G.Padegimo gyvenimo įžvalgos – pjesės veikėjų lūpomis

Režisieriaus Gyčio Padegimo naujausioji premjera „Stebuklingasis Tenesis“ neatsitiktinai buvo pristatyta vasario 14-ąją, Šv.Valentino dieną. Pasak Kauno valstybinio dramos teatro vadovo Egidijaus Stanciko, teatras turbūt ir yra didžiausioji G.Padegimo meilė.

„Ir jeigu skaičiuodami Kauno dramos teatro darbuotojai nesusipainiojo, tai – 28-oji G.Padegimo premjera šiame teatre“, – šmaikštavo E.Stancikas. Vadinasi, trečdalis statytų spektaklių dienos šviesą išvydo Kaune. Naujausioji premjera unikali, nes ženklins režisieriaus 60-mečio jubiliejų.

– Briano Frielo „Stebuklingasis Tenesis“ pažymės gražų jūsų jubiliejų. Kodėl pasirinkote būtent šią pjesę?

– Tai spektaklis apie gimtadienį. Labai dažnai taip jau atsitikdavo, kad mano premjeros netyčia pasirodydavo per mano gimtadienį, tai būdavo tokia dovana, o šį kartą nusprendžiau šitą dovaną specialiai paruošti gausybei savo draugų, nes vasario 17 d. mano spektakliai bus rodomi Šiauliuose, Vilniuje ir aktoriai, kurie vaidina kituose miestuose, net žada naktį sugužėti į Kauną. Tai kas geriau gali būti per gimtadienį nei pjesė apie gimtadienį, kur gali tų veikėjų lūpomis, per jų likimus pagalvoti, pakalbėti ir apie savo buvimą tarp žmonių teatre ir gyvenime

– Prieš Kauno dramos teatrą kabantis – ore plaukiantis – „Stebuklingojo Tenesio“ butaforinis laivelis visą savaitę kvietė miesto gyventojus rašyti ant jo savo trumpus pamąstymus, laiškus seniai matytam bičiuliui. Ant laivelio laiškelį parašėte ir jūs: „Dingęs metų verpete, atsiliepk.“

– Tuose žodžiuose – pirmoji mokykla, pirmos keturios klasės, nuostabus mokytojas Jurgis Kalėda, daug klasės draugų, tarp jų – ir žydų tautybės: dvi Rajos, Šaja, bet visi jie kažkur dingo. Ir jeigu jie kada nors kažkur...

Kiekvienu gyvenimo periodu randi draugų, bet taip pat kažkurie draugai dingsta, gal dėl tavo kaltės, gal dėl likimo, gyvenimo vingių: kiekvienas draugo atradimas yra nuostabus, bet praradimas visada yra skaudesnis. Tarkim, mano studijų draugai: studijavau Maskvoje, o mano nuostabus tų laikų draugas Nazimas gyvena Taškente. Anksčiau jis ne kartą buvo Lietuvoje, filmavo filmą ir aš pas jį filmavausi, bet dabar jis man pasakė: „Man patekti į Saudo Arabiją ir Pakistaną daug lengviau nei į Lietuvą, deja.“ Jis filmuoja animacinius filmus pagal Koraną, ne taip seniai su juo susitikome Bratislavoje, nes atvykti į Lietuvą jam beveik nerealu.

– Taigi tas metų verpetas – jūsų draugai?

– Taip, be abejo. Galvoju ir apie savo kaltes, praradimus, tačiau nuostabu, kad dar vis atsiranda ir naujų draugų. Pavyzdžiui, fotografas Donatas Stankevičius, padaręs įdomią mano degančiojo nuotrauką, taip pat ir fotografijas spektakliui. Arba – Raimundas Martinkėnas, šio spektaklio kompozitorius: prieš dvylika metų jis skambino spektaklyje „Meistriškumo pamoka“ , beje, ir dabar rodomame. Tuomet jis buvo pianistas, dabar – jau baigęs ir kompozicijos studijas. Arba – Inesa Paliulytė, kuri vaidina mano spektakliuose seniai, seniai, vaidino net ir „Mūsų miestelyje“, arba Henrikas Savickis, kuris man vadovaujant, atėjo į teatrą. Arba Giedrė Ramanauskaitė, Ugnė Žirgulė, jos – buvusios mano studentės. Taigi aplink – mano draugai. Visiems mano draugams tie žodžiai ir skirti.

– Pristatant spektaklį, kuris bus apie gimtadienį, su dainomis ir muzika, visi nejučia tikisi linksmybių ir lengvumo, tačiau iš matytos vaidinimo ištraukos, regis, kapstoma ir skaudanti žaizda?

– Be abejo, nes gimtadienis – tai praėjęs laikas, neišsipildžiusios svajonės, kažkas jau prarasto ir dar kažkas neatrasto. Apie šią pjesę vienas Vakarų teatro kritikas yra pasakęs, kad „tai fuga iš juoko ir raudos“, nes per gimtadienį visada daug ką apmąstai: ta šventė, šampanas, muzika, sveikinimai, tos klouno kepurėlės – tik paviršius, po visu tuo veriasi įvairios mintys, galvoji, kas atėjo, o kas – ne, ką praradai, ką norėtum pakviesti, bet negali.

Mano buvimas Kauno dramos teatre taip pat nėra vien tik rožėmis klotas, čia gal ketvirtas mano sugrįžimas, reikėtų paskaičiuoti. Aš juk šiame teatre buvau ir vadovu šešerius metus, ir buvau iš jo drastiškai išspirtas 1999 m., ir visa tai – didžiulės istorijos, kaip ir turi būti teatre.

– Nuoskaudų širdyje nelaikote?

– Visada esu už susitaikymą, bendrumą ir stengiuosi tai akcentuoti. Šiame spektaklyje taip pat to yra: nors žmonės ir žeidžia vienas kitą, nors tarp jų yra daug visa ko įvykę, lemiamu momentu jie vis tiek stengiasi ir bando rasti tą solidarumą, suvokimą, nes kaip indai sako: „Visa yra viena.“ Nes nors ir kokie mes esame skirtingi, visi mes – mirtingi, pažeidžiami ir nematomais ryšiais susiję su daugybe žmonių.

Mano galva, režisūra – tai ne tik spektaklio pastatymas, režisierius yra atsakingas, kad pasėta dvasinė struktūra tęstųsi ir už teatro ribų, kad spektakliai turėtų kvėpavimą, kad nebūtų vienadieniai.

– Kaip legendinis „Mūsų miestelis“, kurį matė ne viena karta.

– Beje, tai yra ta pati tema – laiko ir žmogaus, man ji labai svarbi, nes laikas turbūt negailestingiausias mūsų teisėjas ir budelis, ir išganytojas. Jo neapgausi, nepasiskolinsi, nepabėgsi, nepasislėpsi nuo jo, o ta dramatiška akistata neretai būna ir tragikomiška: kaip mes to laiko akivaizdoje elgiamės, ką jis daro su mumis, kas atsitinka – tai mane labiausiai jaudinanti tema.

– Ant programėlės labai gražiai (ir kaligrafiniu, ir prasminiu požiūriu) užrašėte: „Nereikia būti šventuoju, kad plaukdamas gyvenimo upe atpažintumei tas stebuklingas akimirkas, kurių kiekvienam iš mūsų likimas atseikėja apsčiai.“

– Taip, nes gyvenimas yra nepaprastai įdomus, netikėtas, verdantis, ir labai priklauso, ar mūsų akys dar yra nepraradusios spalvų, ar jau apneštos pilkuma: ar per tas kasdienybės dulkes dar sugebame įžvelgti savyje ir kituose tą šventą kibirkštį, nes visi mes esame pašaukti kūrybai, išsipildymui, padaryti šį pasaulį geresnį, gražesnį, kiekvienas iš mūsų turime šią galimybę, deja, ne visi ją panaudojame, o kad galėtume panaudoti, reikia kovoti su aplinkybėmis, kurios jokioje santvarkoje nėra žmogui palankios, bet reikia nepasiduoti.

 

Kas: premjera „Stebuklingasis Tenesis“.

Kur: Kauno valstybiniame dramos teatre, Rūtos salėje

Kada: vasario 17, 18 ir 19 d.


Garsus Airijos balsas

Rašytojas, dramaturgas Brianas Frielas (gim. 1929 m. sausio 9 d.) vadinamas geriausiu šių laikų angliškai rašančiu dramaturgu, airių Čechovu ir Airijos balsu. Ir ne veltui – B.Frielas pelnė tarptautinę šlovę savo pjesėmis „Filadelfija, aš ateinu“ (Philadelphia, Here I Come, 1964) ir „Lugnazado šventės šokiai“ (Dancing At Lughnasa, 1990), 9-ajame dešimtmetyje parašė keletą Antono Čechovo adaptacijų.
Per savo šešis dešimtmečius trunkančią karjerą B.Frielas sukūrė daugiau nei 30 pjesių, kurių gausybė yra statomos ir didžiojoje Brodvėjaus scenoje, o „Lugnazado šventės šokiai“ tapo didelio pasisekimo sulaukusia Holivudo kino juosta, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Meryl Streep. 1990 m. už šią pjesę B.Frielas laimėjo prestižinį „Tony“ apdovanojimą.

B.Frielo pjesės yra griežtai airiškos, jos dažniausiai atspindi socialinį ir politinį Airijos gyvenimą, airišką būdą, šeimos ryšius, istoriją ir tautinę tapatybę. Jo dramaturgija taip pat yra išskirtinė todėl, kad muzika čia turi itin didelį vaidmenį – dainų tekstų nuotrupos, airiško folkloro melodijos čia dažnai atstoja dialogą. Nepaisant gana nostalgiškos jo pjesių atmosferos, jos visuomet kalba apie viltį, tikėjimą ir laimės paieškas.

Dėl meilės Airijai dramaturgas atsisakė galimybės kurti JAV. Jis pasitraukė gyventi į nuošalią provinciją – Donegalo grafystę. 1954 m. vedė Aną Morrison, su kuria sulaukė keturių dukterų ir vieno sūnaus. Kuklus, uždaras, žaismingas ir skeptiškas, jis retai kada kalba apie save, o jei ir pasakoja, tai glaustai. „Aš esu vedęs, turiu penkis vaikus, gyvenu kaime, per daug rūkau, truputį žvejoju, daug skaitau ir daug jaudinuosi. Įsiveliu į atsitiktinius reikalus ir visuomet to gailiuosi. Tikiuosi, kad iki savo mirties išsiugdysiu tokią religiją, filosofiją ir požiūrį į gyvenimą, dėl kurių gyvenimo pabaiga taptų ne tokia baugi, kokia ji man atrodo dabar“, – sako jis.

Laimės ir rojaus pažadas

„Stebuklingasis Tenesis“, vienas muzikaliausių B.Frielo kūrinių, buvo parašytas 1993-iaisiais. Jo veiksmas, kaip ir daugelio kitų autoriaus pjesių, vyksta ten, kur jis gyvena – Donegale (grafystė Airijoje). Trys sutuoktinių poros atvyksta į Donegalą švęsti draugo gimtadienio ir apsilankyti paslaptingoje, mistinėje saloje Eilian Driechta (airių k. – Kitoniškumo, Paslapties sala). Laukdami keltininko, draugai pasakoja istorijas, taip keliaudami laiku per praeitį, dabartį ir ateitį. Akistata su laiku ir pačiais savimi atskleidžia kiekvienam jų – o ir visiems žmonėms – būdingą kitokio gyvenimo, neišsipildžiusių svajonių, laimės ilgesį.

Kaip ir bet kuri kita B.Frielo pjesė, „Stebuklingasis Tenesis“ labai muzikalus – pjesėje apstu dainų: sakralių ir šventvagiškų, džiaugsmingų ir nostalgiškų, kurios atspindi tiek giliausias personažų mintis, tiek išorinį džiugesį. Pjesės pavadinimas kilo iš dainos „Ten prie švendryno“, kurios tekste Tenesis simbolizuoja laimės ir rojaus pažadą.
„Stebuklingasis Tenesis“ nėra pirmoji G.Padegimo statyta B.Frielo pjesė. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre 2001 m. jis pristatė spektaklį „Lugnazado šventės šokiai“.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Apdovanojimas

Apdovanojimas portretas
O kodėl gerbiamas režisierius neatėjo į Rotušę vasario 15 d. atsiimti jam skirto apdovanojimo? O gal buvo, bet nuotraukose nesimato...
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių