Gintautas Dabrišius joja vienas

Visada atsiranda žmonių, kurie nuoširdžiai nesupranta, kam reikalingi poetai, kurie visą gyvenimą nieko neveikia, tik vaikšto paupiais ir nežiūri sau po kojomis. O jeigu ir žiūri, mato ne tai, kas naudinga. Kitaip sakant, patys savaime jie yra niekam nereikalingi.Ar tikrai?

Kam reikalingi poetai

Sustabdykime trumpam savo žirgus ties šių metų „Vieno lito“ premijos laureatu Gintautu Dabrišiumi ir paskutine jo eilėraščių knyga „Joju vienas“ (Eilėraščiai, - Kaunas: Kauko laiptai, 2011).

Vasario 29-osios vakarą Kauno menininkų namuose, kol Gintautas sutrikęs trypinėjo scenoje ir klausėsi kolegų kalbų ir sveikinimų, atsiverčiau pirmąjį apdovanotojo rinkinio eilėraštį.

Štai jis: „Kol nuėjau į pajiesį, / Juodas debesis užtvenkė / Kone pusę dangaus – / Bet dar liko ir man vietos atsisėsti.“ Ką skaitytojui sako šios eilutės? Mintis visiems girdėta – blogis negali užimti viso pasaulio. O jeigu mintis tokia, ir ji visiems žinoma, kam reikalinga ši G.Dabrišiaus metafora, gal ir užtektų pasakyti, kad blogiukai niekada nelaimės?

Deja, išgirdęs tokį sakinį apie blogiukus, aš nė nemirktelėčiau – kas jaudinasi dėl tiesų, kurios iškabintos ant visų stulpų, tvorų ir sienų?

Dabar sekundėlę pastovėkime ir pamąstykime, kaip mes suvokiame G.Dabrišiaus eilėraščio tekstą.
Pirmasis įspūdis: debesų labai daug, jie juodi ir grėsmingi, tačiau kai atėjo Dabrišius, debesys ir jam paliko šiek tiek dangaus mėlynės – poetas pasinėrė į mėlyną dangų, o gal tai buvo ir griovio kraštas, tačiau šis vaizdas, negalvojant apie jokias kitas prasmes, gana žaismingas ir žavus, linksmas.

Antra mintis: juodi debesys – tai blogio simbolis, o likusioji, debesų neužimta vieta žmogui prisiglausti, reiškia tik viena – kad ir kaip būtų tamsu, šviesos vis tiek atsiras. Pasaulis nežus. Žodžio „blogis“ tekste apskritai nėra.

Šventės pojūtis

Suvokęs žaismingos metaforos prasmę, skaitytojas nustemba ir nudžiunga – tai paprasta, bet negirdėta, todėl smagu, kartu ir gilu. O ten, kur džiugesys, įsiskverbia ir šventės pojūtis, ir atrodytų banali tiesa staiga ima švytėti. Štai jums ir poezijos prasmė, ir ekonominė nauda – švytintis žmogus su triguba energija atliks savo darbą, tokioje būsenoje jam ir į galvą neateis mintis tyčiotis iš savo kolegų, kurie jo nesuprato arba kaip nors ne taip pasielgė.

Tai ne tik šio eilėraščio, bet ir kultūros prasmė apskritai – be dvasios, aš turiu omenyje ne principus, o atvirą širdį, gebėjimą mylėti ir džiaugtis, nebus nei ekonomikos, nei klestėjimo, nei pagaliau valstybės, tai šiandien mes ir matome viešajame gyvenime – visiška suirutė ir sumaištis kaip ir paskutiniaisiais Žečpospolitos gyvavimo metais.

Žmonės ir norėdami nepajėgia susikalbėti, nes nėra pagrindinės sudedamosios dalies – širdies cemento, kuris visus surištų. Į paviršių išplaukia tik troškimas nugalėti ir pažeminti kitą, kitokį, ir tai svarbiausia, jeigu ne vienintelė visuomenės bejėgiškumo ir išsivaikščiojimo priežastis. Ši epidemija vienodai skaudžiai palietė visą Vakarų pasaulį, ne tik Lietuvą.

Nemaištauja prieš gamtą

O ką bendra su meile turi G.Dabrišius?
Kaip jau minėjau, jo eilės dovanoja mums egzistencinį džiugesį.
Sakyčiau, jis įkūnija tai, ką daugelis užmiršo: G.Dabrišius suaugęs su gamta, todėl ir širdis jo nesurambėjo ir liko atvira, pajėgi suvokti iš žemės ir gamtos sklindančią išmintį, kurią jis įsiurbia į save ir perduoda kitiems. Jo išmintingas įžvalgas įvardijame kaip poeziją, nes tikroji išmintis, ar egzistencijos tiesa, jau savaime yra poezija.

Žmonėms, kurie pažįsta G.Dabrišiaus kūrybą, jo pristatyti nereikia. Šios eilutės skirtos tiems, kurie girdi apie jį pirmą kartą. Arba ir seniems bičiuliams, kurie pasiilgo jo naujų paradoksalių eilių.
G.Dabrišiaus eilėraščiuose atpažinsime visą gudriąją pasaulio filosofiją, nors jo tekstuose nėra nė vieno sudėtingo žodžio, vien tai, kas prieš akis kiekviename kieme ar pievoje. Neįsivaizduoju, ar galima paprasčiau ir suprantamiau pasakyti, koks vienišas yra žmogus pasaulyje. Poetas tai pastebi žvelgdamas į dobiliuką:

"Vasara šalta, niūri –
Styro baltas dobiliukas,
Lyg kas jį būtų iš žemės išvijęs." (p.78)
Nepaisant skaudaus vienatvės pojūčio, o gal kaip tik dėl jo, G.Dabrišiaus niekas neatplėš nuo žemės – tik per ją jis jaučia ryšį su visu likusiu pasauliu, tačiau svarbiausia – jis nemaištauja prieš gamtą, kadangi jis yra jos dalis – neįmanoma jausti harmonijos, jeigu išorinis pasaulis tau svetimas, jeigu esi atsiskyręs – tai tavo tragedija, jeigu tu maištininkas:

"Upė
Kaip šienpjovys
Išėjęs į lankas
Nežino į kurią pusę
Pradalgę varyt
Gal paskui antelę eik šienpjovy" (p.16).

Egzistencija kaip sniegas

Kai užsuki į Dabrišynę Prienų rajone, Sarginės kaime, kai matai, kaip pamažu kiemo teritorija apauga medžiais, kaip šaltą žiemą miškelyje prie Dabrišių kiemo glaudžiasi būriai stirnų, o žolėse pavasario laukia erkių armijos, kaip miega Gintauto šeimą maitinančios bitės, kai suvoki, kad poeto vaikai jau pasklido po pasaulį, o jis liko vienintelis ir vienas sodybos ir ten besiglaudžiančių žmonių ir kiškių bei kiaunių prižiūrėtojas ir šeimininkas, aplanko nuojauta, jog gamtos ir Gintauto pasauliai smelkiasi vienas į kitą ir susilieja.

Garsiai ištardamas datą, poetas suvokia, kokia tai nesąmonė (p.13) – laikas nerealus, jis neturi nieko bendra su jo kiemo medžiais ir zuikiais: medžius G.Dabrišius jaučia ir mato, o laiko – ne. Visa, kas jį supa, laikina ir netikra: „Sniegas / Krintantis ant mašinų / rytoj kažkur važiuos / Jei neištirps per naktį“ („Kovo naktis“, p.23).

Argi žmogaus egzistencija nepanaši į sniegą, kuris rytoj kažkur važiuos? Kaip tokiu atveju atrodo orus dėdė, kuris dantimis laikosi įsikabinęs į savo kėdę, siūbuojančią nuo partinių arba nepartinių principų bangavimo?

Kaip išlikti originaliam

G.Dabrišius įdomus ne tik todėl, kad maitinasi žemės gelmių syvais. Svarbu ir tai, kad jis toks vienintelis. Norom nenorom klausi savęs – kaip tai įmanoma visuotinės niveliacijos, globalizacijos, televizijų ir laikraščių tvano laikais? Kokiu būdu atsirado toks vienintelis, nepanašus nei į Vaižgantą, nei į Žemaitę ar Maironį?

Kaip išlikti originaliam, nėra jokia paslaptis. G.Dabrišius galėtų paliudyti – nieko nereikia daryti, nereikalingi jokie Guinnesso rekordai arba kitos nežmoniškos pastangos. Viskas labai paprasta – reikia išdrįsti būti savimi, ir tuomet tavo širdis pati prasiskleidžia. Jeigu žmonės išdrįstų, Kaune galėtų būti ir šimtas tūkstančių nepakartojamų Dabrišių. Poetas apie tai išsitaria paprastu ketureiliu „Aukštas laukas“ (p.56): „Einu per jį / Paukščio plunksną iškėlęs / Ir arklio nereik / Joju vienas“.

Nereikia būti dideliu mokslinčiumi, kad suvoktum, kokia šventiška, didi nuotaika pagimdė šias eilutes: čia poetas ir paukštis, ir žirgas, ir laukas, viskas viename džiugesy.

Tikiu, kad tokia egzistencinė pilnatvė negali atsirasti iš nieko. Neįmanoma džiaugtis gyvenimu, jeigu širdis užteršta nejautra, jeigu ji pažymėta abejingumo randais. Šią mintį patvirtina eilėraštis „Mano avys nuėjo toli“ (p.61): „Kai mano avys nueina toli / Šaukiu – me- / Kad jos suprastų / O kai būnu tarp jų / Aš taip ir galvoju – Me -“. Ir vėl viskas apie avis, ne apie žmones, bet tai sutampa su mintimi iš Biblijos – su kiekvienu kalbėkis jo kalba, o tai įmanoma tik tuo atveju, jeigu tave valdo ne arogancija, o tyras jausmas.

Kraujo ryšys su vandeniu

Gilinantis į G.Dabrišiaus tekstus, atsiveria ne tik poezijos ir filosofijos lygmenys, bet lygiagrečiai atsiskleidžia ir sunkiau suvokiamos žmogaus psichologinės, netgi pasąmonės gelmės. Tokios įžvalgos ir įmanomos tik tiesiogiai susiliejant su gamta, net ir be ypatingų specialių studijų – juk žmogaus sąmonėje slypi visos įmanomos žinios, tereikia tik atrasti tinkamą raktelį, kurį G.Dabrišius kaip tik ir nešiojasi įsisiuvęs po oda. Štai eilėraštyje „Vidužiemis“ (p.72) randame tokias eilutes: „Iš pradžių buvo / Vienas žvėris – / Tamsa. / Paskui prisiveisė daug žvėrių – / Tai aš pabaidytas.“

Galima tik stebėtis, bet kai kurios G.Dabrišiaus metaforos prilygsta įžvalgoms, kurios lygintinos su senąja baltų kultūra, mitologija. Apie tai poetas tik užsimena, bet taip tiksliai, lyg būtų pats gyvenęs senovės baltų žemėse. Tai aiškiai matosi eilėraštyje „Užmirštos giminystės“ (p.83): „Žarsta / Lašaša / Šilavotas / Ingavangis / Jiesia / Yglė / Ūta / Tai ne vien gražūs žodžiai. / Tėvas / Sūnus / Motina / Brolis / Sesuo / Tai kraujo ryšys su vandeniu.“

Taip galima būtų kalbėti apie visus jo eilėraščius iki begalybės, bet gal geriau paimti ir paskaityti – kiekvieną kartą įmanoma atrasti ką nors nauja.

Tai septintoji poeto knyga.

Iš viso rinkinyje yra 86 eilėraščiai, ir kiekvienas iš jų suteikia progą pasinerti į gilius apmąstymų vandenis.
Dėkojame poetui už naują poezijos vežimaitį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių