, pasiryžusį užsakyti net Amalijos žmogžudystę. Šioje areimiškai šileriškoje istorijos pasakojimo dalyje yra vietos ir tragedijos išgyvenimui, ir psichoanalitinėms įžvalgoms, ir filosofiškai nuteikiantiems blogio kilmės apmąstymams.

Populiariąją, tarantiniškai komišką istorijos dalį režisierius, žinoma, patiki žaismingai mafijozų šutvei. Jų cool įvaizdžiai, manieros, juokeliai įkūnija laisvą, nevaržomą teatrališkumą, sukuriantį šiandien taip trokštamo lengvojo žanro iliuziją. Taigi žaidimas triumfuoja, ir visai nesvarbu, kas ką apgaus, patikės ar nusivils.

Kamerinio teatro drama

Žaisti bando ir Kauno kamerinio teatro komanda, tik jų žaidimas vyksta ne scenoje ir toli gražu neprimena gyvojo teatro procesų. Jis taip gudriai suplanuotas, kad racionalus mąstymas vargu ar padės čia ką nors suprasti, nebent bandytum atsekti svarbiausių žaidėjų retorikos eigą. Juk kartais, net ir labai stengiantis paslėpti tikrąsias mintis, ima ir atsiskleidžia dalykai, kurių visai nenorėjai sakyti.

Taigi aišku tik tiek, kad inscenizuojama drama, remiantis veikiausiai Antonu Čechovu. Pagrindinis motyvas – „niekas nevyksta“, bet dūžta žmonių likimai. Pagal išankstinį scenarijų parengtas veiksmas nukeliamas į boso, t. y. protagonisto teatro vadovo ir režisieriaus Stanislovo Rubinovo, kabinetą, o antraplaniams vaidmenims pakviečiami jauni, muštrui tinkami VDU kritikai. Pasiaiškinti, kodėl, jų manymu, Kameriniame teatre „niekas nevyksta“.

Juk tokiais žodžiais, boso mintijimu, švaistytis negalima, ypač dabar, kai Kauno valdžia užsimojo reorganizuoti kultūros politiką, ir municipalinių teatrų likimas pakibo ant plauko. Dar kas nors ims ir pamanys, kad jie dirba blogiausiai. Betgi teatras, gaunantis daugiausiai dotacijų, blogai dirbti negali, todėl jauni žmonės, išsakydami savo nuomonę, elgiasi labai negražiai, nes, pasirodžius straipsniui, t. y. ylai išlindus iš maišo, visi galvos, kad jiems „reikia mažinti pinigus“. Straipsnyje kritikai, žinoma, kalbėjo abstrakčiai, bet turėti to omenyje jie tiesiog negalėjo, nes Kamerinio žmonės tai jau tikrai žino, kam tai taikoma ir kur link viskas krypsta.

Boso mintijimu, tai, kad teatras dirba blogai, yra audito, o ne kritikų reikalas, todėl jaunieji, lįsdami ne į savo reikalus, vėlgi elgiasi labai negražiai. Kritikai turi kalbėti tik apie meną, spektaklius, dvasines vertybes, o jie jau patys nuspręs, kaip reikaliukus tvarkyti, kur ir su kokiais valdininkais kavutės išgerti, projektėlį prastumti, savo sunkią menininkų dalią palengvinti. Jaunimas dar žalias ir nesupranta, kaip tai sunku, todėl juos reikia ideologiškai apdoroti. Dėl viso pikto. Ateičiai. Kad suprastų, jog teatro veikla ir pinigai – ne jų objektas. Paskui, kai jie taps sukalbamesni ir išmoks „teisingai“ reikšti savo mintis, juos galima bus pakviesti ir į kitą „diskusiją“.

Šiuokart bosas viliasi, kad „diskusija“ bus naudinga jauniesiems, o ne jiems, kurie net neabejoja savo autoritetu ir neklystamumu. Negi imsi mokytis iš neapsiplunksnavusių kritikų, kaip ir jų vyresnieji kolegos, eilinį kartą nesuprantančių, kad šis sezonas – reikia manyti ir ankstesnieji – teatrui buvo neeilinis. Daiva Čepauskaitė už pjesę „Duobė (Diena ir naktis)" buvo apdovanota Tolerancijos žmogaus titulu, o šie jaunikliai drįsta nepastebėti, dabar dar ir kritikuoti spektaklį (taip jau išėjo, kad kalba pasisuko apie „Dieną ir naktį“). Kritikuoti, žinoma, jie gali, bet turėtų argumentuoti, tiksliau, paaiškinti, – tai jokiu būdu ne režisieriaus reikalas, – kodėl vaidyba šiame ir kituose teatro pastatymuose „stagnatiška“ ir čia „niekas nevyksta“.

Pastaroji frazė, žinoma, suprantama pažodžiui, nes bosas, dedantis tiek pastangų į išorinį vyksmą, negali suvokti, apie ką eina kalba. Mintis apie meninę kokybę, tobulėjimą, nuo profesionalumo neatsiejamą pažangą, kuri neturėtų būti kvestionuojama jau 35-uosius metus skaičiuojančiame teatre, jam nė neateina į galvą, nes tai – tik abstraktus kritikų pramanas, drumsčiantis ramybę ir trukdantis dirbti. Geriau jau suskaičiuoti suvaidintus spektaklius, aplankytus festivalius etc. ir bus visiems aišku, kas vertas dotacijų.

Taigi kaip įvardyti Kamerinio teatro inicijuotą ir prieštaringai nuskambėjusią „diskusiją“, įvykusią po to, kai „Fortūnų“ komisijoje dalyvavę jauni kritikai „Kauno dienai“ išsakė sąžiningą savo nuomonę, akivaizdžiai nepateisinusią teatro lūkesčių. Neseniai rašiau, kad „A. ir S.Rubinovų nuolatiniai priekaištai dėl kritikų „klano“ nepripažinimo tapo kone anekdotu, į nepatogią padėtį statančiu ir kritikus, ir pačius protestuotojus“. Anekdotas tęsiasi, ir šįkart, atrodo, ne paskalų lygiu. Žaismingi tie kauniečiai...