Gyvenimas – kaip abstrakcija

šiol dauguma neeksponuotų darbų ir jo sūnaus – taip pat Vytauto Povilaičio – tapybos darbus galima pamatyti „Aukso pjūvio“ galerijoje.

Paveikslai iš šeimos kolekcijos

Trečiojoje projekto „Duetai“ ekspozicijoje eksponuojami tėvo ir sūnaus vėlyviausiojo periodo darbai – visi jie iš Povilaičių šeimos kolekcijos.

Pasak menotyrininkės Kristinos Budrytės-Genevičės, V.Povilaičio vyresniojo (1927-2009), garsaus Lietuvos dailininko modernisto, tapyba per paskutiniuosius intensyvaus (iš karto dirbdavo prie 10 ar 15 paveikslų) kūrybinio darbo metus tapo kitokia. Jis buvo puikus peizažistas, sukūrė daug portretų, teminių kompozicijų, bet dar svarbiau tai, kad sovietmečiu, kai buvo galimas tik vienas stilius (socrealizmas) kūrė abstrakcijas, taip atverdamas naują puslapį Lietuvos dailėje.

Maždaug 1997–2004 m. datuojami paskutinieji dailininko darbai. Jis pamėgo ornamentinius motyvus ir keistas užslėptas figūras. Kompozicijose gausu ne tik įvairiausių pavidalų ir juos charakterizuojančių specialiai apibrauktų detalių, ar dažnai kartojamo vieno storo brūkšnio, bet ir spalvų margumyno. Nebėra griežtų juodų povilaitiškų linijų, ornamente atsiranda ekspresyviai tapybai neįprastų tiesių, lyg liniuote nubrėžtų baltų atkarpų.

Tapybos modernistas

Atrodo, dailininkas norėjo daug ką išbandyti, gręžėsi į primityvizmą ir tapė keistus pavidalus su baisiomis išdažytomis kaukėmis, lipte lipančius vienas ant kito. Viską vaizdavo neperregimai ir naudojo akį rėžiančius spalvų derinius. Dažų, spalvų ir formų gausa paveiksle daug pasako, bet ir daug nutyli. Neperregimos tampa ne tik parinktos spalvos, bet ir iš jų sudėlioti simboliai, bendras kompozicijos naratyvas.

Paskutiniuosius penkerius savo gyvenimo metus dailininkas nebekūrė, nors visiems sakydavo, kad intensyviai tapo. Vis dažniau mintimis nuklysdavo ne į tapybą, bet į savus vizijų pasaulius. Dailininkas V. Povilaitis tapė pusę amžiaus – nuo 1954-ųjų iki 2004-ųjų. Šio menininko darbai atspindi ištisą modernistinę lietuvių tapybos epochą.

Tėvo pėdomis

Taip jau išėjo, kad nutilus V.Povilaičiui vyresniajam, teptukus į šalį padėjo ir jo sūnus. „Tėvas neskatino pasirinkti tapybos, piešti pradėjau, nes to norėjau pats“, – tvirtina ir į nebylius klausimus atsako taip pat Vytauto vardą gavęs sūnus. Ir vis dėlto vėliau jis nepasirinko tapybos studijų, mokėsi ir baigė Kauno politechnikos institutą (dabar KTU), tačiau ir studijuodamas techninę specialybę, tapė.

Taigi kodėl? Kodėl nuo šešerių metų dailės keliu drauge su tėčiu keliavęs sūnus sudėjo teptukus? Žvelgiant į liūdną V.Povilaičio veidą, klausimų kyla dar daugiau. Juk jis netapo nuo to laiko, kai nebetapė tėvas. Jis tik visiems tvirtindavo, kad tapo, tačiau tapyba su kiekviena diena vis labiau virsdavo miražu, oaze, efemeriška idėja.

Parodoje eksponuojami bene paskutiniai V.Povilaičio vyresniojo tapyti kūriniai, sukurti savotišku autopilotu, kuris įrodo tapytojo meistrystę. „Apskritai, kompozicijos ir spalviniu požiūriu, V.Povilaitis nepralenkiamas“, – tvirtino parodoje apsilankęs vienas dailininko gerbėjų.

Pastarųjų buvo nemažai, bet V.Povilaitis toli gražu nesimaudė šlovės spinduliuose, nors ir vienas pirmųjų dailėje pasuko link abstrakcijų pasaulio, kuris tuometei sovietinės valdžios deklaruojamai socialistės realybės ideologijai buvo svetimkūnis, nesuprantamas ir draudžiamas dalykas. Prie jų tapytojas parašydavo kokį nors paveikslą savotiškai pateisinantį pavadinimą, kuris nurodydavo bent menką sąlytį su atpažįstama realybe – taip apgindavo savo teisę kurti, kuri jam buvo tiek pat brangi, kiek brangus ir gyvenimas.

„Tai tas pats“, – paliudija sūnus, šiuo metu prasmės satisfakciją randantis vidiniuose, neapibrėžtuose, neapčiuopiamuose dalykuose. Todėl ir netapantis?

„Tiek tėčiui, tiek man svarbiausia buvo pats procesas, pradėjęs tapyti tėtis nežinojo, koks bus darbas, jis, t. y. darbas, ir įkvėpdavo: siūlydavo spalvinę gamą, potėpius, linijas ir formą. Tapyba – kaip gyvenimas, kaip darbas, kuri – sąžiningai dirbi. Beveik nesiskiria nuo kokio nors kito, tik kažkodėl retai pripažįstamas darbu, – nutyla V.Povilaitis, – dabar, tarkim, aš dirbu kitą darbą, bet galiu atkurti ir tapymo būseną.“

Išmokęs neprisirišti

Abiem Povilaičiams svetimas karjeros, šlovės siekimas. Gal todėl, kad nesirūpino savo kūrybos rinkodara, V.Povilaitis vyresnysis „nebuvo įvertintas nei gūdžiam sovietmetyje, nei dabar, – per parodos atidarymą pastebėjo jo kūrybos gerbėjas Giedrius Andziukevičius. – Tarkim, Nacionalinėje galerijoje apie dailininką tėra A4 formato lapas su užrašu: “Vytautas Povilaitis – pirmasis lietuvių abstrakcionistas ir... nė vieno jo paveikslo."

V.Povilaičio jaunesniojo paveiksluose spalvų santykinai daugiau, jos ryškesnės, kiek linksmesnės. „Spalvų paletę lėmė ir laikotarpis: aš gyvenau jau kitu laiku, o gūdų sovietmetį natūralu, jog lydėjo niūresnės spalvos, juk paveikslas perteikia ir emociją, išgyvenamą būseną“, – prie vieno paveikslų stabteli V.Povilaitis.

Bet dabar patiriate netapymo būseną? Ji nuo vaikystės į dailę panirusiam žmogui turėtų būti labai aštri?

„Taip, bet taip pat reikalinga: apmąstymams, ieškojimams, kokiam nors, galbūt neapibrėžtam progresui, – trumpam nutyla V.Povilaitis. – Kai mes su tėvu tapydavome, nesusitelkdavome į baigtinį rezultatą, buvo svarbus pats procesas kaip perspektyva, tobulėjimas. Labai lengvai, nė nemirktelėdami užtapydavome ant viršaus, daug tokių paveikslų, kurie neatlaikė spaudimo.“

Ne piešti, tapyti Vytautas Povilaitis mokė savo sūnų, o neprisirišti (net prie tapybos), gyvenimą suvokti kaip abstrakciją, būti laisvam, kai toje laisvėje išnyksta ir laikas.

„Niekada nesistengiau vytis ar kaip nors lenktyniauti su tėvu, niekada nebuvo tokios minties, man ji iš esmės nesvarbi. Galbūt dar tapysiu, o gal ne, – V.Povilaitis sustoja ties pirmu parodos ekspozicijos paveikslu. – Čia tapėme Merkinėje, dažnai tenvažiuodavome į plenerus.“

Po paveikslu parašyta data – 1997 m. Norėtųsi ir vėl paklausti „kodėl?“, į tai, prispaustas įkyrumo, V.Povilaitis kartą atsakė: „Galbūt solidarizavausi su tėvu.“ Dabar jau aišku: solidarizacija – ne tapymo pabaigos apibrėžtis, greičiau tai tęstinė laisvės abstrakcija.

Kas: Vytauto Povilaičio vyresniojo ir Vytauto Povilaičio jaunesniojo paroda iš ciklo „Duetai“.

Kur: galerijoje „Aukso pjūvis“.

Kada: iki gegužės 2 d.


Šiame straipsnyje: Santakasantaka(dailė)

NAUJAUSI KOMENTARAI

Liutas

 Liutas portretas
nuostabus zmogus buvo labai daznai prisimenu
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių